|
Lietuvis nepražus
Nuo seno lietuviai buvo darbštūs, kantrūs ir ištvermingi.
Jie pergyveno karą ir sunkius pokario metus, iškentė Sibiro tremtį,
kur badas žiūrėjo į akis, kaimo išbuožinimą, kai atėmė žemę, arklius,
inventorių, kai varu suvarė į kolūkius. Iškentė melioraciją, kai
nušlavė viską nuo žemės, palaidojo pačių rankomis sodintas kriaušes.
Dabar, atvažiavus iš toliau, neįmanoma surasti savo tėviškės sodybvietės
- viskas apaugę piktžolėmis.
Visa tai lietuviai iškentė laukdami laisvės ir
nepriklausomybės. Dabar jau ją turime, bet vis tiek dauguma žmonių
vargsta ir kenčia nepriteklius. Kurie ne girtuokliai, tie kabinasi
į gyvenimą, daug dirba ir vargsta, bet sunkiai suduria galą su galu,
nes, užauginus bekoną, reikia jį pusdykiai atiduoti, už pienelį
tik ašaras, galvijai pigūs. Kiti nuleidžia rankas, iš nevilties
net žudosi, kai mato, kad nėra pinigų vaikams į mokslus išleisti
ir batams nupirkti.
Aš manau, kad vargti dėl tėvynės gerovės turime
visi. Dabar gi vieni valdininkai, gaudami labai didelius atlyginimus,
neturi kur pinigų dėti, o kiti be duonos kąsnio. Kol nesumažins
valdininkams atlyginimų, tol nebus lygybės, nebus santarvės ir keros
pavydas. Vargstantieji pavydi tiems, kurie nesąžiningu keliu milijonus
gauna, kurie, seniau išplėšę bankus, liko nenubausti. Kol nebus
teisybės ir lygybės mūsų Lietuvoje, tai ir vienybės nebus, tad:
Tegul meilė Lietuvos
Dega mūsų širdyse,
Vardan tos Lietuvos
Vienybė težydi.
Joana JANKAUSKIENĖ
Virbalis, Vilkaviškio rajonas
© 2004 "XXI amžius"
|