|
Dienos, kurios Lietuvai buvo
tarsi Dievo Motinos
gailestingumo stebuklas
Praėjusią savaitę minėjome Lietuvai skaudžią,
bet kartu ir viltingą Sausio 13-ąją, kai, sukeldamos agresiją prieš
nepriklausomybę atkūrusią Lietuvą, Sovietų Sąjungos militaristinės
- represinės pajėgos sustojo prieš tankams nepasidavusius beginklius
žmones. Keturiolika žuvusių Lietuvos patriotų ir beveik tūkstantis
sužeistųjų - tokia Lietuvos žmonių auka už atkurtą nepriklausomybę.
Prie televizijos bokšto sužeistuosius ir ten dalyvavusius Laisvės
kovotojus globoja Lietuvos Nepriklausomybės gynimo Sausio 13-osios
brolija. Ilgus metus jai vadovauja dukart politinė kalinė, sovietiniais
metais - kovotoja už Lietuvos laisvę, tikinčiųjų ir tautos teises
Jadvyga Bieliauskienė. Kaip tik praėjusią savaitę, sausio 15-ąją,
jai sukako 75-eri metai. (Beje, ir J.Bieliauskienės sesuo Kristina,
irgi aktyviai dalyvavusi Sąjūdžio veikloje, yra gimusi sausio 12-ąją.)
Tuoj po tryliktųjų sovietinės agresijos metinių
minėjimo Sausio 13-osios brolijos pirmininkės Jadvygos Bieliauskienės
jubiliejaus proga XXI amžius kreipėsi į ją su keletu klausimų
apie Brolijos veiklos ypatumus dabarties sąlygomis, apie Sausio
13-osios dvasią, kuria vadovaujasi ši organizacija, apie sunkumus,
stabdančius veiklą.
Kaip jūs prisimenate prieš trylika metų vykusio
agresijos akto įvykius, atnešusius Lietuvai daug skausmo, bet kartu
ir iškėlusius pasauliui Lietuvos heroizmo pavyzdžius?
Iš tos patirties ir savo gyvenimo galiu pasakyti,
kad tos dienos Lietuvai buvo Dievo Motinos gailestingumo stebuklas.
Nuo pat pirmos dienos, kai man buvo pavesta lankyti žuvusiųjų ir
sužeistųjų šeimas, turiu daug liudijimų, kad televizijos bokštą,
RTV komitetą ir parlamentą skubėjusius ginti žmones veikė jėga,
vertusi juos būti ten... Prisimenu, kaip sausio 12-ąją buvau įtraukta
į Televizijos bokšto gynimo štabą, pavedant man rūpintis žmonių
maitinimu. Palaikiau ryšį su Vilniaus miesto mitybos centru. Ir
štai, kai jau po sausio 13-osios nakties žudynių man teko kalbėtis
su žuvusiojo Virginijaus Druskio žmona Asta, ji pasakojo apie savo
vyro sunkiai paaiškinamą pasiryžimą aukotis. A.Druskienė sakė, kad
Bokšto gynimo štabui paraginus artimiausių Vilniaus seniūnijų žmones
eiti iš vakaro anksti ilsėtis, kad galėtų pakeisti kitus budinčiuosius,
V. Druskis jai pasakė: Atrodo, maudausi paskutinį kartą. Tą patį
Virginijus pasakė ir prie vakarienės stalo bei guldamas į lovą (sausio
12-osios vakare). Kai pirmieji tankų šūviai pabudino jį iš miego,
jis staigiai apsirengė, o žmoną, kuri stvėrė jį už rankos sakydama:
Virgeli, nepalik manęs, jis šiurkščiai nustūmė: Aš turiu būti
ten, ir kaip viesulas išlėkė. Galiu pasakyti, kad panašiai pasielgė
ir studentas Robertas Gradauskas, kai, stabdomas motinos: Nepalik
vaiko, vienerių metų dukrelę paliko motinai ir išbėgo pro duris.
Jis buvo sunkiai sužalotas - kulkos pervėrė abi kojas, vienos kojos
pėda tiesiog vilkosi žeme. (Jis išliko gyvas, bet ilgą laiką turėjo
invalidumą.) Angelė Pladytė, prie TV bokšto sunkiai sužeista tanko,
nebuvo nusiteikusi eiti ten, bet pasidavė bendrai dvasiai ir išskubėjo,
lyg nešama bangos. (Po sužeidimo ji patyrė šešias sunkias operacijas.)
Lankydamasi pas juos sakydavau: Ateinu viso pasaulio lietuvių vardu
nusilenkti jums, kaip Dievo išrinktiesiems. Šie žodžiai man brangesni
už vaišes, kurias atnešėt
- pasakė ne vienas džiaugsmo žvaigždėm
žėrint akyse. Tai mus suartino ir iki šiol tarnauju, stebėdamasi,
kaip Dievas duoda ištvermę per daugybę ligų, ir todėl esu laiminga.
Atėjo maisto siuntiniai iš Danijos. Sesuo Gerarda,
Caritas pirmininkė, perdavė viską žuvusiųjų šeimoms, nukentėjusiesiems.
Aplankydavome ne tik Vilniuje gyvenančias šeimas, bet ir kaimuose
- po visą Lietuvą ieškodavome sužeistųjų. Tie apsilankymai juos
pradžiugindavo, pakeldavo jų dvasią. Patyrusiems akustines traumas,
kuriems reikėjo operuoti ausų būgnelius, labai padėjo tuo laiku
Vokietijoje gyvenęs ir dirbęs monsinjoras Kazimieras Senkus. Po
operacijos monsinjoras juos laikydavo savo namuose. Mons. K.Senkus
įdavė ir piniginę auką Brolijai. Atsimenu, grįždamas iš Vokietijos
dr. Jonas Tutkus atvežė Brolijai paaukotas 250 markių. Jam išėjus
atidariau voką, radau 450 markių. Perdaviau juos į kasą. Ir neseniai
sužinojau, kad dr. Jonui mons. Kazimieras davė 200 markių. Šis pridėjo
nuo savęs prie Brolijai skirtų pinigų ir man nieko nepasakė.
Dviem sužeistiesiems - Vytui Lukšiui ir Vytautui
Šimėnui kulkos išvarpė burnas, ir po gydymo Lietuvoje jų žandikauliai
nejudėjo. Alinos Veigel-Plechavičiūtės (generolo P.Plechavičiaus
brolio dukters) sūnus Tomas Veigel, stomatologas, ieškojo po visą
Vokietiją specialisto, kuris imtųsi padėti šiems nelaimingiesiems.
Labai sunkiai surado drąsuolį, kuris sutiktų rizikuoti. Alina su
Tomu per pūgą, sniegą, šaltį ir nenumatytas kliūtis atvažiavo prie
Lietuvos sienos ir išsivežė juos. Jie buvo išgydyti.
Tomas jau pramoko kalbėti lietuviškai, laiko egzaminus
ir sako, kad lietuvių kalba labai sunki.
Nors ir švęsdama savo jubiliejų, turbūt turite
įvairių rūpesčių dėl savo vadovaujamos Brolijos?
1992 metų gegužės pabaigoje gavome puikias patalpas
Gedimino prospekte, prie Nepriklausomybės aikštės, šalia Vėliavos
pakėlimo bokštų, iš kur žmonės 1991 metais nesitraukė. 100 kv. m.
patalpų plotas tinka parodoms eksponuoti. Mes tai darome nuo 1994
metų Valstybės dienos. 2002 metais buvome priversti, kad patalpų
neatimtų, skolintais pinigais remontuoti liūčių suardytą fasadą.
Patalpų komunalinių paslaugų išlaidos yra didelės. Surinkti simbolinį
nario mokestį (penki litai metams - pensininkams, dešimt litų
dirbantiesiems) menkai tepavyksta. Neužtenka administracinėms išlaidoms
apmokėti. Mes neturime nei fakso, nei dauginimo aparato, nei kompiuterio.
Labai vargstame.
Kai sausio 12 dieną Seime vykusioje konferencijoje
Sausio 13-osios reikšmė buvo pripažįstama pasauliniu mastu, kaip
pakeitusi pasaulio vaizdą ir Europos žemėlapį, man yra skaudu, kad
Laisvės gynėjai, susibūrę į Broliją, yra tokie apleisti. Iškovojus
tokią pergalę, valstybė neišlaiko ekspozicijos, pavadintos Kovo
11-osios galerija.
Konferencijos metu išgirsta mintis, kad Sausio
13-oji pakeitė Europos veidą, manyje atgaivino nenumaldomai šviesų
džiaugsmo jausmą, apėmusį ir tą Sausio 13-osios naktį, kai Lietuva
vieningai stojo be ginklų prieš geležinius tankus, nenugalimąjį
karo milžiną. Atsimenu, tada, sausio 13-ąją, rengiausi keltis šeštą
valandą ryto. Pusvalandį po vidurnakčio mane apėmė kažkokia baimė.
Kalbėjau sau: Marija, nejaugi Tavo malonių diena (t.y. mėnesio
13-oji diena - red.) gali būti pražūtinga Lietuvai?, ir baimė pasitraukė,
staiga užmigau. Nubudusi nuo pirmųjų tankų šūvių, šokau rengtis
ir bėgau bokšto link, bet mane kaustė nepatirta nenusakoma baimė.
O, Viešpatie, - pradėjau dejuoti, ir blykstelėjo staigi mintis-malda:
Kad ir kas šiandien įvyktų, viską pakreipk Lietuvos naudai. Išgirdau
žingsnių trepsėjimą kieme ir gatvėje, buvau užlieta iškilmingo nenusakomo
džiaugsmo. Kaip į stebuklą žiūrėjau į benušvintančius tamsius langus
ir žmones, bėgančius per aikštes bokšto link, kur jau virė tikras
karo pragaras. Todėl vardan prieš trylika metų įvykusio didžiojo
stebuklo tikiu, kad Lietuvos valdžia atsipeikės ir nepaliks Brolijos
be globos, kaip buvo iki šiol. Tai mano didžiausias rūpestis.
Tad linkime sėkmės ir Dievo palaimos Sausio
13-osios brolijos darbuose.
© 2004 "XXI amžius"
|