Pirmasis puslapis
Lietuva
Krikščionybė
   ir pasaulis
Laikas ir žmones
Kultūra
Gimtas kraštas
Mums rašo
Atmintis
Požiūris
Likimai
Istorijos vingiai
Nuomonės
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Sausio 13-oji įpareigoja būti budrius

Edmundas SIMANAITIS

1991 m. sausio 11-oji prie Lietuvos parlamento rūmų Mindaugo Kulbio (ELTA) nuotrauka

Seimas sudarė Specialiąją tyrimo komisiją, kuri tiria, ar Seimo paskirtos Laikinosios komisijos išvados dėl prezidento R.Pakso padarytų Konstitucijos pažeidimų ir priesaikos sulaužymo pakankamai pagrįstos ir rimtos. Sąmoningam šalies piliečiui, girdėjusiam Prezidentūros patarėjų nevalstybine kalba, paskaninta gulago žargonu, žeriamus grasinimus, nurodymus, įpareigojimus, mačiusiam atvirus posėdžius, nekyla abejonių – rinkėjai liko apgauti, Prezidentas pažeidžiamas, priesaika sulaužyta.

Atrodo, kad Specialioji komisija pateko į gana keblią padėtį. Juk faktiškai ji turės tikrinti tai, kas jau Laikinosios komisijos labai atsakingai ištikrinta, išpurtyta ir užfiksuota. Nustačius, kad Seimo nario A.Sakalo vadovaujama komisija nemelavo, neapgaudinėjo, nefalsifikavo duomenų, mandrapypkiavimas turėtų baigtis ir trečios komisijos, kuri tikrintų Specialiosios veiklą, gali neprireikti. Beje, ir Specialioji komisija neturi jokių sveiku protu suvokiamų aukštesnės prabos dorybių, negu Laikinoji, nors joje – pusė teisininkų. Abi komisijos laikinos, nė vienos nariai neužsivilks teisėjo togos. Teisingumą vykdo tik teismas. Politinis prezidento R.Pakso veiklos vertinimas jau padarytas. Žinoma, Specialiosios komisijos posėdžiuose atsiranda daugiau galimybių reikštis kazuistikos specialistams, o šie tokios progos nepraleis.

Pastarąją galimybę gali paversti niekais Konstitucinio Teismo (KT) nutarimas. Nepaisant valstybės vadovo daugkartinių pareiškimų, kad jam įtakos nedaro ir nepadarys nei Seimas, nei Vyriausybė, nei Bažnyčios hierarchai ir net Konstitucinis Teismas, vis dar atsiranda pakankamai daug politikų ir valstybės veikėjų, kurie Lietuvą tebelaiko teisine valstybe, o jei taip, tai teismo verdiktai, o juo labiau Konstitucinio, nekvestionuojami. Jie turi ar turėtų būti besąlygiškai ir nevilkinant vykdomi. Visai tikėtina, kad Specialioji komisija gali pasijusti likusi... be darbo.

KT nustatė, kad „pilietybė negali būti nusiperkama“. Jurijus Borisovas atliko tai, kas jam buvo pavesta, - imperinio rublio pagalba Lietuvai, iš visų valstybių kandidačių geriausiai pasirengusiai integruotis į Vakarų sistemas, buvo įpirštas kišeninis Prezidentas. Galima nevaisingai spėlioti, ar pagrįstai J.Borisovas grasino, reikalaudamas pažadėto atlygio: ir pirmojo patarėjo posto, ir generolo antpečių, ir (skubiai!) Lietuvos pilietybės. „Prezidentas vadovavosi ne Tautos ir Valstybės interesais, bet asmeniniais interesais“, – rašoma KT nutarime. Vien šis juridinis, taigi jau neginčijamas, faktas rodo, kad kaltinimai Prezidentui Konstitucijos pažeidimais ir priesaikos sulaužymu pagrįsti ir pakankami apkaltai užbaigti.

Pagal nedraugiškos Lietuvai šalies specialiųjų tarnybų sumanymą sukelta Prezidentūroje ir teisėsaugoje sumaištis turėtų trūks plyš tęstis iki metų vidurio. Lietuva tada taptų nepatraukli ir nepatikima savo būsimiems partneriams NATO ir Europos Sąjungoje. Ar reikia abejoti, kad tuomet vėl pasipiltų iš Rytų pažadų liūtis apie brolišką draugystę imperijos narve, tik kita iškaba? Lietuva su kišeniniu Prezidentu ten laukiama. Tankų divizijos – tik kritiškam atvejui. Dabar tai nemadinga. Trumpas ekonomikos pavadėlis nūdien veiksmingesnis už brutalią karinę jėgą.

Iškyla nauji „paksogeito“ aspektai šiame etape. Kad ir kokias išvadas parengtų Specialioji komisija, Seimo nariai turės dėl jų balsuoti. Slaptas balsavimas – puiki priedanga svetimoms specialiosioms tarnyboms laikinai užmaskuoti kai kuriuos kėslus. Seimo istorijoje liko užfiksuotas paradoksalus atvejis, kai parlamentarai balsavo prieš apkaltą už kyšius nuteistam kolegai, ėjusiam ministro pareigas.

Konstitucija numato (56 str.), kad „Seimo nariais negali būti renkami asmenys, nebaigę atlikti bausmės pagal teismo nuosprendį“, bet ten nėra nė žodžio apie Seimo narį, jau atliekantį bausmę. Gal todėl nuteistajam ir nebuvo atimti tautos atstovo įgaliojimai. Seimas laikė nevertu dėmesio teismo nuosprendį. Teisinis kazusas ar juodasis Seimo humoras? Ir kas gali paneigti, kad situacija nepasikartos? Tik šį kartą valstybės vadovu būtų paliktas asmuo, sulaužęs Prezidento priesaiką ir šiurkščiai pažeidęs Konstituciją. Kokioms jėgoms magėte maga pasiekti, kad valstybės simbolis būtų supurvintas ir toks liktų dar bent devyneriems metams?

Valstybės pareigūnai ir politikai prisiekia gerbti Konstituciją ir ja vadovautis. Konstitucija numato, kad teismo verdiktai privalomi visiems besąlygiškai. Iš to galima daryti išvadą: Seimo narys balsuodamas negali prieštarauti Konstitucinio Teismo nutarimui, nes kitaip jis pats pažeistų Konstituciją ir sulaužytų priesaiką.

Bet ar ta pati nuostata netaikytina ir piliečiams? Štai jau Laikinoji ir Specialioji komisijos bei KT nustatė, kad Prezidentas pažeidė Konstituciją, nebuvo lygus visiems ir sulaužė priesaiką. Bet niekas iš politinių jėgų aktyvo, rėmusio R.Pakso kandidatūrą Prezidento rinkimuose, nepareiškė protesto dėl savo lyderio klaidų. Nė vienas žmogus! Ar tai reikštų, kad Konstitucijos gerbimo prievolė ir visuomenės moralės nuostatos taikomos tik „svetimam” lyderiui, o „savasis“, jei ir nusikaltęs, ginamas besąlygiškai ir iki galo? Nejaugi neliko bendrų pilietinės moralės vertybių?

Konstitucinis Teismas patikrino Prezidentūros pareigūnų pilietiškumo ir teisingumo santykį. Tai labai reikalinga ir naudinga – spartina pilietinę brandą. Lygiai prieš trylika metų Lietuvos žmonės išlaikė pilietiškumo egzaminą. Taikiomis, tačiau ryžtingomis priemonėmis mirtino pavojaus dar gležnutei nepriklausomybei akivaizdoje tauta gynėsi nuo brutalios karinės jėgos ir laimėjo šimtmečio pergalę. Televizijos bokšto, parlamento ir daugelio kitų svarbių objektų gynyboje dalyvavo visų rajonų žmonės. Bendras pavojus buvo akivaizdus – svetimi tankai, svetima kariuomenė, jedinstveninkų būriai ir demagogijos srautai iš ruporų, pasivadinusių komitet nacionalnogo spasenija(nacionalinis gelbėjimo komitetas).

Šiandien tie patys „centrai“, net tie patys provokacijų planuotojai veikia kitaip. Mėginama parodyti, kad net aukščiausias valdžios ešelonas suskaidytas: Prezidentūra – vienoje barikadų pusėje, kitoje – Vyriausybė, Seimas, Konstitucinis Teismas... Tikslinė sumaištis keliama ir visuomenėje. Šioje tragikomiškoje padėtyje tenka pasikliauti parlamentu. Jei Seimas išlaikys šį išbandymą – tauta taip pat išlaikys. Teisinę valstybę kuria ne tik Seimas, ne tik valstybės pareigūnai, bet ir piliečių visuomenė. O Sausio 13-osios istorija šiandien skamba kaip įpareigojantis imperatyvas - turime būti itin budrūs.

Jonava

© 2003 "XXI amžius"