|
Moldovos dienoraštis, 4
Širdies rožė
Aleksandras SLIVKA
Šiandien apsiniaukę. Kalvos atšiaurios, medžiai
nejaukiai susigūžę šlaituose, o visą slėnį užgožęs švininis dangus.
Visai nesinori kur nors eiti, bet reikia persikelti į kitą krantą.
Priekyje tiltas; artėdamas prie jo, staiga aplinkui pastebiu netikėtą
pasikeitimą. Tai žėrintis saulės spindulys, prarėžęs švininio dangaus
pilkumą, neįprastai ryškiai ir nuostabiai nušvietė tokią pažįstamą
vietovę. Koks malonus netikėtumas šviesa pasiekė ir mane
Nuostabi šviesos savybė nugalėti tamsą ne veltui
taip užburia žmones, nes ir šviesa, ir žmonės turi bendrą paslaptį.
Man patinka šviesą lyginti su laisve, ji taip pat, kaip ir laisvė,
keičia žmogų. Džiugu, kada šviesa užlieja mūsų širdį ir sielą, ypač
tada, kada mums sunku
Juk viskas, rodos, kaip visada: ir džiaugsmai,
ir vargai, ir juokas, ir ašaros bet kažkur giliai širdį spaudžia
liūdesys. Kodėl, kodėl taip yra?
Teisus buvo mano dabar jau miręs kaimynas, badė
Petrus, kai kalbėjo liūdnai žiūrėdamas į mus: Gaila man jūsų, jaunų.
Vaikai mano, daug dar vargo patirsite dėl jų. Tada, beauštant demokratiniams
pasikeitimams, mums nelabai buvo suprantami jo žodžiai, bet laikas
atskleidė tikrąją jo minčių prasmę, ir pamažu viskas pradeda aiškėti
ir kur mes einame, ir apskritai viskas
Visada stebėjausi, kaip subtiliai paprasti žmonės
jaučia gyvenimą. Jų sugebėjimas įžvelgti reikalų ir dalykų esmę
tiesiog fantastiškas. Tai ką, vėl ten, mieste, rodote fokusus?
taip kaime klausinėjo manęs žmonės apie demonstracijas Kišiniove
arba išgirdę apie eilines valdžios fantazijas. Iš tiesų argi ne
puiki to klausimo potekstė? Jeigu paprasti žmonės neturėtų humoro
jausmo, jau seniai būtume pamiršę, kas tokie esame. Pagaliau ten
kažkur kai kas suvokė, kad nepavyks savo svajonių ir norų prastumti
kaip tautos norų, ir jau laikas baigti šitą vaidinimą.
Gyvenimas eina, kai kurie gavo portfelius, kai
kurie apie juos svajoja, o kas lieka žmonėms? Kaip kas o demonstracijos,
mitingai, piketai, yra kur nuleisti garą, tai ko jiems dar reikia?
Tad kur dingo lozungai dėl švietimo, kultūros, išsilavinimo? Aišku,
visi už, bet tai bus paskui, o dabar kardinalių istorinių permainų
laikas ir t.t.
Girdėta dainelė, kuri gerai parodo kai kuriuos
demokratinio vystymosi proceso bruožus, ypač ponų demokratijos.
Žodžiu, vairavo vairavo, o išėjo kaip visada. Beje, kartais mus
vis dėlto prisimena, pavyzdžiui, prieš rinkimus. Tai bent prasideda
linksmybės! Net galva sukasi
Bet visame tame bruzdesyje nėra gyvybės,
vien tik nereikalinga sumaištis.
Žmonės mato, koks tuščias šis bruzdesys, ir toliau
gyvena savo gyvenimą. Yra toks moldavų paprotys: eidamas per kaimą
ir pamatęs dirbantį žmogų, turi su juo pasisveikinti ir būtinai
palinkėti: Padėk, Dieve. Štai kur tikra liaudies išmintis, gerumas
ir rūpestis, o iš mūsų liaudies tarnų retai išgirsi net paprastą
gerą žodį, nors nemanau, kad jie patys to nesupranta
Štai taip, vis kovodami su savimi ir tikrove, bandome
žvelgti į priekį. Tiesą sakant, niekas iš esmės ir nepasikeitė:
kaip ir prieš daugelį amžių susimąstęs Dnestras plukdo neskubėdamas
savo vandenis tarp saulės nutviekstų Moldovos kalvų, vis toks pat
gražus Moldovos ruduo, vis taip pat moldavai džiaugiasi priimdami
svečią. Neišsenkanti tautos gyvybės jėga pirmiausia glūdi moldavų
tautos epuose, kurie nematoma jungtimi susieja šimtametę šalies
istoriją, jos kultūrą ir savitumą. Tauta savo legendose, sakmėse
ir dainose išsaugojo pirmykštį grožį, išsaugojo savo meilę tėvynei,
o mums, savo palikuonims, žmogišką laisvės siekimą. Laisvė tai
apie ją svajojo daugelis moldavų tautos kartų.
Žmonijos noras siekti tobulumo buvo vienas iš postūmių
kuriant Europą; kaip matome, šis procesas nesibaigė ir mūsų dienomis.
Tad tuo labiau vertinga tai, kuo mūsų protėviai grindė žmogiškuosius
idealus ir pasaulėžiūrą. Jie iš esmės buvo skirtingi, kaip ir Europos
valstybės, bet svajonė apie laisvę visiems buvo bendra ir, pavyzdžiui,
kas žino, koks būtų buvęs Moldovos likimas, jeigu ne svetimšalių
priespauda.
Viduramžių laikotarpis buvo nuostabus ir tragiškas,
bet pagrindinis jo bruožas buvo romantizmas svajonė apie laisvę
ir aukštus idealus. Jis apėmė visus ir didikus, ir paprastus žmones.
Štai viena iš tokių galimų istorijų legenda apie Nuostabiosios
rožės riterį.
Didingos pušys tarsi siena beveik dengė horizontą,
bet prasiveržęs pro jas kelias atverdavo keliauninkams nuostabias
laukinio grožio paslaptis. Turbūt tik drąsus keleivis būtų išdrįsęs
keliauti vienas tomis vietomis.
Kažkur toli liko Senasis miestas su naujais kvartalais
prie dviejų upių santakos, ten liko žaismingi miesto stogai su išdidžiais
namais, ten liko ir Baltoji karalienė didžiuoklė miesto rotušė,
ir aikščių bruzdesys.
Priekyje kelias ir nežinomybė. Bet jaunas keliautojas,
kupinas svajonių ir vilčių, būsimų pergalių šlovės, nepastebėjo
gamtos grožybių. Jo mintys skraidė kažkur toli, jauna širdis troško
žygdarbių vardan meilės
Štai dar viena miško laukymė. Bet kas gi ten? Kiek
tolėliau, prie pat miško, jis pastebėjo puikų rožių krūmą, kuris
buvo
išlaužytas ir nuniokotas. Tiek keliautojų džiugino tas grožis,
o kažkas piktas ir beširdis nudraskė gražius gležnus žiedus ir numetė
juos ant kelio. Jam jų nereikėjo, jis tik ant jų išliejo savo pyktį.
O žiedai, net ir truputį apvytę, vis dar buvo nuostabūs
Skausmas suspaudė jauną širdį, nuliūdo akys. Raitelis
nušoko nuo žirgo, nustūmė į šoną kalaviją ir priklaupė priešais
rožę ant vieno kelio. Jis švelniai pakėlė sulamdytą rožę ir instinktyviai
prispaudė ją prie širdies. Ir, o stebukle! rožė atgijo, ją išgelbėjo
jauna širdis.
Nuo tos akimirkos rožė visam laikui pasiliko širdyje
jaunuolio, supratusio, kad jis rado savo išrinktąją. Atgijusi rožė
jį pakeitė jis tapo Nuostabiosios rožės riteriu.
Akies mirksniu tarsi saulės spindulys jam nušvito
visas jo likimas, jo gyvenimas, jis pamatė, kad tie, kurie taip
niekšingai pasielgė, atkeliavo į jo šalį be gerų ketinimų, o jam
ir jo draugams teks ginti ne tik savo išrinktąsias, bet ir visus,
kuriems reikės jų apsaugos. Jo ir jo draugų, visos tautos laukia
nelengvi išbandymų laikai. Aišku viena, laisvės dvasios neįmanoma
palaužti, ir kol tarp žmonių gyvas Nuostabiosios rožės riteris,
tol gyvas tikėjimas laisve ir geresnio gyvenimo viltis. Tauta tai
gali paliudyti.
Europos tautų epai dažnai atspindi tų tautų dvasinę
būklę, tautų, kūrusių jo didenybę Istoriją. Tegu alegoriškai, užšifruotai,
bet visada intriguojančiai ir jaudinančiai, kaip viskas ir būdavo
tais laikais. Beje, kiekvienas gali pasijusti tos epochos dalyviu.
Daugelio Europos valstybių garbei galima pastebėti, kad ten rūpestingai
saugoma gyvoji istorija, kuri gali paliudyti apie tuos tolimus laikus.
Pabandykite įsivaizduoti
Mūsų laikai. Ankstyvas rytas, šiek tiek vėsoka.
Senamiesčio gatvėse dar tvyro pusiau permatomas naktinis rūkas.
Pavieniai praeiviai atrodo nenatūraliai šiuolaikiškai senovinių
namų ir grindinio fone. Viduramžių mistika visai šalia, užtektų
tik ištiesti ranką
Įsiklausius galima išgirsti kanopų taukšėjimą
ir važiuojančių karietų dardesį. Senamiestis pilnas prisilietimų
prie paslapties. Žiūrėk, tuoj iš besisklaidančio rūko išnirs kažkas
nežinomas
Ir stebuklas įvyksta iš rūko prieš jūsų akis
didingai išnyra tikra pilis ant kalno, Senamiesčio sargybinis. Ji
nuostabiai graži ryto saulės spinduliuose, kaip ir visa, kas ją
supa. Nenoromis pajunti norą prieiti arčiau, eini ir viskas, tu
nugalėtas, nusprendei kopti aukštyn. Lėtai žengi stačiu akmenimis
grįstu keliu, ir tai sustiprina susitikimo su gyvąja istorija pojūtį.
Taip, čia praėjo ne vienas žmogus, čia ėjo arba
važiavo ir kunigaikščiai, ir paprasti žmonės. Visi jie, patys to
nenorėdami, tarsi susiliejo su šituo simboliniu keliu, vedančiu
aukštyn. Ir net dabar, mūsų dienomis, jauti kaip šitas kelias aukštyn
keičia tavo vidų.
O štai ir pilis, gynybinės sienos
Aišku, užlipsi
į patį pilies viršų. Pojūtis neįtikėtinas jausmai sumišę šitoje
pasikeitusioje erdvėje. Tu vienas, viršuje, aplinkui laisvė ir bekraštis
dangus
Galimas dalykas, kad tokiomis akimirkomis prisiliečiama
prie amžinosios žmogaus sielos paslapties dvasinių aukštumų ir
laisvės siekio. Ir tai jie, mūsų protėviai, verčia mus vėl ir vėl
išgyventi tai, ką jautė jie patys, tai, kuo tikėjo ir apie ką svajojo.
Dabar suprantu, kodėl ir mums XXI amžiuje vis dar
nesvetimas aistringas noras turėti laisvę ir matyti bekraštį dangų.
Ten, viršuje, kartu su saule mums nušvinta laikų ir erdvės grožis
bei paslaptys. Iš tiesų kiekviena pilis turi savo paslaptį gali
atskleisti žmogaus vertę ir tikėjimą mumis, savo palikuonimis.
Šiais laikais tai atrodo keistai, argi kam nors
dabar to reikia? Gal tai ir tiesa, bet ir jų, be jų darbų, vilčių
ir svajonių, argi būtume ir mes? Todėl kai pavargsite nuo įnoringo
šių dienų bruzdesio, prisiminkite Senamiestį ir jo pilį. O kartu
ir laikus bebaimių karių ir riterių, gynusių savo tautą ir savo
išrinktąsias, aną laisvės gynėjų epochą. Net nežadu klausti, ką
jūs palaikote, tikiuosi, kad garbės ir tikėjimo idealai jums nesvetimi.
Idealų siekimas visuotinio neigimo laikais sukelia
keistus jausmus. Idealai šiais laikais vis sunkiau pasiekiami, visiškai
aišku, jog kažkas šiais laikais labai nori, kad idealų šviesa išblėstų
arba jie būtų išjuokti, tada bus galima valdyti bandą be jokių
sunkumų. Tegul, kas nori, daro savo tamsius darbelius, o žmones
juk visada žemino, atimdami svarbiausią teisę teisę į laisvę.
Būtent dėl to, dėl melo ir skaudžios neteisybės,
keliaujantis riteris, kiek vėliau tautos gynėjas, dar ir dar kartą
susidurdamas su blogiu ir pažeminimu, tylėdamas sukąsdavo dantis
ir prisiekdavo ginti tiesos, meilės ir laisvės reikalą. Kai kas
man gali paprieštarauti, kad esą anų tolimų laikų herojai nebuvo
tokie romantiški ir idealūs. Galbūt iš dalies tai ir tiesa, bet
tada ką mylėjo ir myli tauta? Apie ką kūrė padavimus ir legendas,
dainas ir balades?
Valdžią turintiems veikėjams nereikalingi nei riteriai,
nei herojai, šie aniems netgi trukdo, o žavėjosi jais tie, kuriems
buvo skirta jų drąsa, paprasti žmonės, liaudis. Būtent todėl liaudies
gynėjų žygdarbiai liko gyvi per amžius. Tautos meilės sparnai pernešė
juos per laiko klodus.
Tautos moralinį tvirtumą per mažai vertino ir svetimšaliai
užkariautojai, ir savi engėjai. Pavyzdžiui, nei daugumai didikų,
nei inteligentijos atstovams net nekilo mintis riterį lyginti su
tautos gynėju haiduku. Net į galvą neatėjo, kad dvasinės ir moralinės
aukštumos pasiekiamos visiems ir kunigaikščiams, ir prastuomenei.
Bet gyvenimas viską sustatydavo į vietas. Dieviškoji
Apvaizda vedė žmonių širdis į laisvę. Apie tai rašė didieji tautų
sūnūs, kurie negalėjo tylėti matydami, kaip dūžta ištisų kartų viltys
ir likimai. Jie grąžindavo žmonėms patį svarbiausią dalyką tikėjimą.
Ir nuostabiausia tai, kad įkvėpimo ir gyvybinių jėgų šaltinis yra
tauta, nes ji yra sukaupusi moralinius idealus ir vertybes. Didžioji
dvasinė tautos jėga ilgainiui keitėsi, išsaugodama nepaliestus savo
idealus, nes laikas negali jų paveikti.
Viduramžių laikai, persmelkti romantizmo, turėjo
nemažos įtakos formuojant moralines tautos vertybes. Dvasingumo
paieška tai vienijo, tai skyrė žmones, daugelis tautų patyrė ir
pakilimų, ir nuosmukių, bet įgytas laisvės pojūtis tapo tautos dvasinio
gyvenimo pagrindu.
Sausos metraščių ir kronikų eilutės ne visada gali
mums atskleisti tų įvykių sukeltus jausmus. Kaip suprasti džiūgavimą
vienų ir tuo pačiu tragediją kitų? Kūrėsi imperijos, valstybės,
bet vien tik materialiniais interesais nepaaiškinsi istorijos eigos,
buvo ir tebėra kažkas nematoma, bet visiems žmogiškai suprantama.
Dabar vėl sunkus metas vienijasi Europa. O kada
jis buvo lengvas? Nereikia prarasti vilties, Europoje visi supranta,
kad, nesujungusi visų žemyno šalių, Europa liks kažko netekusi.
Europiečiai papildo vieni kitus kaip gėlės puokštėje, todėl kiekviena
tauta yra nusipelniusi savo vietos Europos puokštėje.
Aišku tai, kad, būdamas moldavu, labai norėčiau
matyti savo tautą, savo šalį Europos tautų šeimoje, tam yra visos
prielaidos. Bet ne viskas taip paprasta, visų pirma reikia vieniems
kitus išgirsti. Moldovos valstybė yra moldavų ir visų ten gyvenančių
tautų ramstis ir viltis, laikas tai suprasti visoms Moldovos politinėms
jėgoms. Svarbiausia politinis dialogas ir santarvė. Labai svarbu
perimti europietišką problemų sprendimo patirtį. Pagaliau laikas
baigti ir nereikalingus vaidus dėl Moldovos istorijos. Kažkieno
labai mikliai pamėtėtas klausimas sujudino visus nuo tada, kai tik
vėl atgavome nepriklausomybę, o iš tiesų jis paremia principą Skaldyk
ir valdyk. Tad politinėms partijoms verčiau nereikėtų tuo klausimu
spekuliuoti, nes žmonės nesileis apgaunami.
Visų svarbiausia, kad moldavų tauta ir mano kraštas
Moldova yra laisvi ir nepriklausomi, jokia jėga ar kieno nors
gudrybė neprivers jų grįžti į vergovę. Mes laisvi, ir tai mūsų ateitis.
Užteks Moldovai vilkti svetimšalių jungą, kurį ir patys pajutome,
ir žinojome iš liaudies kūrybos. Su virpuliu atpažįsti dabartinius
laikus moldavų padavimuose ir legendose. Tai įspėjimas mums visiems.
Tauta po kruopelę išsaugojo moldavišką savitumą, pavaizdavo pačią
save, savo istoriją moldavų liaudies epe.
Koks neįtikėtinas kad ir toks dalykas: beveik vienodai
skamba lietuviškas žodis daina ir moldavų doina; jie panašūs
ir savo reikšme, ir turiniu. O daugelis moldavų legendų panašios
į kitų Europos tautų legendas, bet ir čia nėra nieko nuostabaus,
nes romantizmo ir kovos su blogiu idealų aptinkama daugumos žemyno
tautų padavimuose.
Į moldavų dainas panašūs ir nuostabūs senoviniai
moldavų likimai. Apie juos galima būtų pasakoti valandų valandas.
Tai nepralenkiami žmogaus liūdesio kūriniai. Juose yra daug simbolių,
kalbančių apie moldavų tautos jausmus savo tėvynei, gyvenimui, apie
neteisybes ir veržimąsi į laisvę
Rožės juodame fone koks gražus simbolis! Tauta
rado puikų būdą, kaip išreikšti save. Ryškiai raudoni žiedai nugali
juodą spalvą, kuri užliejo viską, ką tik galėjo, bet nesugebėjo
užlieti laisvę mylinčių žmonių širdžių. Šalia visa nugalinčių rožių
lapų žaluma, kuri padeda atsinaujinti. Nuo senų senovės moldavės
audė kilimus, apraudodamos sunkią savo tautos dalią, ir niekas,
išskyrus Viešpatį, jų negirdėjo
Vienas po kito slenka gražūs Moldovos rudenys,
karta iš kartos buvo perduodami širdies nerimas ir laisvės troškimas.
Dievo pagalbos ir savo širdies rožės Moldovos dėka moldavų tauta
pagaliau laisva.
Gyvenimo neįmanoma sustabdyti, ir mes tikime, kad
Moldovos žvaigždė spindės tarp kitų žvaigždžių mėlyname Europos
danguje.
Vertė Nomeda MARTIŠIŪTĖ
© 2003 "XXI amžius"
|