|
Norima kaip esama
Eugenijus IGNATAVIČIUS
Kaip visa tai nusibodo ir įgriso - nuolatinės kalbos
per radiją ir televiziją apie Prezidento apkaltą, Jurijaus Borisovo
iškeldinimą ar palikimą Lietuvoje. Kaip užsibuksavęs traukinys -
nė iš vietos. Gaila žiūrėti į aukštus pareigūnus, netgi ministrus,
prokurorus, prakaituojančius ir tūpčiojančius vietoje, kad kaip
nors neįžeistų didžiosios tautos atstovo, kaip būtų geriau Lietuvai,
kaip apsidrausti nuo bet kokios klaidos, kad tik kas nors nepasipiktintų,
gink Dieve, neužrūstintų Rytų meškos. Jeigu dar porą mėnesių tęsis
šitokia situacija, tai nebūtų nuostabu, kad ir šizofrenikų Lietuvoje
turėtų gerokai padaugėti.
Beveik kiekvienoje televizijos ar radijo diskusijoje
dažnai užmenamas klausimas - turime pilietinę visuomenę ar neturime.
Žinoma, kad neturime, nebent užuomazgas, pradmenis. Pilietinė visuomenė
yra mąstančių žmonių, o ne lengvatikių visuomenė. Ji nesusikuria
dievaičio, mesijo, išgelbėtojo, kuris ateis ir išspręs visas tavo
bėdas, suteiks darbą, padidins pensiją ar atlyginimą. Jeigu žmonės
būtų mąstę, nors kiek pasidomėję Lietuvos Konstitucija ir Prezidento
pareigybėmis bei jo galiomis, argi jie būtų patikėję dabartinio
pranašo rinkiminių kalbų pažadais, kurie savo turiniu aprėpė visą
Vyriausybės programą ir Seimo veiklą. Visas šias institucijas galima
uždaryti, nes visko imsis Prezidentas. Žinoma, be pažadų, daug lėmė
ir mesti į rinkėjų sterblę svetimos šalies milijonai, kaip vienas
diskusijos dalyvių minėjo, jog po miestelį ir kaimus važinėjo mikriukai
ir pro atvirą langelį klausinėjo: ko norite voko, butelio ar paketo?
Be abejo, su sąlyga, jei balsuosite už mūsų erelį. Bet tai nebuvo
lemtingas momentas. Nulėmė nemąstymas. Ar nevertėtų Lietuvoje dar
ir dar kartą, gal rytinėse radijo laidose, kaip poterius skaityti
Konstituciją, kad žmonės įgytų nors pirmapradį suvokimą, kas yra
kas mūsų parlamentinėje valdymo sistemoje. Kokias funkcijas atlieka
Prezidentas, kokias Seimas ir ką gali bei privalo veikti Vyriausybė.
Prezidentūros problema jau trečias mėnuo užgulė
Lietuvos dangų, kaip suodžių debesis, pro kurį neprasimuša jokia
prošvaistė, jokia įdomesnė ar svarbesnė pasaulio žinutė. Mes jau
patys nematome ir nesuvokiame, kuo gyvename, užmiršome praeitį ir
kas mūsų laukia ateityje. Štai, ką tik atsisveikinome su 2003-iaisiais.
Nežinau, ar nors vienas laikraštis bei kitos žiniasklaidos priemonės
užsiminė, kad tie metai buvo 1863-iųjų istorinio lietuvių sukilimo
jubiliejiniai metai - prieš caro jungą, baudžiavą ir primestos tautoms
vergijos patirtas skriaudas. Sukilimas, pareikalavęs nemažai aukų,
nors ir pralaimėjo, tačiau paliko tvirtą pamatą būsimam 1918 metų
Nepriklausomybės paskelbimui. Ir ne tiktai.
Kur dingo taip garsiai nuskambėję Prezidento pažadai
- reikia atgaivinti tautinį orumą, patriotizmą, pasididžiavimą savo
tėvyne? Kaip suderinti bent kiek mąstančiam piliečiui šiuos skambius
žodžius su veiksmais? Ar išdidus ir orus žmogus, pasišovęs vadovauti
šaliai, priims milijonus kyšio-paslaugos iš buvusio okupacinės armijos
karininko, tarnavusio pagarsėjusioje Kauno desantininkų-smogikų
divizijos kariaunoje? Ką tai reiškia, kad jis atseit gyvenęs Lietuvoje
beveik visą gyvenimą? Bepigu gyventi, kai okupacija tęsėsi 50 metų,
o karininkas kur kas jaunesnis.Vien dėl to Prezidentas jau nusikalto
tautai, pažemino savo ir jos orumą.Tai kada gi dar galvoti apie
1863 sukilimą, juk jis kovojo prieš rusų caro kariauną? O raudonoji
okupacija tęsinys anų laikų pradėtų žygių iš Rytų šalelės, siekiančių
Petro I laikus.
Gruodžio paskutinę savaitę, Naujųjų metų išvakarėse,
Šv.Jokubo bažnyčioje keleto iniciatorių, dar nepraradusių patriotinio
jausmo, dėka susirinko nemažas vilniečių būrys paminėti 1863 metų
sukilimo 140-ųjų metinių jubiliejaus.Tai, žinoma, buvo organizuota
šiek tiek saviveikliškai, kone slapta, pranešant pažįstamiems telefonu,
be jokių skelbimų žiniasklaidoje.Turėjusieji laimės apie minėjimą
sužinoti atvykę išklausė šv.Mišias, aukotas už 1863 metų sukilėlius,
po kurių Šv.Jokūbo bažnyčia tapo minėjimo sale. Sukilimo eigą ir
jo reikšmę Lietuvai išsamiai apžvelgė istorikas Antanas Tyla, jo
atspindžius, pasiekusius šiandieną, apibūdino filosofas V. Radžvilas,
pasisakė Seimo narys V.Landsbergis, Lietuvos radijo ir televizijos
tarybos pirmininkas akademikas R.Pakalnis. Vėliau minėjimas persikėlė
į Lukiškių aikštę: prie sukilėliams atminti paminklinio kryžiaus
buvo padėtos gėlės, sugiedotas himnas, gėlių puokštės nuneštos ant
sukilėlių kapų į Antakalnio ir Rasų kapines. Kuklios vakaro iškilmės
buvo baigtos savanorių saliutu. Padėtas ir juodasis priminimo
vainikas su užrašu: Už pažadų nevykdymą ant rausvo akmenėlio,
prigludusio netoli viešųjų tualetų, kuriame prieš penkerius metus
iškaltos raidės skelbia, jog čia bus pastatytas paminklas Lietuvos
laisvės kovotojams.
Kažin ar taip ir bus ? Gal kada nors, kitos kartos...
O dabar, istorinių sukilėlių garbei linksmai pritardami, aikštės
centre įrengtoje čiuožykloje aidėjo dundantys afrikietiškų būgnų
ritmai, žadindami jaunųjų čiuožėjų sportinius impulsus ir dvasios
polėkį.
Tačiau grįžkime prie temos - norima už esama. Mūsų
gyvenimus iš tikrųjų slegia daugybė paslapčių ir patirtos neteisybės:
valstybinio ir vadinamojo visuomeninio turto akivaizdūs išgrobstymai,
prichvatizavimai, neteisėti žemės sklypų išsidalijimai, faktinai,
užgrobimai, susikuriant tam palankų įstatymą. O kas atsitiko su
profsąjungų ir kitų įstaigų turtu, baldais, įranga, poilsiavietėmis
gražiausiose vietose esantys pastatai atsidūrė apsukrių nomenklatūros
vertelgų rankose. Doram piliečiui, sąžiningai atliekančiam savo
kuklų darbą ar tarnybą, niekaip nesuvokiama, kokiu būdu per tokį
trumpą laiką susikaupė kai kurių žmonių rankose milijonai litų.
Išdygo ir tebedygsta prabangiausios vilos ir gyvenamųjų namų mikrorajonai.
Didesnė tautos dalis vos suduria galą su galu, o čia - per šimtas
su viršum milijonierių! Kur nuplaukė žmonių santaupos, pasikeitus
valiutai? Ką reiškia čekių išdalijimas, už kuriuos žmonės privatizavosi
butus, kuriuose gyveno, tai bene didžiausias laimėjimas. Kas atsitiko
su tais čekiais, kuriuos žmonės investavo į pramonę ar kitus pelningus
objektus, tikėdamiesi gauti palūkanų? Šnipštas! Gudrūs vertelgos
išviliojo iš naivuolių čekius už centus ir, sukaupę dideles sumas,
objektus prichvatizavo. Tiems, kurie, čekius pavertę akcijomis,
tikėjosi palūkanų, parodė špygą - įmonė negauna pelno, reikia plėsti
įstatinį kapitalą, atnaujinti gamybos priemones ir t.t. Lauk, šuneli,
kol padvės kumelė.
Kas atsakys už apgavikų šutvės siautėjimus po visą
Lietuvą, steigiant visokius holdingus, sekundes ir kitas atviro
bei ciniško žmonių apvogimo instancijas? Niekas. Padarytos klaidos,
ir jokia Vyriausybė jų neištaisys. Nusikaltimai yra, o nusikaltėlių
nė vieno. Taip, kaip ir su tautos genocidu vyko įnirtingiausias
pasipriešinimas okupacijai, daugiausia nužudyta, išduota ir ištremta,
knibždėte knibžda vakarykščiai genocido vykdytojai ir jų talkininkai
mūsų mažoje Lietuvoje, tačiau nuteisto nė vieno nėra įstatymo.
Visa tai vyko ir gilioje siautėjančio laukinio
kapitalizmo paslaptyje tebesitęsia mūsų visų akivaizdoje šiandien.
Tad ar reikia stebėtis šitokiu naiviu žmonių patiklumu ir netgi
negalvojimu, kai žmogus savo gyvenime vadovaujasi žiniasklaida,
o ne savo galva. Neteisybės skaudulių pritvinkęs valstybės kūnas.
Žmonės ištroškę tiesos atstatymo ir nori, kad į dienos šviesą būtų
išvilkti melo, gudragalviavimo ir sukčiavimo kaltininkai. Mesijui
ateiti dirva išpurenta. Tik tark žodį, kuris jau daug metų tupi
ant trokštančiųjų teisybės lūpų, ir tu būsi ne tik išgirstas, bet
ir pagarbintas. Prabilk jų mintimis ir žodžiais apie gyvenimą ir
pažadėk išvesti į šviesos krantą - tapsi jų širdžių ir protų valdovu.
Taip ir atsitiko.
Tik iš kur surasti jėgų nugalėtojui ir pažadėtojui
įveikti savo sąžinę? Jeigu jis dar blaiviai protauja, turi puikiai
suvokti, jog pažadų neištesės. Gal jau sąžinė seniai nuraminta ir
miega? O jei nemiega, tai neišsipildymo priežasčių reikia ieškoti
aplinkoje, kuri jį varžo ir neleidžia tapti mesijumi. Puiki išeitis
ir pasiteisinimas arba nauja apgaulė. Šį spektaklį be pabaigos ir
žiūrime su pasitenkinimu ar spjaudydamiesi kiekvieną vakarą, keturioliktųjų
Lietuvos nepriklausomybės atstatymo metinių išvakarėse.
Vilnius
© 2003 "XXI amžius"
|