Tikėjimo kelias
Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius
Praėjusią savaitę prisiminėme kruvinuosius Sausio
įvykius, kai gynėme iš pelenų gimstančią Lietuvos laisvę. Drauge
išgyvenome dėl to, kas šiandien vyksta tėvynėje. Dabarties išmėginimai
Lietuvai yra galbūt dar didesni už praėjusius, nes anuomet nebuvo
tokios sumaišties žmonių protuose ir širdyse, kurią matome šiandien.
Šioje sumaištyje populiarumo susilaukia nedemokratinės, net fašistuojančios
jėgos, panašios į tas, kurios XX amžiuje atnešė nelaimę ne tik Europai,
bet ir visam pasauliui. Lietuva laiko egzaminą, kurį ir mums, tikintiesiems,
reikės išlaikyti.
Šiandien pamąstykime, kodėl Dievas leidžia tautoms
ir pavieniams žmonėms eiti sunkiais ir nelengvai suvokiamais keliais.
Kai kam gali atrodyti, kad Dievas yra palikęs žmogų, tačiau sunkūs
išbandymai gali būti mums priminimas, kad kažką darėme ne taip,
ir kad turime prisiimti daugiau atsakomybės už tėvynės ateitį. Kiekvienas
išbandymas gali būti proga pasiekti didesnės tikėjimo brandos ir
vienybės su Dievu Atsakymo paieškokime Dievo Motinos Marijos gyvenimo
įvykiuose, kuriuos primena praėjusio sekmadienio Mišių Žodžio liturgija.
Evangelijoje pasakojama apie vestuves Galilėjos
Kanoje, kur Marijos prašymu Jėzus padarė stebuklą vandenį pavertė
vynu. Klausydamiesi šito pasakojimo, dažniausiai visą dėmesį sutelkiame
į patį stebuklą ir praleidžiame labai reikšmingą momentą, atskleidžiantį,
kaip Jėzus padėjo savo motinai Marijai bręsti tikėjime. Ši Jėzaus
pamoka gali padėti ir mums krikščioniškai išgyventi sutinkamus išbandymus.
Kai Marija kreipėsi į Jėzų primindama, jog šeimininkai
jau nebeturi vyno, Jis atsakė: O kas man ir tau, moterie! Dar neatėjo
mano valanda. Atsakymas padvelkė abejingumu bėdos ištiktiems žmonėms.
Tačiau, užuot nusiminusi ir pasitraukusi į šalį, Marija liepė tarnams:
Darykite, ką tik jis jums lieps! Marija nesvyruodama vadovaujasi
tikėjimu: tas Dievas, kuris vedė į Betliejų, apsaugojo nuo Erodo
pykčio ir trisdešimt metų globojo Nazarete, ir dabar suras geriausią
išeitį. Tik nereikia stovėti nieko neveikiant, nes tai būtų Dievo
gundymas.
Evangelijoje randame ne vieną atvejį, kai motinai
pasakyti Jėzaus žodžiai tapdavo vis nauju Marijos tikėjimo išbandymu.
Kartą Marija norėjo pasimatyti su sūnumi, ir žmonės apie tai pranešė
Jėzui. Užuot pakalbėjęs su motina, pasakęs jai vieną kitą sūnišką
žodį, Jėzus atsakė: Kas gi yra mano motina ir broliai? (...) Kas
tik vykdo Dievo valią, tas man ir brolis, ir sesuo, ir motina (Mk
3). Marijai nebuvo leista pajusti išskirtinio sūnaus dėmesio ir
tai turėjo žeisti motinos širdį.
Kad ir kaip švelnintume Jėzaus žodžius, tačiau
lieka nuojauta, kad bent kai kuriais momentais jie galėjo sužeisti
motinos širdį. Kuo visa tai būtų galima paaiškinti? Tik ne tuo,
kad sūnus per mažai mylėjo motiną. Jėzus, kuriam rūpėjo raupsuoti
ir luoši žmonės, kuris maloniai bendravo su nusidėjėliais ir net
išdaviką Judą vadino draugu, negalėjo būti abejingas savo mylimiausiai
motinai.
Labai svarbu suprasti, kaip Dievas elgiasi su
savo ištikimaisiais, siekdamas juos patraukti arčiau savęs ir norėdamas
dar labiau juos apdovanoti savo meile ir malone. Ar galėtumėte pasakyti,
kad Dievas per visą gyvenimą saugojo jus nuo visų išbandymų? Greičiausiai
pasakytumėte, kad gyvenimas buvo pilnas sunkumų, kartais atrodė,
jog net dangus nebegirdi maldos. Panašiai kaip tą Sausio 13-osios
naktį, kai tankai traiškė televizijos gynėjų kūnus.
Dievo artumas negarantuoja žmogui jokios apčiuopiamos
žemiškos naudos. Dangaus Tėvas neapsaugojo nuo kančios net savo
Sūnaus, kuris Alyvų kalne meldėsi: Tėve, jei galima, tegu ši taurė
praeina pro mane. Marija taip pat turėjo eiti per gyvenimą tarsi
tamsoje, nesuvokdama, kodėl Dievas elgiasi taip, o ne kitaip.
Kiekvienas žmogus yra vedamas tokiu tikėjimo keliu,
kad jis pamiltų Dievą ne dėl gaunamų dovanų, bet dėl Jo paties;
mes pamažu turime priaugti iki tokio gilaus Dievo pažinimo, kad
bet kokiomis aplinkybėmis galėtume su apaštalu Pauliumi pasakyti:
nei mirtis, nei gyvenimas, (...) nei jokie kiti kūriniai negalės
mūsų atskirti nuo Dievo meilės (Rom 8).
Dangaus Tėvas vedė Jėzų į dykumą, kur jis buvo
velnio gundomas, į Getsemanę, kur krauju prakaitavo, į Golgotą,
kur buvo prikaltas prie kryžiaus. Panašiai Jėzus vedė savo Motiną,
mokydamas ją atsižadėti savęs ir visur ieškoti tik Dievo valios
vykdymo.
Dabarties sunkumų akivaizdoje nemąstykime, jog
Dievas apleido mūsų tėvynę. Tik dažniau prisiminkime Dievo Motinos
gyvenimo pamoką, kaip reikia laikytis Dievo rankos net ir tada,
kai atrodo, jog Dievas mūsų nebegirdi ir nemato. Tai brandins mūsų
tikėjimą, nes jo augimas priklauso nuo to, kiek mes skiriame dėmesio
ne savo, bet Dievo planams.
Homilija, pasakyta Kauno Arkikatedroje Bazilikoje
sausio 18 dieną
© 2004 "XXI amžius"
|