Atnaujintas 2004 m. sausio 23 d.
Nr. 7
(1210)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Tikėjimo kelias

Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius

Praėjusią savaitę prisiminėme kruvinuosius Sausio įvykius, kai gynėme iš pelenų gimstančią Lietuvos laisvę. Drauge išgyvenome dėl to, kas šiandien vyksta tėvynėje. Dabarties išmėginimai Lietuvai yra galbūt dar didesni už praėjusius, nes anuomet nebuvo tokios sumaišties žmonių protuose ir širdyse, kurią matome šiandien. Šioje sumaištyje populiarumo susilaukia nedemokratinės, net fašistuojančios jėgos, panašios į tas, kurios XX amžiuje atnešė nelaimę ne tik Europai, bet ir visam pasauliui. Lietuva laiko egzaminą, kurį ir mums, tikintiesiems, reikės išlaikyti.

Šiandien pamąstykime, kodėl Dievas leidžia tautoms ir pavieniams žmonėms eiti sunkiais ir nelengvai suvokiamais keliais. Kai kam gali atrodyti, kad Dievas yra palikęs žmogų, tačiau sunkūs išbandymai gali būti mums priminimas, kad kažką darėme ne taip, ir kad turime prisiimti daugiau atsakomybės už tėvynės ateitį. Kiekvienas išbandymas gali būti proga pasiekti didesnės tikėjimo brandos ir vienybės su Dievu Atsakymo paieškokime Dievo Motinos Marijos gyvenimo įvykiuose, kuriuos primena praėjusio sekmadienio Mišių Žodžio liturgija.

Evangelijoje pasakojama apie vestuves Galilėjos Kanoje, kur Marijos prašymu Jėzus padarė stebuklą – vandenį pavertė vynu. Klausydamiesi šito pasakojimo, dažniausiai visą dėmesį sutelkiame į patį stebuklą ir praleidžiame labai reikšmingą momentą, atskleidžiantį, kaip Jėzus padėjo savo motinai Marijai bręsti tikėjime. Ši Jėzaus pamoka gali padėti ir mums krikščioniškai išgyventi sutinkamus išbandymus.

Kai Marija kreipėsi į Jėzų primindama, jog šeimininkai jau nebeturi vyno, Jis atsakė: O kas man ir tau, moterie! Dar neatėjo mano valanda. Atsakymas padvelkė abejingumu bėdos ištiktiems žmonėms. Tačiau, užuot nusiminusi ir pasitraukusi į šalį, Marija liepė tarnams: Darykite, ką tik jis jums lieps! Marija nesvyruodama vadovaujasi tikėjimu: tas Dievas, kuris vedė į Betliejų, apsaugojo nuo Erodo pykčio ir trisdešimt metų globojo Nazarete, ir dabar suras geriausią išeitį. Tik nereikia stovėti nieko neveikiant, nes tai būtų Dievo gundymas.

Evangelijoje randame ne vieną atvejį, kai motinai pasakyti Jėzaus žodžiai tapdavo vis nauju Marijos tikėjimo išbandymu. Kartą Marija norėjo pasimatyti su sūnumi, ir žmonės apie tai pranešė Jėzui. Užuot pakalbėjęs su motina, pasakęs jai vieną kitą sūnišką žodį, Jėzus atsakė: Kas gi yra mano motina ir broliai? (...) Kas tik vykdo Dievo valią, tas man ir brolis, ir sesuo, ir motina (Mk 3). Marijai nebuvo leista pajusti išskirtinio sūnaus dėmesio ir tai turėjo žeisti motinos širdį.

Kad ir kaip švelnintume Jėzaus žodžius, tačiau lieka nuojauta, kad bent kai kuriais momentais jie galėjo sužeisti motinos širdį. Kuo visa tai būtų galima paaiškinti? Tik ne tuo, kad sūnus per mažai mylėjo motiną. Jėzus, kuriam rūpėjo raupsuoti ir luoši žmonės, kuris maloniai bendravo su nusidėjėliais ir net išdaviką Judą vadino draugu, negalėjo būti abejingas savo mylimiausiai motinai.

Labai svarbu suprasti, kaip Dievas elgiasi su savo ištikimaisiais, siekdamas juos patraukti arčiau savęs ir norėdamas dar labiau juos apdovanoti savo meile ir malone. Ar galėtumėte pasakyti, kad Dievas per visą gyvenimą saugojo jus nuo visų išbandymų? Greičiausiai pasakytumėte, kad gyvenimas buvo pilnas sunkumų, kartais atrodė, jog net dangus nebegirdi maldos. Panašiai kaip tą Sausio 13-osios naktį, kai tankai traiškė televizijos gynėjų kūnus.

Dievo artumas negarantuoja žmogui jokios apčiuopiamos žemiškos naudos. Dangaus Tėvas neapsaugojo nuo kančios net savo Sūnaus, kuris Alyvų kalne meldėsi: Tėve, jei galima, tegu ši taurė praeina pro mane. Marija taip pat turėjo eiti per gyvenimą tarsi tamsoje, nesuvokdama, kodėl Dievas elgiasi taip, o ne kitaip.

Kiekvienas žmogus yra vedamas tokiu tikėjimo keliu, kad jis pamiltų Dievą ne dėl gaunamų dovanų, bet dėl Jo paties; mes pamažu turime priaugti iki tokio gilaus Dievo pažinimo, kad bet kokiomis aplinkybėmis galėtume su apaštalu Pauliumi pasakyti: nei mirtis, nei gyvenimas, (...) nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės (Rom 8).

Dangaus Tėvas vedė Jėzų į dykumą, kur jis buvo velnio gundomas, į Getsemanę, kur krauju prakaitavo, į Golgotą, kur buvo prikaltas prie kryžiaus. Panašiai Jėzus vedė savo Motiną, mokydamas ją atsižadėti savęs ir visur ieškoti tik Dievo valios vykdymo.

Dabarties sunkumų akivaizdoje nemąstykime, jog Dievas apleido mūsų tėvynę. Tik dažniau prisiminkime Dievo Motinos gyvenimo pamoką, kaip reikia laikytis Dievo rankos net ir tada, kai atrodo, jog Dievas mūsų nebegirdi ir nemato. Tai brandins mūsų tikėjimą, nes jo augimas priklauso nuo to, kiek mes skiriame dėmesio ne savo, bet Dievo planams.

Homilija, pasakyta Kauno Arkikatedroje Bazilikoje sausio 18 dieną

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija