|
Tautos skurdas - prevencijos turguje
Maironis yra poetizavęs pirmąją Lietuvos Nepriklausomybę:
gims darbai, prašvis laikai, išauš nauja gadynė. Ji buvo išaušusi
1918 metais, sūnų krauju ir darbais įtvirtinta per 22 metus. Gyvavusi
iki 1940 metų, kada atšliaužęs klasta ir brutalumu raudonasis maras
nužudė sūnus ir Laisvę. Pusę šimto metų buvo vykdomas tautos genocidas.
Judai, išpardavę turtus ir brolius, už frenčius ir žvaigždes išvadavę
iš vergovės, sėkmingai vadovavo tankų pašonėje. Išvežami tėvai
visiems laikams. Baimė, melas ir brutalumas - tuo remiamas valdymas
Lietuvoje. Nori išgyventi, leisti mokytis savo vaikus, - stok į
kompartiją, būk paklusnus kaip pelė po šluota. Nori geriau gyventi
- girk šlovingąją liaudies gynėją ir jos generalisimus. Vok, bet
tai slėpk - tokia buvo išgyvenimo norma.
Kompartiniuose institutuose išaugintos dvi kartos
grynaidėjinių partiečių, mokslo inžinierių, daktarų, didžiulė
plejada akademikų-sekretorių, kurie užtikrintai suko kompartines
malūno girnas. Žinoma, negalima teigti, kad visi širdingai jas suko.
Daugelis matė, suprato melą. Liaudis už duonos plutelę vos krutėjo,
kaip ir gulaguose, šachtų labirintuose ir tūkstančiai ledynuose
parduotų brolių vos kvėpavo, su viltimi kapstėsi. Stengėsi, nors
ir būdami klipatomis, išgyventi toje juodojoje giljotinoje, kad
galėtų išsakyti, užrašyti istorijai Lietuvos tragediją. Ją paskutinysis
kompartijos sekretorius ir šiandien dar tebevadina klestėjimo metais.
Bet už nusikaltimus anksčiau ar vėliau tenka atsakyti.
Tą ir matome šiandien. Imperijos viena po kitos
dėl savo melo, absurdo ir teroro žiaurumo supuvo, žlugo. Tuo tarpu
Europos, pasaulio tautų demokratija šimtamyliais šuoliais nušuoliavo
į naujus laimėjimus, gerovę, progresą. Deja, žmonės netapo doresni
nei šiapus, nei anapus.
Ne be Dievo palaimos, per maldas ir kančias atgavome
ganėtinai palaistę krauju Lietuvos nepriklausomybę. Apvainikavo
tautos kančią kryžius, tačiau dalis brolių už padarytas klaidas
nesiryžo atgailauti. Okupantų talkininkai visai nesirengė atgailauti,
palikti kalčių prie laisvės altoriaus, eiti ranka rankon tautos
dvasingumo, teisingumo, dorovės kelti, o iš karto pasuko atgalios
sekretorių, KGB keliu, griaunančiu šeimą, tikėjimą, valstybės pamatus,
chameleoniškai prisitaikė, žegnojosi. Gavę valdžią, per dešimtmetį
penkis kartus pudravo, taisė ir nieko nepaisė. Taip ir sugrįžo tas
pats gelbėtojas Mykolas arkangelas. Nugalėjo netikėlius konservatorius
ir pragydo kaip Faustas. Atseit, sugrįžau ir nugalėsiu skurdą su
24 milijardų skola, kurią jums užkrovė. Taip melas teisinamas, aukštyn
kojomis apverčiamas.
Gal liaudis supras, kas ko iš tikrųjų vertas,
kokia virėja virs valstybei viralą. Štai to viralo ganėtinai privirta
- čia pasistengė žurnalistai, įvairių televizijos laidų kūrėjai.
Iš tiesų pavėluotos krokodilo ašaros tų, kurie ne nuo to galo bando
analizuoti jaunosios kartos luošinimą, ne tik vaikų, bet ir suaugusiųjų
bėdas, žiaurumą, plėšikavimus.
Vien praeitą vasarą jaunimo dvasiai nuskurdinti,
atitraukti nuo doros, tikėjimo visokiomis progomis organizuota minėjimų
su išgertuvėmis, gausiai ir neslepiant finansuojant iš prisivogtų
milijonų. Gerkite, ūžkite, mes, aukščiausioji valdžia, esame su
jumis. Mes - jus, jūs - mus paremsite. Apsvaigę išniekinkit jaunystę.
Grįžę į namus apkulkit uošvę, žmoną, vaikus, juk turite laisvę.
Svaigink, plėšk ir valdyk - tokį kelią vietoje atgailos atkurtoje
Lietuvoje pasirinko kompartinė gvardija, o apiplėšusi tautą pasigrobė
milijoną.
Prisiminkim, ar neprisidėjome ir mes, kad toji
gvardija vėl atsisėstų ant tavo, mano sprando, kad smerkdama kitus
vykdytų ne tik dvasinį, moralinį, bet ir ekonominį genocidą. Tapome
demokratijos valia jų nuskurdintais įkaitais. Juk iš kiekvienos
šeimos jų suktai sukurptais įstatymais kažkas atimta: žemė, namas,
daugumai darbas. Skirta dalelė čekiais valstybinio turto. Atimtos
juodžiausiu darbo prakaitu uždirbtos santaupos. Kolūkiuose, gamyklose
buvęs turtas. Milijardai pinigų išvogti bankuose. Jie melu galutinai
įteisino bolševikinę nekilnojamojo turto konfiskaciją. Konstitucijos
saugotojai neturi žodžio. Laisvė išniekinta visais įmanomais įstatymais.
Teisingumo jau nebesitikima.
Skausmas ir nusivylimas didėja. Tvyro baimė, nelaimė
tyko už kiekvieno kampo. Dažniausiai nepilnamečiai tampa nusikaltėliais
ir narkomanais. Vaikai žudo vaikus, tėvus, senelius. Tėvai žudo
savo vaikus, motinos smaugia vos pagimdytus vaikelius ir meta į
šiukšlių dėžes. Puošniomis mašinomis skraido didieji sukčiai. Daugelis
nedirba, nemoka mokesčių. Mažesni zuja grupėmis gatvėse, iš už kampo
su peiliais puolę bet ką gali už kelis centus papjauti. Iki šiol
niekas neieško priežasties, nulemiančios šį degradavimą. Televizijų
centrai vaizdine medžiaga - smurto, žudynių filmais auklėja vaikus
ir jaunimą. Istorija irgi perrašoma. Nuvertinami laisvės kovotojai.
Vykdoma destrukcinė politika prieš demokratinės laisvės siekius
ir teisingumą. Klaidinami žmonės, kurie yra tautiškai nusiteikę,
jie daromi nevisaverčiais. Stengiamasi vaikus auklėti be tikėjimo
dvasingumu, dorove ir meile.
Šiandien jau atvirai švaistomasi prisiplėštais
milijonais. Vadas atėjo, tiksliau, įžengė į sostą vaduoti tautos,
pats ją nušvarinęs iki apatinių. Per radiją teko girdėti pagraudenimų,
kad, norint išmaitinti Lietuvą, teks pirkti milijonus tonų pašarinių
bei duoninių grūdų. Išvada aiški: žemės reforma sugrąžinta į Nikitos
Chruščiovo laikus. Važiuojant per Lietuvą teko matyti, kiek mažai
žiemkenčių tepasėta, kažin ar būtų bent vienas procentas pasėlių
tarp dirvonuojančių milijonų hektarų usnynų.
Pieno perdirbėjams - milijonai subsidijų. Mažam
ūkininkui, kuris konkuravo anuomet su kolūkiu, - 30 centų už pienelį,
bendrovei šiek tiek daugiau, o pirkėjai parduotuvėje už nugriebtą
pieną moka beveik du litus. Vieni ir kiti skurdinami, išnaudojami.
Tretiems - milijonai už skurdinimą, išnaudojimą. Baltarusijos batkavščinai
elektra - už šešis centus, savo liaudžiai - už trisdešimt. Šimtai
milijonų litų - dovanų - imperijai už produktus. Vaistų kompensavimo
tvarka irgi didina skurdą. Tegul nyksta tylenių vidutinioji klasė.
Ar ne laikas suprasti, kas yra tikroji Lietuva,
o kas buvusioji kompartija ir jos satelitai. Iš jų ideologinių šaknų
skleidžiasi visos blogybės, valstybės nupilietinimas, išdavystės.
Matome pačios valdžios plėšikavimo, šeimos išniekinimo, palaidumo,
alkoholizmo ir melo pavyzdžius. Tikėjimas, kaip tautos pagrindas,
nuvertinamas. Visa tai vykdo nuo 1993 metų LDDP, įmantriai pritaikydama
blogybių meną, kuris lėmė tik skurdą.
Šiandien jau vengiame vakare į gatvę išeiti, nes
bijome būti apiplėšti ar autobuse už kelis litus gauti peiliu į
pašonę. Dar skaudžiau, kada bendraamžis nužudo bendraamžį, ir nerandi
atsakymo - už ką? Šimtai tokių baisių atsitikimų vyksta kasdien.
Kaip bent pristabdyti šią nelaimių, skausmo bangą? Deja, nusikaltimų
prevencija taip ir liks prevencija, laiko užkalbėjimu, kol rinksime
atkutusių gelbėtojų klaną, kolei neprisidėsime darbais, protu. Reikia
pasirinkti tvirtą, dorovingą kelią, išraunant su šaknimis nelaimes
tautai nešančius kompartinio klano vadus, jų pataikūnus, melo skleidėjus.
Jie jau užsibrėžė ir iš Europos mūsų tautai groti raudonu, nenuplautu
kraujuotu smičiumi.
Per dešimtmetį darbais netoli tenuėjome. Būtų
buvę kitaip, jei būtų dirbta visų gerovei - Lietuvai.
Antanas RUŠKYS
Kaunas
© 2004 "XXI amžius"
|