|
Bažnyčia ir moksleivių mokymas
Turime dėkoti Dievui už tą malonę, kad mūsų tautai
suteikta galimybė būti krikščioniška šalimi. Tačiau ar taip yra
iš tikrųjų? Visgi per apklausą per 80 proc. pasisakė esą katalikai.
Mūsų visuomenė išgyveno per 50 žiaurių ateizmo
metų, o tai paliko pakankamai gilų pėdsaką žmonių sąmonėje. Todėl
nenuostabu, kad Lietuvoje labai daug įvairių pažiūrų, pasaulėžiūrų,
sektų ir net tikėjimų. Visi žinome, kad šiandien pas visus dar nemažai
yra nuoširdžių ateistų, kurie savo gyvenimo prasmę mato kovodami
su tikėjimu, tai atlikdami labai subtiliai.
Yra žmonių, kurie apie tikėjimą nieko nežino ir
nesistengia sužinoti. Yra tokių, kurie sistemingai lankosi bažnyčioje,
priima sakramentus, bet jų sąmoningumas labai silpnas, tikro, sąmoningo
tikėjimo jie neturi. Tai dirva dvasininkams, tikybos mokytojams.
Bet yra ir sąmoningų tikinčių žmonių, į tokius
žmones mes, kunigai, galime atsiremti ir dedame į juos savo viltis
pastoraciniame darbe. Reikia pripažinti, kad tokių žmonių yra nelabai
daug.
Moksleiviai susirenka į mokyklą iš įvairių šeimų,
atsineša šeimos pasaulėžiūrą, ir tik mūsų jautrumas, nuoširdus bendras
Bažnyčios ir mokyklos, Švietimo skyriaus darbas gali duoti gerų
vaisių.
Kaip pastebime, dabar net viešai skelbiame, kad
dorovės srityje mes leidžiamės žemyn, nusikaltimų daugėja, tarp
jaunimo klesti alkoholizmas, narkomanija, pornografija ir kitos
žmogų žeminančios negerovės. Kitaip tariant, dorovinės vertybės
išgyvena krizę, suprantama, ir tikėjimas tokioje aplinkoje ne visuomet
gali atsiskleisti. Tad ką mes darome, kad keltume jaunimo ir visuomenės
dorovę?
Mūsų pareiga - ne dejuoti, ne skųstis, ne šaukti,
kad viskas blogai, o bendromis švietimo įstaigų ir Bažnyčios pastangomis
rūpintis jaunimo doroviniu auklėjimu, sąmoningu vykdymu Dievo įsakymų,
kurių pagrindas meilė artimam žmogui. Viena auklėjimo priemonių
Evangelijos, dorovės pagrindų aiškinimas, bendras darbas su Bažnyčia
mokyklose. Mes, kunigai, stengiamės kuo geriau bendrauti su mokyklų
vadovais, viena kryptimi darbuotis, kad jauniems katalikams būtų
lengviau pažinti tikėjimo tiesas, jomis gyventi.
Tačiau šiandien tik nedidelė dalis jaunimo ateina
į bažnyčią ir išgirsta jiems skirtas tikėjimo tiesas. O kur kiti
jauni žmonės, gal jų nėra? Stebėjau Kauno miesto dienas ir mačiau
pilnas jaunimo Vilniaus gatvę ir Laisvės alėją. Gaila, kad ne tik
girdėjau jaunatvišką ir skaidrų juoką, bet pamačiau jaunuolių ir
merginų rankose alaus butelius, cigaretes. Kai kurie jų buvo visiškai
apsvaigę ir nevaldė savo jausmų žmonių akivaizdoje.
Parapijų klebonai organizuoja Advento ir Gavėnios
rekolekcijas moksleiviams. Ir tik dalis mokyklų vadovų sudaro moksleiviams
sąlygas jose dalyvauti. Pateiksiu pavyzdį iš savo Kristaus Prisikėlimo
parapijos. Yra dvi gretimos gimnazijos. ,,Saulės gimnazijos vadovai
nuoširdžiai rūpinasi jaunimo dvasingumu, visada atsišaukia į raginimą
suteikti moksleiviams galimybę dalyvauti rekolekcijose arba kituose
renginiuose. Šioje gimnazijoje yra puikiai įrengtas tikybos kabinetas,
čia vyksta dvasingumo, meditacijos valandėlės moksleiviams ir mokytojams.
Nė viena šventė nepraeina be dvasininko. Moksleiviai susikaupę klauso
Šventojo Rašto, dalyvauja šv. Mišiose, nors galbūt ne visi yra tikintys.
Tuo tarpu gretimos gimnazijos vadovai visiškai
nesudaro sąlygų moksleiviams dalyvauti rekolekcijose. Ar tai blogai,
kad Bažnyčia moko jauną žmogų gyventi pagal Dekalogą? Nelengva tokioje
mokykloje dirbti tikybos mokytojui, skiepyti Dievo įsakymus ir ugdyti
dorus jaunus žmonės Lietuvos Prisikėlimui. O Lietuva ar prisikels
be jauno žmogaus?
Palaimintojo Jurgio Matulaičio parapijoje susiduriama
su daug kur pasitaikančia problema trūksta tikybos kabinetų. Tai
labai priklauso nuo mokyklos vadovų. Būtina, kad didelės mokyklos
turėtų savo tikybos kabinetus.
Norėdamas gerai organizuoti pamoką, tikybos mokytojas
turi rengti metodines priemones, kurios, deja, kainuoja. Ir mokytojas
dažniausiai pats sumoka visas išlaidas. Dažnai pamirštama, kad dorinis
ugdymas turi rūpėti visiems mokytojams..
Bažnyčios ir mokyklų ryšys yra įvairus. Glaudesnis
ryšys yra tarp tikybos mokytojų ir parapijos dvasininkų.
Visose parapijose tikybos mokytojai suburti į
tikybos mokytojų metodinius centrus. Čia kas mėnesį vyksta metodiniai
užsiėmimai, mokytojai aptaria aktualius klausimus, problemas, pasidalija
darbo patirtimi, numato bendrus renginius, sudaro veiklos planą.
Tai įgalina mokytojus kryptingai rūpintis jaunimo auklėjimu, jų
ir savo dvasiniu tobulėjimu.
Kaune kol kas šiek tiek daugiau nei pusė moksleivių
lanko tikybos pamokas. Deja, tas nieko nepasako apie nuoširdų mokinių
tikėjimą. Didelė dalis renkasi tikybą greičiausiai dėl to, kad dažniausiai
mokytojai nėra griežti arba yra patrauklūs, ir mokiniai gali ramiai
praleisti laiką. Bet tikybos mokytojo užduotis atnešti tikėjimą
per gerumą ir savo gyvenimu liudyti tai, ko jis moko. Todėl ir mes
matome tikybos mokytoją kaip išskirtinį, prie kurio mokykloje glaudžiasi
vaikai. Galbūt mokinius vilioja diskusija, noras pasikalbėti, išsisakyti,
ir nėra blogai, jei mokytojas sugebės jį sudominti, paskatins gilintis
į tikėjimo tiesas.
Katalikų Bažnyčia mano, jog labai svarbu, kad
žmonės, jau iš jaunų dienų dalyvaudami katalikiškose organizacijose,
formuotųsi tvirtą katalikišką pasaulėžiūrą, todėl Bažnyčia skatina
ir palaiko įvairias katalikiškas organizacijas mokyklose. Čia tik
reikia mokyklos vadovų geranoriškumo.
Parapijų bendruomenėse yra suburtos jaunimo grupės,
pavyzdžiui, Vynmedis, angelaičiai, ateitininkai ir dar kitos,
kurios veda jaunimą į gėrį ir dvasinį atsinaujinimą.
Visoje jaunimo veikloje reikėtų įžvelgti dvejopą
pobūdį: pirmiausia pačių jaunuolių krikščionišką ir bendruomenišką
tobulėjimą, antra, jaunuoliai turi tapti pirmaisiais ir tiesioginiais
jaunimo apaštalais savo aplinkoje. Suprantama, tai įmanoma pasiekti
tik Bažnyčiai, mokyklai ir tėvams nuoširdžiai ir pasiaukojamai dirbant
su jaunimu.Vaikai turi jautrią sielą - jie tuoj jaučia, ar nuoširdžiai
su jais bendraujame. Pelnyti vaikų meilę gali tik labai geri žmonės.
Jei mes savo pavyzdžiu, bendru pasiaukojamu darbu
sieksime jaunimo doros, kurios pagrindą sudaro meilė Dievui, tėvynei,
tai, manau, sulauksime rimtų teigiamų poslinkių dvasinio jaunimo
tobulėjimo link. Mes nuolat turime jaunimui priminti esant vidinį
pasaulį, didžiąsias vertybes, juk žmogaus misija žemėje yra skaidrumas,
skaidri gyvenimo pilnatvė.
Kun. Vytautas GRIGARAVIČIUS,
Kauno I dekanato dekanas
© 2004 "XXI amžius"
|