|
Tautos kolaborantai
Pokario laikotarpiu, kada susikūrė kolūkiai, daug
metų Anykščių rajono Žviliūnų ūkio pirmininku buvo Algis Eiva (vėliau
Žviliūnų kolūkis sujungtas su Surdegio). Tai buvo baisus žmogus,
tikras kolaborantas. Kaip pasakojo Marcelinas Užkurėlis, jis, grįžęs
iš sovietinės armijos, pradėjo dirbti melioratoriumi, už tai jį
(kadangi gyveno kolūkio ribose) pirmininkas visaip persekiojo.
Vieną kartą, kai nieko nebuvo namuose, - aš dirbau,
o žmona ravėjo kolūkio cukrinius runkelius, - prisimena vyras, -
pirmininkas susitarė su kolūkio agronomu ir su zootechniku ir pavogė
iš ganyklos mūsų karvę. Ją vedė į kolūkio fermą, bet kelias buvo
žvyruotas ir karvė nėjo. Jie tada karvę paliko pas kolūkietį Bronių
Užusenį, liepė užrakinti ir neatiduoti.
Žmona, grįžusi iš darbo, neberado karvės ganykloje.
O reikėjo pieno ką tik gimusiam sūneliui. Ji ėmė ieškoti, klausinėti
kaimynų. Kaimynai viską papasakojo. Žmona nuėjo pas Užusenį ir parsivedė
karvę namo.
Gavau iš Eivos nurodymą skubiai nueiti į kontorą.
Kai nuėjau pas jį, jis man trenkė kumščiu į nosį ir man iš nosies
pasipylė kraujas. Pirmininkas suriko: Kas leido pasiimti karvę?
Ji turėjo ten nugaišti! Aš ramiai paaiškinau, kad mažas vaikas,
reikia pieno, tai aš ir laikau karvę. Jis atsakė: Tegul šimtas
tavo vaikų dvesia, o karvės tu neturi teisės laikyti, jei nedirbi
kolūkyje! Aš kreipiausi į rajoną. Ten pasakė, jog pirmininkas surašęs
aktą, kad karvę rado javuose pririštą. Teko sumokėti didelę baudą.
Dar rajone pagrasino, kad jeigu nesumokėsiu baudos, tai išvažiuosiu
į Vorkutą.
Daug kaimynų buvo ištremta į Sibirą: S.Žiūkas,
P.Astrovas, B.Lukša, D.Jazulėnas, dvi Šimonių šeimos, V.Breivienė
ir daug kitų. Kada tos šeimos grįžo iš tremties, nė vienai neleido
apsigyventi savose sodybose. Visus priglaudė svetimi žmonės, kaimynai.
Bet jie blogiau jautėsi A.Eivos vadovaujamame kolūkyje negu tremtyje.
Kiekvienu momentu tas tremtinių šeimas jis vadino banditais ir grasindavo
pistoletu, kad sušaudys. Ir štai kartą peršovė vieną merginą, tada
iš jo tą pistoletą atėmė, ir žmonėms net akys nušvito.
Mirė Lukšos tėvelis. Sūnus kreipėsi į pirmininką
Eivą, kad duotų mašiną tėveliui palaidoti, bet pirmininkas nedavė
ir dar pridūrė: Aš tremtinių nelaidosiu! Lukša kreipėsi į Subačiaus
kolūkio pirmininką. Nors ir svetimo kolūkio žmogus, bet iš ten gavo
mašiną.
Šitaip visi grįžę iš tremties Žviliūnų kolūkio
žmonės buvo priversti palikti savo gimtąją žemę ir išsikelti kas
į Panevėžį, kas į kitas gyvenvietes. M.Užkurėliui tenka su tais
žmonėmis susitikti, visi keikia tą buvusį Žviliūnų kolūkio pirmininką
A.Eivą.
M.Užkurėlis, dirbdamas melioratoriumi, matė, kaip
Zalieckos sodybą stumdė į duobę, kartu įstūmė ir kryžių. Sužinoję,
kad kryžių norėjo paimti Vilkatupės kaimo gyventoja A.Bajoriūnienė,
vyrai jai nuvežė ir pastatė kryžių prie sodybos. Kai sužinojo Eiva,
liepė jį nugriauti per tris dienas, bet ji nepakluso. Bajoriūnienei
prakiuro namo stogas, ji kreipėsi į Eivą, kad duotų nusipirkti šiferio
(tuo laiku dalijo per kolūkius), tai Eiva pasakė: kol nenugriausi
kryžiaus, šiferio neduosiąs. Bajoriūnienė paprašė vyrų, kad tą kryžių
iškastų, ir paslėpė jį klėtyje, o pirmininkui pasakė, kad kryžių
įmetusi į kūdrą. Tada jis leido šiferio nusipirkti, o kai stogą
apdengė, moteris ir vėl kryžių pasistatė.
1948 metais prieš gegužės mėnesio baisiąją tremtį,
M.Užkurėlio kaimynas S.Žiūkas susipažino su Subačiaus skrebu Antanu
Baniu. Skrebai pasisiūlė jį užstoti ir jam pranešti, kai sužinos,
kad rengiamasi ištremti. Tada galės nuo vežimo pasislėpti. Žiūkas
tuo patikėjo ir jam nuvežė dešrų ir lašinių. Bet kai 1951 metais
trėmė, tai skrebas Banys niekuo jam nepadėjo.
Tas skrebas visą Žiūko turtą susivežė sau ir atvirai
juokėsi iš Žiūko, sakė: Ką aš, durnas, kad jam praneščiau? Šiuo
metu A.Banys, buvęs Subačiaus valsčiaus skrebas, gyvena Klaipėdoje.
Antanas ŠIMĖNAS
Panevėžys
© 2004 "XXI amžius"
|