|
Prie ko glaustis?
Kai prasidėjo privatizacija, aš vienas pirmųjų
užregistravau savo vardu - Leono Ausgaro - personalinę įmonę. Banke
gavau sąskaitos numerį. Mano svainis tuo metu dirbo policijoje.
Tiesą pasakius, jis anksčiau vadinosi milicininku, o pareigos -
kovos su socialistinės nuosavybės grobstymu, sutrumpintai buvo rašoma
KSNG. Tos raidės daug kam kėlė baimę. Policija tą pavadinimą pakeitė
į ekonominė policija". Giminaitis man pasiūlė dalyvauti viename
privatizavimo reikale. Bosui iš Ekrano reikia privačios sąskaitos
banke, kad galėtų didelėmis sumomis - po pusę milijono rublių -
pervesti. Mano pareiga buvo nueiti su dideliu portfeliu į banką
ir pinigus išimti, o kad nedingčiau su jais - mane lydėsianti apsauga.
Už tarpininkavimą aš gausiąs dešimt procentų, t.y. 50 tūkstančių
rublių.
- Direktorius nepasirašys tokios didžiulės sumos,
ėmiau abejoti.
- Pavaduotojas šį reikalą tvarkys, o direktorius
nereikalingas, - užtikrino aukštas pareigas einantis policijos pareigūnas.
- Vieno parašo neužteks! Dar reikės, kad vyriausiasis
buhalteris pasirašytų!
- Vyriausiasis finansininkas priklauso tai pačiai
kompanijai. Visas šis finansinis reikalas juridiškai sutvarkytas
teisingai!
- Gal galėsiu pasižiūrėti, kaip tie dokumentai"
sutvarkyti, kad, reikalui esant, žinočiau, - derėjausi su svainiu,
baigusiu Teisės akademiją.
Deja, pasakė, kad šito nesužinosiu, nes tai esanti
komercinė paslaptis. Kas bosas - taip pat paslaptis!
Aš pasiūliau broliui, baigusiam ekonomikos aukštuosius
mokslus ir tvarkiusiam UAB buhalteriją. Bet šis neigiamai atsakė,
nes dešimt procentų yra per mažai. Reikės nuo įplaukų mokėti valstybei
mokesčius, kurie yra didesni! Verslo kategoriškai atsisakiau, bet
svainiui mano įmonės registracijos pažymėjimo su rekvizitais negrąžino...
Vėliau jis šaipėsi, kad atsisakiau pinigų ir likau bedarbis, žmonos
išlaikytinis. Bet, likimo ironija, svainis daug vėliau savo darbo
kabinete nusišovė tarnybiniu pistoletu. Prieš nusišaudamas parašė
raštelį: Jei jūs suprasite mano skausmą, man atleisite..." Savo
kabineto duris iš vidaus užsirakino, o raktą išmetė pro langą. Taip
nustatė ekspertai, nors raktų niekas nesurado... Privatizavus Ekraną",
direktorius gamykloje neteko darbo, nusižudė jau dirbdamas elektros
tinkluose.
Žmona gavo investicinių čekių daugiau už mane,
nes šeimos santaupos buvo jos taupomojoje knygelėje, be to, dar
gavo jų už nepilnamečius vaikus. Ji už savo investicinius čekius
privatizavo komunalinį mūsų butą. Aš dalį čekių sugrąžinau valstybei
už sodo bendrijos 6,2 aro sklypą bei penkis arus paveldėtos žemės
prie mano mamos namo, statyto sovietų laikais. Žmona dar gavo dovanų
investicinius čekius iš savo mamos. Jai daug buvo pridėta čekių
už rublines santaupas, tačiau kaimo pensininkė nežinojo, ką su jais
daryti. Abi pardavė rinkoje privatizavimo pinigus", o už bendrą
sumą nupirko į butą dujų skaitiklį.
Aš savuosius likučius pasilikau ateičiai. Gal
iškils koks netikėtas atvejis? Tokį pasiūlymą gavau iš vienos bibliotekininkės.
Ji pasakė, kad renkama investicinė grupė - galiu prisidėti! Grupės
bosas yra pensininkas, anksčiau dirbęs docentu. Jis pasiūlė verslo
planą! Privatizavus vieną gamyklą, pusė darbuotojų bus atleista
iš darbo, o likusieji, mirtinai išsigandę, buvo manyta, daug dirbs
ir uždirbs mums dividendus. O jeigu direktorius nesutiks - jis bus
nušalintas iš pareigų ir priimtas kitas, kuris laikysis mūsų verslo
plano.
Vakare prigužėjo pilna skaitykla smulkių biudžeto
tarnautojų ir pensininkų su investicinių čekių knygelėmis. Docentas
bendrais bruožais patvirtino verslo planą, bet neįvardijo, kurią
gamyklą privatizuos. Tai komercinė paslaptis ir atskleis tik po
juridinio investicinių čekių ir narių įforminimo. Aš buvau vienintelis
be darbo, todėl demonstratyviai pasiėmęs savo investicijų knygelę
išėjau iš salės. Daugiau šių čekių nenaudojau ir palikau bankui.
Valstybė davė, tegu valstybė ir pasiima.
Iki privatizavimo niekada nesusimąsčiau, ką reiškia
dešimtas Dievo įsakymas: Negeisk svetimo turto" - arba Viešpaties
Jėzaus Kristaus žodžiai: Lengviau kupranugaris pralįs pro adatos
skylutę, nei turtuolis pateks į dangų" (atsipašau, jei netiksliai
suformulavau iš savo atminties).
Pirmojo boso kompanija už smulkius pinigus iš
gyventojų supirko milžinišką kiekį investicinių čekių ir vėl grąžino
juos valstybei, privatizuodama Ekraną". Šioje gamykloje dabar dirba
žmonės, o valstybės biudžetas gauna iš eksporto valiutą - labai
reikalingą Nepriklausomai Respublikai. Gal jie nenusižengė Dievo
įsakymams!
O kita kompanija bankrutavo. Darbininkai atsidūrė
gatvėje be pragyvenimo šaltinio ir be ateities...
Tai kas vis dėlto yra didžiausi nusidėjėliai?
Leonas AUSGARAS
Panevėžys
© 2004 "XXI amžius"
|