Atnaujintas 2004 m. sausio 23 d.
Nr. 7
(1210)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Kaime užaugo trys sūnūs

Penktojo dešimtmečio pabaigoje ir šeštojo pradžioje Panevėžio rajono Krekenavos vidurinėje mokykloje veikė vyresniųjų klasių pogrindinė pasipriešinimo organizacija „Prisikėlimo ugnis“, vienijusi apie 20 jaunuolių. 1951 metų lapkritį beveik visi buvo saugumiečių areštuoti. Tarp jų buvo ir Šulčių iš gražaus Glitėnų kaimo du sūnūs Zenonas ir Vytautas. Zenonas mokėsi vienuoliktoje, Vytautas - devintoje klasėse. Jauniausias Romanas, devintokas, buvo suimtas 1952 metų kovą. Visi jie, sesės Onutė ir netoli jau ištekėjusi Melanija augo nedidelėje, bet tvarkingoje, jaukioje sodyboje. Onutė mokėsi Krekenavos vidurinėje mokykloje. Šulčių šeimoje buvo gerbiamas mokslas, knyga. Tėvas Vytautas domėjosi politika, klausėsi užsienio radijo laidų, gaudė kiekvieną laisvą žodį, tikėjo, kad į Lietuvą sugrįš laisvė. Tėvas tylomis pritarė jaunimo idėjoms, neprieštaravo, kad visi sūnūs įsitraukė į pogrindinę veiklą. Kaimuose kūrėsi kolūkiai, sovietiniai ūkiai, girdėjosi tremiamų žmonių raudos. Krekenavos aikštėje, ant gatvių grindinio, gulėjo išniekinti partizanų kūnai. Tokioje aplinkoje brendo jaunimo pažiūros.

Karinis tribunolas suimtus jaunuolius nuteisė įvairiam laisvės atėmimo laikui, daugiausia 25 kalėjimo ir tremties metams. Zenonas kalėjo Vorkutoje, Intos lageryje, su mons. K.Vasiliausku (tik nežinau, ar bendravo). Vytautas - Baškirijos, Romanas - Molotovo (Permės) lageriuose. Po Stalino mirties buvo peržiūrėtas teistumas ir daugeliui kalinių buvo sutrumpintas bausmės laikas. Vytautas ir Romanas grįžo anksčiau, Zenonas - 1956 metais, bet 1957-aisiais vėl buvo areštuotas ir kaip „pavojingas nusikaltėlis“ be teismo ištremtas į Mordovijos lagerį 25 metams, tačiau 1964 metais sugrįžo namo. Alytuje vedė lagerio laikų draugo seserį medicinos seselę Onutę, užaugino sūnų ir dukrą. Lietuvoje baigė Vilniaus inžinerinės statybos institutą ir iki pensijos dirbo statybos inžinieriumi. Lageriai palaužė sveikatą, jį ištiko insultas ir po kelerių metų sunkios ligos 2000-aisiais mirė. Palaidotas Alytaus žemėje. Tėvas, iškentęs dėl sūnų daug skausmo, mirė 1990 metais.

Vytautas ir Romanas, grįžę iš lagerio, įsidarbino tarprespublikinėje elektros tiesimo linijoje. Dirbo Estijoje, Latvijoje. Vytautas Latvijoje ir šeimą sukūrė. Nelaimingo atsitikimo metu 1972 metais žuvo. Palaidotas Krekenavos kapinėse. Sūnus Romanas gyvena Vilniuje. Motina Ona, greit švęsianti 96-ąjį gimtadienį, dukros Melanijos slaugoma, gyvena Krekenavoje, dar yra blaivaus proto, bet jau silpnos sveikatos.

Tokie buvo žaliuojančio kaimo trys sūnūs, kovoję, kentėję už Lietuvos laisvę. Tokie jie buvo, nes buvo dorų patriotų tėvų vaikai.

D.TAUČIŪNIENĖ,

buvusi bendramokslė

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija