|
Jėzaus patepimas nuostabus
Dievo Dvasios veikimas
Sykį visiškoje tyloje viena moteris išgirdo ramų
balsą, kuris jai sušnibždėjo: Mylimoji, išdrįsk išsiveržti iš vienišos
minios.
Tau skirtas didingas tikslas. Išsilaisvink ir pamiršk savo
senąjį aš. Atgimk laisvos dvasios spindesyje, prisipildyk ir paklusk
visuotinei, iš Dievo Širdies tekančiai energijai.
Mylimoji, prasiveržk pro šiandienį supratimą.
Viršyk savo Tiesos supratimą. Ir žemėje, ir danguje gėrio dėka pajusk
savo dieviškąją paskirtį. Savyje nešioji raktus nuo karalystės.
Pasinaudok jais ir atrakink visas džiaugsmo duris. O savo dvasinių
jėgų stebuklą panaudok dirbdama.
Mylimoji, paaukok save meilei. Stebėk, kaip meilė
ištaiso visas nepalankias situacijas, blogas mintis ir jausmus.
Išdrįsk būti atsinaujinančia Dievo šventove. Išdrįsk tapti grožiu,
harmonija, šviesa ir muzika, tam Aš tave sukūriau. Atmink, kad tave
myliu amžina meile!
Džiaugsmas pripildė besiklausančiosios širdį,
kai ji paklausė: Kas tu? Kas man tai sako?
Ir tada iš jos begalybės prasiveržė: Aš esu!
Esantysis Viešpats Jėzus trokšta ne vien (kaip
mini šio sekmadienio Evangelija) nešti Gerąją naujieną vargdieniams,
kad žmonės būtų išvaduoti iš įvairiausių nuodėmių pančių ir jiems
suteiktas vidinis praregėjimas bei paskelbti Viešpaties malonės
metai (žr. Lk 4, 18 19), tačiau savo išganymo plane Kristus (gr.
Christos pateptasis) regi ir visų laikų krikščionis, kurie,
kaip Jis, veikiant Dievo Dvasiai, buvo pateptas džiaugsmo aliejumi
(plg. Žyd 1, 9), taip panašiai ir visi Jo sekėjai būtų sutvirtinti
ir patepti Jam (plg. 2 Kor 1, 21), idant per Krikštą, supanašėdami
su Juo, ir, per visą gyvenimą sąmoningai stengdamiesi apmirti savajam
ego bei krikščioniškai nuolatos tobulėdami, jie jau dabar ragautų
daugiau antgamtinio džiaugsmo ir meilės, kurie vis labiau juos artintų
prie gyvojo Dievo.
Šio kilniausio mokslo aukštumų mums padeda siekti
krikščionims suteiktas Šventojo patepimas (žr. 1 Jn 2, 20), nes
(per tikėjimą ir maldą) Šventoji Dvasia mus taip ryškiai apšviečia
savo tiesos spinduliais, kad jų antgamtinė šiluma mus skatina dar
plačiau atverti savo širdžių žiedus, idant jie sugertų visus Kristaus
įkvėpimų lašelius.
Žinome, kad kai išsipildė pranašo Izaijo žodžiai:
Jėzus Kristus, inspiruojant Šventajai Dvasiai, Dievo Tėvo pateptas,
ėmėsi vykdyti žmonijos išganymo misiją (plg. Iz 61, 1 3), - Jis
tai darė vien iš beribės meilės visiems žmonėms.
Kadangi ir šiais laikais Jis dovanoja mums savo
meilę, tuomet mes, ją priėmusieji, turime stengtis taip vieni kitus
mylėti, kad Dievas visuomet mumyse pasiliktų ir Jo meilė mumyse
nuolatos tobulėtų (plg. 1 Jn 4, 12).
Nors tai nelengvai pasiekiamas mūsų viso gyvenimo
tikslas, tačiau jei vis labiau trokšime, kad mums vadovautų Kristaus
Patepimas, tai yra per mus ir mumyse kaskart stipriau veiktų Dievo
Dvasia, kuri mus moko visko (plg. 1 Jn 2, 27), tada ne tik ištvermingai
bėgsime mums paskirtose gyvenimo lenktynėse, žiūrėdami į savo tikėjimo
vadovą ir ištobulintoją Jėzų, kuris, nepaisydamas gėdos, iškentėjo
kryžių ir atsisėdo Dievo sosto dešinėje (plg. Žyd 12, 1 2), bet
ir patys (pačią gražiausią savo egzistencijos akimirką) turėsime
garbės džiaugtis neapsakoma palaima amžinybėje, nes žinome, kad
viskas išeina į gera mylintiems Dievą (Rom 8, 28).
Kun. Vytenis Vaškelis
© 2004 "XXI amžius"
|