|
Grėsmingi kontūrai
Povilas Strapšys
Kelis mėnesius besitęsiantis ir jau kaip įkyrus
danties skausmas pabodęs Prezidento skandalas paskutinėmis dienomis
pasipildė keliais labai grėsmingais akcentais. Pirmiausia, pasinaudojęs
pauze skandalo tyrime, Prezidentas perėjo į kontrpuolimą. Matyt,
pasinaudojo bičiulio ir likimo draugo A.Butkevičiaus patarimu. Šis
gana koordinuotas veiksmas turėjo dvigubą poveikį. Jis ne tik paryškino
tariamas Prezidento oponentų argumentų spragas, bet leido dar labiau
atskleisti tikrąjį Prezidento veidą.
Kuo charakteringas šis valstybės vadovo portretas?
Visų pirma jis parodo šio asmens požiūrį į mūsų šalies politinę
sąrangą. Žodžiais deklaruojama ištikimybė Konstitucijai ir pagarba
įstatymams. Kita vertus, jis pripažįsta tik tuos Konstitucinio Teismo
sprendimus, kurie jam yra palankūs. Tai reiškia, kad visi bandymai
daryti įtaką šiam žmogui teisinėmis priemonėmis yra sunkiai įmanomi.
Negalima apeliuoti į sveiką protą ar sąžinę tokio žmogaus, kuris
vadovaujasi dvigubais elgesio standartais. Kaip sakoma, kito akyse
mato ir šapą, o savojoje neįžiūri dramblio.
Įdomi dar viena šio proceso detalė Prezidentas
yra taip įsitikinęs savo neklystamumu, kad yra prasitaręs, jog prezidentaus
netgi ir tada, jei Seimo apkalta priims jam nepalankų sprendimą,
t.y. jį atstatydins. Kaip pats yra šmaikščiai pastebėjęs, nebent
policija išveš iš Turniškių.
Ką galima pasakyti apie tokio lygio pajuokavimus?
Jei čia kalbėtų kokios humoro laidos vedėjas, tik pakikentum. Dabar
taip tvirtina valstybės vadovas, įtariamas sulaužęs savo priesaiką
ir pažeidęs Lietuvos Respublikos Konstituciją. O ir kalba jis rimtu
akmeniniu veidu, kartodamas vis tą patį tekstą nemirksinčiomis akimis.
Geras artistas ar žmogus, fanatiškai įsitikinęs savo neklystamumu?
Čia iškyla antrasis, labai ryškus ir, manytume,
pavojingiausias šios istorijos akcentas. Prezidentas akmeniniu veidu
atsiprašinėja visų, kuriuos yra galbūt užgavęs ar įžeidęs, ir
tuo pačiu metu nesiliauja kartojęs tų pačių mintinai iškaltų frazių
apie sąmokslą ir šliaužiantį perversmą. Kam tada visų atsiprašinėti,
jei pati R.Pakso užimta kategoriška pozicija yra ne tik nepagarbi,
bet užgaunanti ne tik kitas valdžios institucijas, bet ir paprastus
mūsų žmones? Nepagarbiai elgiantis, papūgiškai kartojami atsiprašymai
virsta tuščia fraze ir prastai vaidinamo vaidmens dalimi. Paskutinį
kartą tai pakartota per Sausio 13-osios įvykių minėjimą. Todėl nenuostabu,
kad tokiu Prezidento elgesiu pasipiktino ne tik Seimo nariai, bet
ir žuvusiųjų artimieji arba tų įvykių dalyviai.
Toliau veiksmas gali vystytis dar greičiau ir
dar pavojingesne kryptimi. Fanatiškai savo tiesą ginantis Prezidentas
suranda ir savo fanatiškų gynėjų. Ginti Prezidentą dabar pasiryžę
ne tik politiniai marginalai, bet ir anų laikų herojai. Į jo gynėjų
chorą įsitraukia ir seni patyrę čekistai. Čia ir skandalingojo Durnių
laivo autorius V.Petkevičius, Lietuvos partizanų už niekšybes medžiotas
dar pokariu. Po skandalingosios atsiminimų knygos pasispjaudymų
nuo jo atsiribojo net motininės Socialdemokratų partijos kolegos,
o K.Saja jį palygino su mėšle besitaškančia beždžione. Šiandien
šis išpurtęs stribas (dar vienas kolegų rašytojų apibūdinimas)
žada būti (juokais ar rimtai?) Lietuvos viceprezidentu ir gailisi,
kad jau nėra toks jaunas. Jis tikrai įvestų tvarką
RPakso gynėjai neapsiriboja savo jėgų telkimu
sostinėje. Čia jų rezervas beveik išsemtas: rusofilinis režisierius
ar filosofuojantis profesorius su savo žmona feministe, kelių dienraščių
ir savaitraščių leidėjai, kelių miniatiūrinių ar užmirštų partijų
vadukai. Dabar jau važinėjama po provinciją, buriami nesusivokę
ar piktavaliai kaimo žmonės, o laikraščiuose spausdinamos smulkios
instrukcijos, kaip surengti steigiamąjį tokio judėjimo susirinkimą
ir jį tinkamai juridiškai apiforminti. Šios organizacijos nariai
net žada važiuoti į Vilnių ir budėti prie Seimo, kad neleistų nuversti
jų stabuko. Tuo pat metu viešai verkšlenama apie smulkias instrukcijas,
kur mokomi vaikai, kaip elgtis ir ką sakyti prieš Prezidentą. Kuo
pats kvepi, tuo ir kitus tepi!
Tolesnė įvykių raida jau projektuojama į smurto
provokavimą, o tam pavykus, ir į jo eskalavimą. Tuo abejoti neleidžia
ir Prezidento susitikimuose su regionų žmonėmis padažnėję apsistumdymai.
Ypač įsimintini įvykiai Ukmergėje, kur susitikimo su Prezidentu
metu salėje tvarką įvedinėjo ne policininkai, o fašistuojantys žaliūkai.
Policijos ten kažkodėl nebuvo.
Įsivaizduokime, kad Prezidentas Seimo balsais
atstatomas. Policija elgiasi visai neutraliai, o mūsų parlamentą
puola šturmuoti Prezidentą remiančių liaudies atstovų smogikai.
Nesitikėkite, kad tai bus tik nusivylę ūkininkai ar garsiagerklės
močiutės. Visai tikėtina, kad ir juodašvarkių smogikų ten nebus.
Juos puikiai pakeistų kol kas į mitingus nevaikštantys (dar ne laikas!)
paaugę buvusių sovietinių karininkų sūnūs, mėgstantys treniruotis
ekstremaliomis sąlygomis miškuose prie Trakų
Juk ir 1991 metų sausį
į parlamentą veržėsi gerai treniruoti rusakalbiai vyrukai civiliais
drabužiais!
Sakote, tai neįmanoma? Mūsų šalyje to negali būti?
O kuo mes geresni už kitus? Ar manote, kad, vienąkart nepavykęs,
toks scenarijus negali būti pakartotas dar sykį? Manytume, kad Prezidento
komandos aiškiaregiai neatmeta ir tokios įvykių eigos galimybės.
Prisiminkime tikriausiai ne veltui vienu pirmųjų Prezidentūros
pareiškimų dar skandalo pradžioje buvo įspėjimas, kad armija nebandytų
kištis į šį reikalą. Žinant ministro L.Linkevičiaus simpatijas Prezidentui,
armijos pasyvumas yra beveik garantuotas.
Kas tada įvestų Lietuvoje tvarką? Prezidentūros
patarėjas ant traktoriaus su būriu šakėmis ginkluotų vyrų? Kas apgintų
parlamentą, kaip tada, 1991-aisiais? Juk vienas tuometis parlamento
gynėjas A.Terleckas dabar žada padėti Prezidentui.
Todėl būkime būdrūs. Visai įmanoma, kad gali tekti
vėl ginti Lietuvos valstybę. Kaip ir prieš trylika metų. Už praėjusių
metų sausio 5 dienos klaidą šiandien mokame politiniu nestabilumu,
gresiančiu peraugti į didesnį sąmyšį. Labai greitai per balsavimą
Seime pamatysime, ar nepadarėme dar vienos klaidos 2000-ųjų pabaigoje.
Ar užteks drąsos mūsų Seimo nariams, už langų ūžiant nepatenkintųjų
miniai?
O ar užteks drąsos mums visiems? Drąsos gyventi
demokratiškoje valstybėje? O gal viską patikėsime politikui-mesijui
akmeniniu veidu?
© 2004 "XXI amžius"
|