|
Izabelė
Vos išvydusi pasaulį taip verkiau, taip klykiau,
kad net užgeso gimdytoja amžinai. Kaip ją palaidojo? Kas mane augino,
niūniavo lopšinę ir supo vygėje, nežinau. Girdėjau, kad pasigailėjusi
priglaudė senelė. Globojo tetos ir kiti giminaičiai.
Gimiau aš Lenkijoje, Suvalkų krašte, Rachelijos
dvare. Tėvas lietuvis, nesulaukęs savo pirmojo naujagimio klyksmo,
kažkur pradingo. Motina taip pat lietuvė, aukštos dvarininkų kilmės,
išgirdusi mano pirmąjį kūdikio klyksmą, mirė.
Iš vaikystės prisimenu tik ligą, kurią prisišaukiau.
Ilgai spoksodama į spintelę virš lovos, neiškentusi sučiulpiau viską,
ką tik ten radau. Susirūpinusi, žvilgčiodama į mane, susigūžusią
lovoje, teta paklausė: Izute, kas tau? - Turbūt mir-siu
prisipažinau,
šnairakiuodama į praviras vaistų spintelės durikes. Nenumiriau.
Dar vėliau sulaukiau gerojo dėdės, atvykusio iš toli. Jis mane išsivežė.
Kelionėje snūduriavau. Kai nubudau, buvo labai tamsu. Ir dėdė, pasilenkęs
prie manęs, paprašė: Izute, kabinkis man ant nugaros, o aš tave
panešiu
Mieguista, apglėbusi gerojo dėdės šiltą sprandą,
vėl užsnūdau. Atsibudau kambaryje. Čia buvo šviesu ir šilta. Pamačiau
daug mažų vaikų tai Vilniaus našlaičių prieglauda.
Tikslios savo gimimo datos nežinau. Ją nustatė
sostinėje geri žmonės baltais chalatais. Bet vardas, pavardė ir
gimimo vieta neišgalvoti, tikri. Ir dėdė, pernešęs mane per valstybinę
Lenkijos-Lietuvos sieną, - tikras dėdė, vienintelis motinos brolis,
gyvenęs Vilniuje. Jam dabar apie šimtą metų. Gyvas.
Vaikų namuose prabėgo kūdikystės, vaikystės ir
pirmosios jaunystės dienos. Čia dirbusios ir mus globojusios auklėtojos
buvo tikra Dievo palaima. Jos įdiegė pagarbą, meilę ne tik Dievui,
tėvynei, bet ir artimiesiems.
Artimųjų neturėjau, todėl man artimas buvo kiekvienas
sutiktas žmogus. Labiausiai prisirišau ir pamilau Žemaitijos mokytojų
Kleopo ir Uršulės Ignatavičių šeimą. Jie mane, prieglaudukę, priglaudė
sunkiais karo metais ir globojo iki pat pabaigos.
Savojo gyvenimo kelyje sutikau pačius geriausius
mokytojus, dėstytojus besimokydama gimnazijoje, aukštojoje mokykloje,
dirbdama biologės mokslinį darbą, važinėdama po Lietuvą. Visur ir
visada jaučiau gerų žmonių paramą ir meilę.
* * *
Tokius prisiminimus papasakojo Izabelė apie savo
gyvenimą ir vis kartodavo: Taip norėčiau visiems atsidėkoti už
jų gerumą.
Deja, šis Izabelės noras neišsipildė. 2003 m.
lapkričio 22-ąją biologė Izabelė Trainauskaitė skendėjo baltųjų
lelijų ir kalijų žieduose Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios
šarvojimo salėje. O žmonių minios ėjo ir ėjo atsisveikinti, padėkoti
už jos širdies tyrumą, už pasiaukojimą, pagalbą ir meilę artimiesiems,
sutiktiems ir pažįstamiems.
Tai buvo pats paslaugiausias žmogus Lietuvoje.
Jei reikėjo kam pagalbos, nei vėjai, nei šalčiai, nei pūgos nebuvo
jai kliūtys. Izabelė visiems padėjo, rūpinosi, gelbėjo ir mylėjo.
Ji nuėjo kuklų, nepastebėtą palaimintosios Motinos Teresės kelią
žemėje. Tik Aukščiausiasis gali suteikti jai tą, ko mes, mirtingieji,
nugrimzdę buityje, nepastebėjome, neįvertinome, žengdami greta kilnios,
šviesios asmenybės.
Birute BENIUŠIENĖ
Nida
© 2004 "XXI amžius"
|