Pirmasis puslapis
Lietuva
Ora et labora
Krikščionybė
     ir pasaulis
Katalikų
   bendruomenėse
Švietimas
Laikas ir žmonės
Visuomenė
Mums rašo
Aktualijos
Kryžkelės
Nuomonės
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Žmonių įstatymai turi atitikti
amžinuosius Dievo įstatymus

Kardinolui Joachimui Meisneriui – 70

Kardinolas Joachimas Meisneris

Vienas žymiųjų Vokietijos Katalikų Bažnyčios hierarchų Kelno arkivyskupas kardinolas Joachimas Meisneris 2003 m. gruodžio 25 d. paminėjo savo 70-ąjį gimtadienį. Tarp kitų šio ganytojo nuopelnų svarbu pažymėti, jog kardinolas J.Meisneris, vadovaudamas vokiečių katalikų paramos Rytų Europos Bažnyčiai – sąjūdžiui „Renovabis“, daug prisidėjo prie pokomunistinių šalių tikinčiųjų bendruomenių atsikūrimo. Štai ir savo jubiliejinio gimtadienio proga jis perdavė 50 tūkst. eurų čekį Pinsko (Baltarusija) vyskupijos katalikiškųjų senelių globos namų statybai. Kardinolas paragino Kelno katalikus vietoje asmeninių dovanų jam aukoti pinigus šiam ir kitiems socialiniams projektams.

Tačiau ganytojas prasmingų dovanų neišvengė: arkivyskupijos kunigų taryba jam įteikė neseniai palaimintąja paskelbtos Dievo Meilės misionierių seserų kongregacijos įkūrėjos Motinos Teresės skulptūrą. O Kelno metropolijos kapitula kardinolui J.Meisneriui perdavė jo jubiliejui išleistą leidinį apie rožinį (50 tūkst. tiražu), kad jis galėtų dovanoti kitiems ir taip skleistų Švč. Mergelei Marijai skirtą maldą. Kadangi 70-asis kardinolo J.Meisnerio gimtadienis buvo per Kalėdas, tai jo šventimo iškilmė, kuriai vadovavo Vokietijos episkopato pirmininkas kardinolas Karlas Lėmanas, buvo nukelta į sausio 11-ąją, Kristaus krikšto sekmadienį.

Kaip rašė Vokietijos katalikų dienraštis „Die Tagespost“, savo sveikinimo kalboje kardinolas K.Lėmanas iškėlė jubiliato nuopelnus darbuojantis įvairiose srityse vokiečių vyskupų kolegijoje. Po didžiųjų politinių permainų praėjusiame dešimtmetyje iš rytinės Vokietijos dalies kilęs kardinolas J.Meisneris daug pasitarnavo suvienijant Vakarų ir Rytų Vokietijų vyskupų konferencijas bei galutinai sutvarkant katalikų vyskupijų ribas suvienytoje šalyje. Apskritai kai Kelno kardinolas pasisako vyskupų konferencijos posėdžiuose, kiekvieną kartą jo kalbos išklausomos su dideliu dėmesiu, nes būna svarbios. Ypač plataus atgarsio susilaukė 2002 metais Fuldoje jo išsakytos pastabos dėl perdėtos Bažnyčios „biurokratizacijos“ Vokietijoje.

Episkopato pirmininkas taip pat akcentavo kardinolo J.Meisnerio „ypatingą atsakomybę“ už kitų pasaulio katalikų bendruomenių rūpesčius, pirmiausia pokomunistinėje Vidurio ir Rytų Europoje, Artimuosiuose Rytuose bei misijas Japonijoje. Aktyviai dalyvaudamas Šventojo Sosto kongregacijų ir tarybų veikloje bei tarptautiniuose forumuose, jis puikiai atstovauja Vokietijos Bažnyčiai Romoje. Jo, kaip vyskupo ir kaip Visuotinės Bažnyčios kardinolo, tarnystę pasaulinėje tikinčiųjų bendruomenėje galima lyginti su „tiltų tiesėjo“ veikla, sakė kardinolas K.Lėmanas.

Jis padėkojo kardinolui J.Meisneriui už jo vaisingą vadovavimą Vokietijos vyskupų konferencijos Liturgijos komisijai. Jai dabar iškilę reikšmingi uždaviniai: išleisti naują pataisytą Mišiolo redakciją, naują giesmyną, o taip pat pertvarkyti ekumeninį Šventojo Rašto vertimą. Šventiniame priėmime tarp penkių šimtų svečių kartu su žymiais Bažnyčios ir valstybės veikėjais buvo ir trys ganytojo broliai su šeimomis.

Kardinolas J.Meisneris gimė Vokietijai lemtingais 1933 metais (tuomet šalyje į valdžią atėjo nacių režimas) Breslau mieste, Silezijoje. Jo tėvas žuvo Antrojo pasaulinio karo fronte. Nuo 1945 metų kartu su milijonais vokiečių, priverstų palikti Lenkijai atitekusią Sileziją, J.Meisnerio motina su keturiais sūnumis apsigyveno Tiuringijos miestelyje Kiorneryje, netoli Miulhauzeno. Didesnė Tiuringijos dalis, kaip ir visa Rytų Vokietija, buvo okupuota sovietų kariuomenės, ir čia įsiviešpatavo komunistų režimas.

Po teologijos ir filosofijos studijų Erfurte, 1962 metais J.Meisneris gavo kunigystės šventimus. 1975 metais tapo Erfurto vyskupu augziliaru ir 1980-aisiais popiežiaus Jono Pauliaus II paskirtas Berlyno katalikų vyskupu. (Tuomet Berlynas, kaip visa Vokietija, buvo padalytas, vyskupijos centras buvo komunistinėje dalyje.) Po trejų metų buvo pakeltas kardinolu. 1989-aisiais, tai yra dar prieš Vokietijos suvienijimą, kardinolas J.Meisneris buvo perkeltas į Vakarų Vokietiją ir paskirtas didžiausios ir įtakingiausios vokiečių katalikų diecezijos – Kelno arkivyskupu.

Kardinolas J.Meisneris taip pat yra pagrindinių Vatikano dikasterijų narys – Vyskupų kongregacijos, Kunigų kongregacijos, taip pat Liturgijos ir sakramentų kongregacijos. Jis priklauso ir reikšmingoms popiežiškosioms taryboms – Kultūros, Tarpreliginio dialogo ir Teisinių tekstų interpretavimo. Kardinolas J.Meisneris taip pat yra specialiosios Kardinolų tarybos, kuri kasmet apsvarsto ir tvirtina Vatikano biudžetą, narys.

Tradicinį Bažnyčios mokymą tvirtai ginantis kardinolas J.Meisneris per praėjusią Trijų Karalių šventę pasakytoje homilijoje dar kartą pabrėžė nuostatos, jog tikėjimas neva yra tik „privatus reikalas“, pragaištingumą. Krikščionybė nėra joks privatus reikalas, bet „labiausiai viešas reikalas pasaulyje“. Kelno arkivyskupas priminė, kad praėjusio XX amžiaus istorija aiškiai parodė fatališkas pasekmes, kada Dievas tampa privačiu reikalu. „Kada Dievo daugiau nebereikia, tai žmogus save pastato į Dievo vietą ir stengiasi save padaryti absoliutu“, - perspėjo ganytojas. Tuo tarpu tikėjimas į Dievą reliatyvizuoja visas pretenzijas į neribotą valdžią. Žmonių įstatymai gali turėti pozityvų poveikį tik tada, kada jie atitinka amžiną Dievo įstatymą. Būtent toks įstatymdavystės supratimas yra tikroji garantija, kad neatsiras tironija ir neteisingumas, aiškino kardinolas J.Meisneris.

Mindaugas BUIKA

Savojo 70-mečio proga kardinolas J.Meisneris davė išsamų interviu Vokietijos katalikų laikraščiui „Rheinischer Merkur“, kuriame kalba apie savo tėviškę Sileziją, tremtinio likimą ir susitaikymo pareigą. Jis taip pat primena naujosios evangelizacijos ypatybes, pabrėžia šeimos ir gyvybės gynimo reikšmę sveikos visuomenės egzistencijai. „XXI amžiaus“ skaitytojams pateikiame šio interviu ištraukas.

Jūsų Eminencija, per Kalėdas jūs šventėte savo septyniasdešimtąjį gimtadienį. Neseniai lankėtės Breslau (kaip minėta, šis iki Antrojo pasaulinio karo Vokietijai priklausęs miestas dabar yra Lenkijos teritorijoje ir lenkai jį vadina Vroclavu – M.B.). Ar tėviškė tampa artimesnė, kai žmogus senėja?

Savo tėviškėje aš lankausi kiekvienais metais. Mokykla, kurią jaunystėje pradėjau lankyti, dabar yra tapusi vaikų darželiu, Kardinolo J.Meisnerio vaikų darželiu. Ta proga mano 70-metis ten buvo paminėtas iš anksto. Man suteiktas Breslau garbės kanauninko vardas.

Jūs taip pat esate Breslau teologijos garbės daktaras…

…ir Trebniteo garbės pilietis. Taigi tėviškėje esu gerbiamas, tarsi ten visą laiką gyvenčiau. Baigiant 1994 metais Breslau vykusį tarptautinį Eucharistinį kongresą, Popiežius sakė, kad iš čia yra kilę du žymūs asmenys – šventoji Edita Štein ir kardinolas J.Meisneris. Tada aš pasakiau: Šventasis Tėve, toks pagyrimas yra didelis išbandymas mano kuklumui.

Breslau kongrese Šimtmečio salėje aš skaičiau vieną pagrindinių šventinių pranešimų. Kardinolas Štefanas Vyšinskis, praėjus 20 metų po mūsų (vokiečių) ištrėmimo, sakė svarbų pamokslą, kuris prasidėjo žodžiais: „Breslau kiekvienas akmuo kalba lenkiškai“. Ir aš savo pranešimą pradėjau sakydamas, kad Breslau kiekvienas akmuo kalba… ir pajutau įtampą, klausytojai, matyt, laukė, jog pasakysiu „vokiškai“. Tačiau aš pasakiau: „credo in unum Deum“ ir toliau kalbėjau apie Eucharistiją.

Jaučiamas stiprus pasipriešinimas iš lenkų pusės prieš vokiečių tremtinių memorialinio centro statybą Berlyne. Kaip jūs aiškintumėte šią jų laikyseną?

Lenkai turbūt baiminasi (tai jaučiama ir kitose kaimyninėse šalyse), kad čia bus įkurtas revanšistų centras, kuris emocionaliai palaikys kai kurias pretenzijas. Aš manau, kad šiuo atžvilgiu kaimynams turėtume viską paaiškinti. Reikia jiems pasakyti: kiekviena tauta turi teisę ir pareigą savo istoriją apmąstyti. Tai buvo vienintelis kartas istorijoje, kai penkiolika milijonų žmonių vienu metu prarado savo namus. (Turima galvoje vokiečių tremtis po Antrojo pasaulinio karo iš Čekijai, Lenkijai ir Sovietų Sąjungai atitekusių teritorijų – M.B.) Tačiau mes taip pat turime dar kartą apsvarstyti šios tremties priežastis. Mano požiūriu, tai svarbus politinis klausimas. Juk be Antrojo pasaulinio karo nebūtų buvę jokio Lenkijos teritorijos perstūmimo į Vakarus. Mes, vokiečiai, praradome ne tik savo sritis, bet per karą netekome ir dalies savo garbės.

Taigi iš esmės jūs už tai, kad toks tremties centras Berlyne būtų pastatytas?

Taip, nes jeigu šis centras padėtų atskleisti blogio struktūras žmonėse, tada jis būtų labai naudingas. Be to, jis galėtų turėti ir aiškią europinę dimensiją. Juk buvo daug ir lenkų ištremta. Jie buvo tokios pat aukos kaip ir mes. Mes turime atvirai diskutuoti. Priverstinis tylėjimas yra blogiau nei apie tai kalbėti.

Jūsų Eminencija, jūs esate daug padaręs, kad Rytų šalys įsijungtų į Europą. Ar jos tam jau pasirengusios?

Savuoju dvasingumu, savo dvasine jėga aš manau, kad taip. Tačiau jos dar turi daug sunkumų su savo ekonomika ir su viskuo, kas su ja susiję. Ten širdis tuksi sparčiau nei dirba rankos. Ir tai nėra dėl tinginystės. Paprasčiausiai tam yra reikalingas laikas. Pavyzdžiui, apie 70 proc. visų lenkų yra susiję su veikla žemės ūkyje. Lenkų žemdirbystė turi kažką metafiziško. Todėl lenkai valstiečiai taip pat jaučia didelę atsakomybę už savo žemę ir už tėvynę, už savo gyvulius ir už gamtinę aplinką. Visa tai jiems yra ne vien tik gamybos priemonės. Tačiau taip pat aišku ir kitkas: lenkai beviltiškai pralaimės, jeigu jų žemės ūkis liks toks, koks yra dabar.

Tai ar galės jie prisitaikyti?

Taip, nes lenkai, kaip ir kitų mažesnių Rytų Europos šalių žmonės, yra atviri pasauliui kaip ir mes; jie rūpinasi savo duona kasdienine, emigruoja arba išvyksta sezoniniam darbui į Vokietiją, Olandiją, Belgiją, Prancūziją. Jie žvelgia per savo tautines tvoras, ką ir mes darome.

Ar Kelnas tapo jums naujaisiais namais?

Kelnas man dabar yra tikrieji namai. Čia aš jaučiuosi laimingas. Savęs jau esu klausęs: kur tu dėsies, kai, sulaukęs 75-erių, išeisi į pensiją? (Sulaukęs 75 metų amžiaus vyskupas įteikia Popiežiui atsistatydinimo raštą – M.B.) Išvažiuosi į Berlyną, į Sileziją? Tada aš visada prisimenu savo senelės žodžius, kuri sakė: kur yra mano kūnas, ten turi likti ir mano kaulai. Aš turiu gimtinę Sileziją ir trejus namus – Tiuringiją, Berlyną ir Kelną. Nenorėčiau karšti čia, vyskupo rūmuose. Mes arkivyskupijoje turime nemažai tuščių parapijų namų, tad visada rasime ir man vietą juose.

Man yra svarbu, kad žinau, kur aš kada nors būsiu palaidotas – katedros vyskupų kapuose. Prieš sunkių sprendimų priėmimą aš ateinu į kapus ir čia, per mirties dimensiją, apsvarstęs problemą priimu sprendimą. Ir kai mane palaidos, tada turbūt dažnai sakys, kad jis bent gerai svarstė, nors jo sprendimai ne kiekvienu atveju buvo tinkami.

Ko jūs pageidaujate iš Bažnyčios, valstybės, visuomenės?

Aš noriu trijų dalykų: kad mūsų vaikai būtų pradėti meilėje, auklėjami tikėjimu ir kartą, pasotinti gyvenimu, galėtų mirti kupini vilties. Kada politika nėra orientuota į šeimą, tai tada ji nėra vykusi. Pagal priimtą naują laidojimo apeigų įstatymą Šiaurės Reino – Vestfalijoje (šiai Vokietijos žemei priklauso Kelnas) leidžiama laidoti rafinuotai, pelenus išbarstant pavėjui ar po medžiu ir pan. Laidojame mes didingai, bet gyvybės pradėjimui gresia kontracepcija ir abortai. Mūsų Dievas yra gyvybės draugas ir todėl man svarbiausia yra santuoka, šeima ir būtent plačiąja prasme. Bažnyčia čia turi būti pavyzdys visuomenei.

Bažnyčios tuštėja, mažėja finansavimas. Kaip dorojatės su šiuo stygiumi?

Dėl stygiaus aš nejaučiu jokios baimės. Visi turėsime taupiau gyventi. Tačiau Evangelijos energija išlieka ir netgi auga, kai išorinės galimybės senka. Pagaliau visuomenės evangelizacija – tai ne pinigų klausimas. Mes niekada neturėjome tiek daug pinigų, kaip per pastaruosius trisdešimt metų, tačiau niekada nepraradome tiek daug tikėjimo, kaip tuo laiku. Skurdas neturi reikšmės evangelizacijos aktyvinimui… Žvelgdamas į ateitį aš esu įsitikinęs: kada durys tikėjimui yra uždaromos, Dievo meilė atveria langus.

© 2004 "XXI amžius"