Atnaujintas 2004 m. sausio 23 d.
Nr. 7
(1210)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Troškulys

Jie varė mane sušaudyti

Karšta liepos mėnesio saulė, iškopusi į patį zenitą, plieskė man į pakaušį, iš kūno lyg iš stipriai spaudžiamos kempinės be atvangos sunkė prakaitą; jis išpylė visą veidą, plaukai pavirto į marką, o per nugarą žliaugė ištisos srovės ir nepakenčiamai dirgino odą. Aš negalėjau išsiimti nosinės iš kišenės, netgi švarko rankove nubraukti nuo kaktos prakaito, nes rankos buvo užpakalyje špagatu kietai suveržtos ir nuo pratiso skausmo nutirpusios.

Jie buvo dviese. Atrodė nukeipę, kad pakaktų gero niukso į pasmakres – ir nusiristų. Bet jiedu laikė rankose užtaisytus ir visą laiką į mane nukreiptus šautuvus, todėl jautėsi esą galingi. Jų akys žioravo žvėrišku įniršiu ir narsa. Aš tąkart buvau visiškai bejėgis prieš juos ir privalėjau klusniai vykdyti jų paliepimus. Nervus draskė baisi, pirmą kartą mano, dvidešimtmečio, gyvenime patirta neteisybė. Graudulys ir apmaudas smaugė gerklę, širdies dūžiai skaudžiai atliepė galvoje pamąsčius, jog jie neteisėtai pavertė mane pavojingu nusikaltėliu, netgi tėvynės išdaviku. Bet juk tai nesąmonė! Jų samprotavimai, man atrodė, niekaip nesiderino su paprasčiausia logika. Klausimas ginė klausimą: kodėl? kaip visa tai suprasti? nejaugi jie, šitie svetimšaliai įsibrovėliai, supainiojo tiesos ir melo sąvokas?..

Kelio klampis per didžiulį šilą, saulės kaitra, begalinio troškulio kančia ir jokios vilties išsigelbėti visai pakirto mano fizinių ir dvasinių jėgų likučius, ir aš vos vilkausi. Dar keletas lėtų patipenimų – ir susmuksiu bejėgis kelio vidury. Bet varovai nebuvo nusiteikę stabtelėti bent trumpam atokvėpiui, skaudžiai baksnojo šautuvų vamzdžiais į nugarą, į šonus ir šlykščiai keikėsi. Grasino nudėsią vietoje, jei bandysiu sustoti. Nenusakomas potraukis gyventi, nesvarbu kiek ir kaip, kad ir valandą kitą, kad ir paskutiniu elgeta, bet dar pagyventi, suteikdavo nežinia iš kur atsiradusios paspirties, ir aš vėl vilkau kojas per birų smėlį, nugrimzdusias traukiau kaip didžiulę sunkenybę. O jiedu vis tuskino mane šautuvų vamzdžiais ir keiksmų papliūpomis, toli šilu nuaidinčiomis.

Kai jau rodės, jog mane baigia apleisti paskutinės jėgos ir aš tuoj pat nukrisiu prie kareivių kerzinių batų be sąmonės, staiga į galvą smigtelėjo išganinga mintis: juk aš kartoju Kristaus kančių kelionę į Golgotą! Mano lūpos netikėtai suvirpėjo tyliai maldai: „Jėzau, Marija, gelbėkite mane, stiprinkite mano jėgas šitame baisios kančios kelyje! Šventasis Antanai, ištiesk man savo gelbstinčią ranką…“ Sukepusios lūpos nebepajėgė toliau tarti maldos žodžių, tik mintimis tegalėjau juos dėlioti į proverksminį maldavimą. Ir pajutau, kaip ši gili minties malda ima slopinti neapsakomo nuoilsio kančią…

Šilo proskynoje trumpam stabtelėjome. Matyt, ir varovai priilso. Pasinaudodamas pauze, jau rengiausi susmukti kelio dulkėse atokvėpiui. Bet vienas varovas atsivėdėjęs trenkė šautuvo buože per galvą, spyrė į nugarą. Vos įstengiau atsistoti, o jis vėl vožė buože tiesiai per pakaušį, ir aš blinktelėjau su aptemusia sąmone išilgai kelio.

- Kelkis, parazite! – užbaubė antrasis varovas. Bandžiau pakilti, bet nebepajėgiau, nes galva kvaito, ausyse spengė. Tada jiedu pagriebė mane ir teikėsi pastatyti ant neklusnių kojų. Paskui pasileido kvatotis. Kažin ką būčiau atidavęs, kad jiedu nustotų žvengę kaip tik tokiu metu, kai aš jutau šleikštulį ir gokčiojau, kai galva atrodė suskilusi į atskirus gabalus.

Netrukus mes vėl ėjome, teisingiau – iš lėto slinkome, ir atrodė, kad nebus galo šitai klaikiai kelionei. Jei tasai prakeiktas kelias vestų į ramybės ir laimės šalį – ir tai nesiryžčiau juo eiti, nes jis pernelyg ilgas, alsus ir sekinantis jėgas. O aš gi einu į mirtį. Tad ar ne geriau tuoj pat sudribus išleisti paskutinį atodūsį? „O Dieve, jei jau nebėra vilties likti gyvam, pagreitink man mirtį, neleisk šitiems beširdžiams gėrėtis mano kančiomis!“ – siūbtelėjo impulsyvi mintis. Kvapą gniaužianti tvanka, nepakenčiamas nuoalsis ir artėjančios beprasmės žūties dvelksmas pažadino bebaigiančius išblėsti jausmus, ir aš dar kartą panirau į tylią minties maldą.

Vėlei trumpam stabtelėjome. Vienas varovų atsegė nuo plataus standžiai per juosmenį suveržto diržo gertuvę, ir aš išgirdau, kaip joje sukliuksėjo vanduo. Kareivis atsuko kamštį, užsivertė gertuvę, ir keli gurkšniai nukliokė jo gerkle. Man pasidarė silpna. Jei rankos nebūtų surištos, išlupčiau kaip įnirtęs žvėris iš jo rankų gertuvę ir vienu atsikvėpimu išlakčiau visą vandenį.

Kareivis, galimas daiktas, pastebėjo, kaip aš sausut sausutėle gerkle gurkčiojau, nes išsišovęs Adomo obuolys kakle nesulaikomai kilnojosi… Kareivis kvailai išsiviepė, prinešė gertuvę prie mano burnos ir ėmė pamažėle lašinti iš jos vandenį ant žemės. Ak, kad nors vienas lašelytis pakliūtų ant perdžiūvusios lūpos, nors mažą lašelytį pagautų iškištas liežuvis! Bet kareivis lašino vandenį virtuoziškai, prieš pat mano nosį, ir nė vienas lašas manęs nepalietė.

- Geeertiii… - išsiveržė iš mano burnos silpnas balsas. Nors buvau kiek išdidus, tačiau šį kartą pasirodžiau bejėgiškai ištižęs ir už porą lašų įšilusio vandens būčiau sutikęs kojas išbučiuoti. Bet kareiviui atrodė, jog nesu vertas nė dviejų lašų, ir jis geidavo juos nukapsenti į kelio dulkes.

- Pitj chočeš? – nusižvengė kareivis. – Uvediom k načialniku, on dast tibie vody (Nori gerti? Nuvesim pas vadą, tas duos tau gerti).

Ir pasibaisėtinai šlykščiai sukikeno. Tai buvo pasityčiojimas ir kraupi preliudija į dar didesnes priešmirtines kančias.

Kodėl gi jiedu šitaip žiauriai tyčiojasi iš manęs, kodėl gaili man bent poros lašų vandenėlio?..

Po šios niekingai kvailos ironijos mes traukėme toliau. Jiedu vis niukino mane, kad spartinčiau žingsnius, nes ir jiems, matyt, įgriso šita ilga ir nyki kelionė dienovidžio šutroje. Bet aš taip atbukau nuo jų nesiliaujančių raginimų, jog man jau buvo vis tas pat. O jiedu, be abejo, suprato, kad toliau daužyti tokį gaišeną šautuvų buožėmis rizikinga, nes galiu daugiau nebeatsikelti ir jiems tektų mane alinančiame karštyje vilkte vilkti.

Ak, kodėl jiedu mane taip ilgai varo, kodėl nenušauna čia pat? Argi ne vis tiek, kur nutrūks mano gyvenimo siūlas? Dieve mano, kaip jie žiauriai mane kankina! Gal jaučia žvėrišką malonumą, matydami mano kančią?

Jau nebepajėgiau kelti kojų, jos iš lėto braukėsi žeme, kėlė dulkes ir kareivius tai dar labiau siutino. Pagaliau mane apleido paskutinės jėgos, kojos visiškai atsisakė judėti, ir aš staiga griuvau kniūpstom į kelio dulkes.

Gulėjau išdrikas ir net nebandžiau keltis. Baisiai gėlė kojas, skaudėjo sumuštą galvą, jaučiau neapsakomą silpnumą, jog norėjosi kuo greičiau užbaigti gyvenimą. Tai buvo paskutinė bebaigianti rusenti mintis. Nieko nemačiau ir negirdėjau, praradau nuovoką, pagaliau aptemo sąmonė – ir aš nugarmėjau į neapibrėžtą nebūtį…

Negalėčiau pasakyti, kiek laiko gulėjau atitolęs, bet dar nespėjęs galutinai atitrūkti nuo realybės. Mane pažadino kurtinantis trenksmas. Pramerkiau apsunkusias akis ir supratau, jog virš galvos ritasi griaustinis, raivosi sunkūs, vandeningi debesys. Šniokštė liūtis, stambūs ir gausūs lašai vėsino perkaitusį kūną. Plačiai pražiota burna gaudžiau palaimingus lašus, godžiai rijau juos kaip stebuklingą vaistą, nuo kurio atsistato jėgos, grįžta mąstymas, atsiranda noras gyventi.

Paskiri lašai negalėjo mano baisaus troškulio numalšinti, priešingai, tik dar labiau jį sužadino. Tada prišliaužiau prie netoliese ant kelio telkšnojusios balutės, užsikvempiau ir gėriau, gėriau, didžiuliais gurkšniais rijau drumzliną vandenį kaip didžiausią palaimą, kaip neįkainojamą dangaus dovaną. Atsikvėpiau ir vėl įnikau su didžiuliu goduliu gerti. Viską užmiršau, apie nieką negalvojau, tik visa savo esybe pasinėriau į vandens gaivinančią galią, skubiai gesinau įsišėlusį troškulį. Bet dabar netikėtai grįžo kitas nenumaldomas troškulys – gyventi. Ilgai ir prasmingai gyventi!

Pakėliau galvą ir apsidairiau. Būtinai reikėjo sužinoti, kur yra ir ką veikia mano „angelai sargai“. Ir pamačiau: abu tupi prie kuplios eglaitės prigludę, o jų šautuvai vamzdžiais į dangų atremti į storą pušies kamieną, tarytum grasintų kažkam už ne laiku atpūstus perkūningus ir liūtingus debesis. Tvykstelėjo žaibas, ir jo mėlynoje šviesoje aiškiai pamačiau kareivius – susigūžusius, diržus nusiėmusius, palaidines ant galvų užsivertusius. Be abejo, jiems nepatiko, kad lietaus pliūpsniai čaižo veidus ir žliaugia už apykaklių. Įkandin žaibo vėl driokstelėjo šaižus griausmas, prapliupo dar įnirtingiau lyti. Mane visą kiaurai perlijo, tačiau tai netrukdė nusiristi nuo kelio į priešingą pusę ir pagūžom nerti tolyn į medžių tankmę. Surištos rankos, geliančios kojos, duriantys skausmai nugaroj ir galvoj kliudė spartą. Bet kietai sukandau dantis, sukaupiau valią ir nėriau tolyn.

Buvau jau tolokai nusigavęs nuo kelio, kai pasigirdo šūviai, lydimi naujo griaustinio. Vėjas be perstojo šniokštavo medžių viršūnėse, jam pritarė lietaus šuorai. Šilas po alsios kaitros džiaugsmingai ošė, prislopindamas mano greitų žingsnių plumpsėjimus.

Stebėjausi, iš kur atsirado kojose ir visame kūne tiek daug jėgų, įgalinusių bėgti tolyn nuo mirties atgal į gyvenimo pilnatvę…

* * *

Kai kas, ypač ateistai, bando įrodinėti, kad mano išsigelbėjimas nuo mirties buvęs atsitiktinis reiškinys, kad paprasčiausiai man palankus likimas lėmė išvengti pražūties. Tačiau aš tokių „mąstytojų“ išvedžiojimais netikiu ir niekad netikėsiu. Kiek prisimenu, berods aštuonis kartus šiurpūs mirties pirštai kėsinosi mane paliesti, bet aš ir šiandien dar gyvas. Tai argi visą gyvenimą likimas buvo man toks palankus? Aš esu tvirtai įsitikinęs, kad už daugkartinį gyvybės išsaugojimą turiu būti dėkingas be galo mylinčiam ir gailestingam Dievui. Jis išgirdo mano nebylią maldą ir tąkart, kai varė mane į mirtį vidurdienio kaitroje per šilą. O taip pat ačiū Tau, Viešpatie, už nuolat stiprėjantį palaimingą troškulį būti Tavo artumoje.

Antanas MARČIULAITIS

Ilgakiemis, Kauno rajonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija