|
Parodyk, kaip tu elgiesi
Praėjo metai, skirti neįgaliesiems. Baigėsi renginiai,
nutilo akcijos. Bet ar iš tiesų nubloškėme bent vieną akmenėlį nuo
neįgaliųjų takelio? Ar nors šiltu žvilgsniu pažvelgiam į juos? O
gal tik save nuraminame? Pakrutiname pirštus kaip katinas ūsus ir
jaučiamės rojaus verti.
Didysis rusų rašytojas Fiodoras Dostojevskis sakė,
kad elgesys su vaikais parodo, kokia yra visuomenė. O argi neįgalus
žmogus tam tikra prasme nėra vaikas? Tad perfrazuojant minėtą rašytojo
tezę galima teigti, kad visuomenės elgesys su negalės ištiktaisiais
charakterizuoja pačią visuomenę ir atskirą žmogų: parodyk, kaip
tu elgiesi su negalės žmonėmis ir kaip pats ją priimi, ir aš pasakysiu,
kas ir koks tu esi.
Viduramžiais neįgalieji, ypač su ryškiais fiziniais
trūkumais, būdavo laikomi piktųjų dvasių tarpininkais, net jų įsikūnijimu.
Tuos žmones ir akmenimis apsvaidydavo, izoliuodavo nuo bendruomenės,
apkaltindavo raganavimu bei kitomis nedorybėmis ir net nužudydavo.
Lietuvių tautosakoje apstu kūrinių, kai apsigimusius vaikus vadindavo
laumiukais, neva laumė sukeitusi naujagimius vietoje dailaus žmonių
vaiko palikusi savąjį. Sakydavo, jog tokį vaiką reikia kankinti,
kad laumė, išgirdusi jį klykiant, pasiimtų atgal.
Neįgalieji keldavo prietaringą baimę, nes jie
buvo kitokie, tarsi iš kito pasaulio. Tačiau vėlesniais laikais
ėmė plisti ir savotiškas verslas. Labai apsigimusius rodydavo miesto
mugėse, turgavietėse kaip kokius egzotiškus žvėris. Žinoma, kad
net karalių rūmuose neįgalieji būdavo laikomi pramogai, iš jų išaugdavo
juokdariai. Ypač tam tikdavo mažaūgiai liliputai. Įmantriai būdavo
rengiamos netgi nelaimingųjų vestuvės, kurios karaliaus dvariškiams
teikdavo daug pramogos. Taigi iš žmogaus trūkumų darydavo juoką.
Gamtoje veikia natūraliosios atrankos dėsnis,
pagal kurį sunaikinami ,,nevykę individai, taip apsaugant rūšį
nuo išsigimimo ir išnykimo. Bet žmogus protinga būtybė, nors matant,
ką jis daro savo rūšies atstovams, norisi kartu su vokiečių poetu
J. V. Gėte paklausti Viešpaties: ,,Kam tu davei jam kibirkštėlę
menką, kurią protu vadinti drįsta jis, nors elgiasi bjauriau nei
gyvulys?
Elgesio su neįgaliaisiais pavyzdys literatūroje
gali būti prancūzų rašytojo V. Hugo romano ,,Paryžiaus katedra
personažas Kvazimodas. Net nepažindami jo, paryžiečiai vos pamatę
įvertina pagal baisią ,,kvadratinio fundamento išorę: bjauri beždžionė,
tikras velnias, bjaurus kupriaus snukis, piktoji dvasia. O ką jis
darąs tikras siaubas: ,,jis joja į raganų šabus , ,,jis per kaminus
užkeri, ,,jis laipioja mūsų stogais. Šitokie santykiai taikliai
apibūdinami paties romano autoriaus: ,,Homo homini monstrum. Gal
tai ir literatūrinė išmonė, romantizmo poetika, bet kartais tikrovė
baisesnė už fantaziją.
Net ir šiais laikais žmogus, turintis fizinę negalią
ar psichikos sutrikimų, pereina tikrus kančių kelius. Rodos, civilizuotame
mūsų amžiuje, kai humanizmas ir tolerancija keliami į žmogiškųjų
santykių epicentrą, negalia paženklintieji turėtų susilaukti atjautos
arba paprasčiausiai būtų priimami kaip visi, sklaidos trūkumų neturintys
žmonės.
Deja, taip nėra. Štai Anglijoje, Česterio mieste,
kunigauja protestantų bažnyčios pastorė Džoana Džepson. Jai 27 metai.
Gražuolė kunigė, patraukianti būrius jaunuolių į bažnyčią, gyvenimo
pradžioje irgi patraukdavo dėmesį. Tik ne grožiu, o apsigimimu.
Iki pat 19 metų Džoaną persekiodavo patyčios kieme, mokykloje ir
netgi universitete. 1995 metais Džoanai buvo padarytos net keturios
sudėtingos veido rekonsrukcijos operacijos.
Turbūt patys negailestingiausi yra vaikai, ypač
paaugliai. Jų bendruomeniškumas dar nesusiformavęs, todėl tokio
amžiaus jauni žmonės save stato į viso ko centrą, yra agresyvūs,
nepakantūs.
Šios merginos pavyzdys dar kartą įrodo, kad asmens
išvaizda, jo neįgalumas yra labai aktualūs visuomenėje. Net jei
žmogus sugeba pats savimi pasirūpinti, studijuoja ar dirba, jis
vis tiek stumiamas už visuomenės ribų, morališkai žlugdomas. Keista,
juk po plastinės operacijos lieka tas pats žmogus, bet užtenka pasikeisti
jo išorei ir bematant pasikeičia visuomenės santykis su juo. Žmogaus
vertė ir orumas turėtų būti svarbesni už išorę. Literatūros istorijoje
minima, kad žymusis rašytojas Vincas KrėvėMickevičius pasitraukė
iš kunigų seminarijos, nes buvo įskaudintas užuominų apie ,,neprestižinį
ūgį. O Salomėja Nėris savo apsigimusį sūnų Balandį slėpdavo pintinėje
sode, po serbentų krūmu, jei kas užsukdavo į jų namelį Palemone.
Mūsų visuomenėje net į darbą priimant didelę įtaką
turi išvaizda. Dažnai ji yra tiesiog firmos iškaba, jos reprezentacija.
O neįgalieji arba ne tokie ,,firminiai lieka ,,už kadro.
Manau, kad čia slypi dar viena skaudi problema.
Labai norėčiau paklausti visų būsimųjų tėvų ir motinų: ,,Jei jūs
belaukdami kūdikio sužinote, kad jis pasaulį išvys apsigimęs, ar
tikrai leistumėte jam gimti? Ar norėtumėte, kad iš jo šaipytųsi,
jį žemintų, prieš jį smurtautų? Kiekvienas sau atsakykime į šį
klausimą ir suprasite, ką aš pavadinau dar viena skaudžia problema:
mūsų visuomenėje vis labiau įsigali kūno kultas, net moralinių ir
dorovinių normų laikymasis vadinamas kompleksais, kurių reikia atsikratyti
vardan absoliučios laisvės.
Atsigręžkim atgal į Antiką. Tarp graikų aristokratijos
susiformavęs kalakogatijos principas, tiksliau, idealas, buvo nukreiptas
ne tik į dvasią, bet ir į kūną. O argi galima idealų kūną įsivaizduoti
be sveikatos? Arba deformuotą? Žmonių išsiugdytas požiūris vedė
į nepakantumą fizinių trūkumų turinčiajam. Individas nebuvo vertybė,
žmonių bendruomenę jungė išlikimo principas. Fizinių trūkumų turintieji
grasė žmonių susikurtai socialinei tvarkai: jie buvo tik eikvotojai.
Didysis Platonas savo veikale ,,Valstybė labai griežtai rašė: ,,Šiose
gerai tvarkomose valsybėse kiekvienam žmogui yra skirtas koks nors
darbas ir jis jį turi atlikti, o ne visą gyvenimą gydyti savo ligas.
Toliau Platonas aiškina, kad perdėtas rūpinimasis ligoniais miesto
taryboms yra tik našta.
Mūsų laikais sąvokos ,,sveikas ir ,,apsigimęs
tampa pražūtingos net negimusiam kūdikiui. Šių dienų medicina gali
nustatyti embriono vystymosi sutrikimus, diagnozuoti apsigimimus
ir būtent ši mokslo pažanga atsigręžia prieš bręstančią įsčiose
gyvybę. Medicina, tardama lemtingąjį ,,sveikas arba ,,nesveikas,
kūdikiui parašo gimimo leidimą arba mirties nuosprendį. Tėvams lieka
pasirašyti po juo arba pašaukti vaiką gyventi pragariškame pasaulyje.
Sakysite, ne visada taip būna, kad neįgalieji
nerastų atjautos visuomenėje. Yra ir gražių pavyzdžių. Pažįstu du
brolius iš vieno miesto. Jie ištikti cerebrinio paralyžiaus, beveik
nevaldo savo kūno, sunkiai kalba. Tačiau apsupti draugų, o ir patys
yra dvasiškai tokie tvirti, kad savo negalią pavertė savo galia.
Išimtys patvirtina taisyklę: visuomenė netolerantiška.
Pati to nesuvokdama, ji stumia mus tobulo nėštumo ir tobulų naujagimių
link. Rašytoja Fei Veldon, keturių vaikų motina, šį reiškinį taikliai
pavadino ,,genetiniu fašizmu. Anglų politikė, buvusi konservatorių
ministrė Edvina Kuri negimusių kūdikių atranką įvertino dar griežčiau
kaip civilizuotos visuomenės pabaigą.
Jau minėjau, kad tolimoje praeityje apsigimęs
žmogus buvo našta bendruomenei. Bet argi XXI amžiuje visuomenė irgi
kratosi naštos? Praėjusių metų gruodžio 13 dienos ,,Lietuvos ryte
akis patraukė Laimos Lavastės straipsnis ,,Tobulai visuomenei netinkami
piliečiai nesusilaukdavo atžalų. Prieškario ir pokario Suomija
kūrė tobulą visuomenę: sterilizavimo įstatymas ėmė rūšiuoti žmones
į gerus ir blogus piliečius. Neatitinkantieji idealaus suomio standarto
neteko pačios didžiausios teisės teisės į palikuonis. 1935-1949
metais Suomijoje sterilizuota maždaug apie tūkstantį žmonių. Šis
įstatymas atšauktas tik1970 metais.
Toks rūšiavimas baisiau negu visuomenės elgesys
su fizinės negalios ištiktaisiais. Čia jau net ne elgesys, o politika,
valstybės vykdomas savo tautos genocidas. Tai tikroji fašizmo atmaina.
Neatsitiktinai Vokietijoje 1934-1935 metais per prievartą buvo sterilizuota
daugiau kaip šimtas tūkstančių žmonių. O juk Hitleris į valdžią
atėjo 1933 metais. Taigi tarp fašizmo ir idealios visuomenės kūrimo
neįgaliųjų ar neidealiųjų sąskaita nėra nė vieno žingsnio!
Bet kokios idealios visuomenės pagrindas turi
būti vidiniai, doriniai ryšiai, broliškumas visur ir visada. Šitaip
susiformavusi bendruomenė yra stipri. Ji randa vietos ir neįgaliam
savo nariui, nekenkdama nei bendrajam gėriui, nei asmens interesams.
Visa, kas dirbtina, kas yra išorė, kas siejasi su politika, ideologijomis
ar socialinėmis doktrinomis, neišsilaikys. Ten, kur pažeidžiamas
brolystės ir meilės ryšys, neišvengiamai atsiranda disharmonija
tarp visuomenės ir asmens arba tarp pačių asmenų. Neišvengiamai
susidaro ir aukos situacija, kurioje nukenčia silpniausieji.
Atsiribodama nuo valstybės pozicijos neįgaliųjų
atžvilgiu, noriu pasakyti, kad žmogus yra žmogus, kad ir kokiu kūnu
jis pasireikštų: tobulu ar sudarkytu, protingu ar nepajėgiu. Svarbu
ne tokia ar anokia išorinė laikysena, tokia ar anokia etinė praktika,
bet kiekvieno mūsų gyva širdis, kuri yra visų dorų veiksmų šaltinis.
Su žmogaus intelektualine, psichologine, socialine ir religine branda
vis tobulėja ir žmogiškosios egzistencijos samprata. Bet tai jau
kito straipsnio tema.
Regina
Tauragės rajonas
© 2004 "XXI amžius"
|