Minėjimas ir rūpesčiai
Kažką turėtų reikšti šiais metais
buvęs ryškus trukdymas minėti Laisvės gynėjų dieną. Galima spėlioti,
ir kai kas tai jau daro, kad valdžia nepatenkinta žmonių nenoru
švęsti Gegužės pirmąją, jos noru švente padarytą, kurią vis dar
tik vienas Juršėnas su keliais bendraminčiais aktyviai švenčia.
Tad tikimasi: jeigu atpras bepriprantantys švęsti Lietuvai reikšmingas
datas, o ką nors švęsti vis tiek norės, tai liks jiems tik Gegužės
pirmoji, ir bus Juršėnas ne vienas.
Galima ir kitaip spėlioti. J.Primakovas ne šiaip sau atvažiavo
į Lietuvą švęsti Kalėdų, ir ne vien dėl dujų ar Kaliningrado srities.
Atvažiavo ir paraginti savo pavaldinių, gerų santykių betrokštančių,
kad neapsnūstų ir neužmirštų savo pareigos teršti žmonių smegenis.
Tie ir pasistengė spartuoliškais tempais. Reikia panaikinti tokius
nepadorius minėjimus, kad kartais ko nors Rusijos teroristams
neprimintų.
Taigi, esame bandomi atpratinti. Stambesnės priemonės - pastangos
suniekinti šitą brangią dieną ir jos didvyrius. Tokį girdėjome
šnekėjimą pakalbėti sukviestų į kagėbistus panašių žmonių: vienų
įrodytas bendradarbiavimas, kiti pagal veiklą panašūs. Jie buvo
sukviesti į radijo laidą "Lietuvos rytas" ir šnekėjo
visą valandą. Vieni girdėjome tas jų šnekas, kiti negirdėjome,
o V. Landsbergis per vis dėlto įvykusį minėjimą melagių kadriliumi
tą jų "pokalbį" pavadino. Iš tokio pavadinimo galime
suprasti buvusio pašnekesio pobūdį. Esame laimingi, kurie negirdėjome,
nes užterštas smegenis vis reikia valyti. Geriau neužteršti.
Smulkesnė vienkartinė priemonė buvo gal organizacinis trukdymas.
Ilgai neskelbti minėtinos dienos renginiai, o kai galiausiai paskelbti,
pasirodė, kad ten beveik nieko nėra. Ir to , kas yra, pakeistos
įprastos valandos. Esant menkam informavimui, vien dėl neįprastos
valandos galėjo mažiau žmonių ateiti.
Kad tuštumos nebūtų, Sąjūdis ir TS(LK) įsiterpė su savo renginiu
prie vienintelio šiais metais užkurto laužo, bet pasiskelbti apie
savo įsiterpimą per trumpą laiką irgi turėjo mažai galimybės.
Taip siekta padaryti, kad žmonių būtų mažai.
O žmonės atėjo. Apie 20 val. jų jau buvo ne mažiau kaip ir kiekvienais
metais (išskyrus dešimtmečio minėjimą, kada buvo daug daugiau,
negu dabar įprastai būna).
Minėjime kalbėjo žinomi žmonės: mons. A.Svarinskas, V. Landsbergis,
R.Juknevičienė, žudomos Čečėnijos atstovė Aminat Saijeva. Buvo
dainų, eilėraščių. Pavėluotai susirinkusieji neskubėjo skirstytis
ir vienintelis laužas baigė sudegti, o žmonių dar buvo.
Beveik gaila, kad visi kalbėjusieji minėjo tą nelemtąjį kadrilį,
žinoma, juo piktindamiesi. Monsinjoras A.Svarinskas buvo linkęs
piktintis, kad su tais anų laikų žmonėmis be reikalo kaip nors
griežtai nepasielgta iš karto. Nebūtų jie dabar įsigalėję ir nesilietų
tasai purvas, kuris dabar nuodija ir piktina. Tikriausiai tai
yra tik pasipiktinimo forma. Jų yra daug kaip musių, ir vieno
arba kelių pašalinimas tiesiog nieko nereikštų. Neseniai "XXI
amžiuje" Petras Katinas rašė apie Rumuniją, kurios gyvenimo
keitėjai savąjį Čaušesku su žmona netgi fiziškai sunaikino, bet
panašaus pobūdžio purvo ten nėra mažiau negu Lietuvoje, o mirusį
Čaušesku tautiečiai netgi iš kapo norėtų kelti, jeigu pasisektų
- už jį balsuoti. Dabar balsuoja už kitus, visai į jį panašius.
Taigi sunaikinimas, koks jis bebūtų, jeigu išvis įmanomas, nieko
nereiškia. Vienintelis kelias yra čaušeskus naikinti kiekvienam
savo viduje.
Kol nesunaikiname viduje, tai veisiasi ir aplinkui. Ir apskritai
tai yra pasaulinis procesas, tasai blogio demonstravimasis - irgi
globalizacija. Mūsiškiams keikėjams atrodo (jeigu atrodo, jeigu
ne kas nors nurodo), kad veikia jie patys, o yra tik pasaulinio
blogio sraigteliai. Reikia manyti , kad ir pasaulinis gėris yra.
Kurie stengiasi jam tarnauti, irgi galėtume gėrio sraigteliais
vadinti, bet nevadiname. Todėl nevadiname, kad šitoje srityje
sraigtelių nėra, o gėris yra tik aktyvus. Darže irgi tik piktžolės
auga savaime, o gerai daržovei užauginti reikia pastangų. Taip
gėris ir visuomenėje, ir žmogaus širdyje gali išbūti tik aktyviai
už save kovodamas. Tai - ne pasyvus sraigtelio sukimasis.
Aišku, ir apie tai , kad gėrį reikia ugdyti, sakė mitinge kalbėtojai.
Bet aniems keikėjams vis tiek per daug buvo garbės, kad vis jais
piktintasi. Ir džiaugsmo jiems per daug. Sadistai džiaugiasi,
jeigu ką įskaudina, o ypač kai iš piktinimosi pamato, kad pasisekė
tai padaryti.
Jausmai saugotini, ir širdį verčiau palikti laisvą geresniems
darbams. Širdžiai reikia mylėti. Aišku, ne blogį bet kokiu jo
pavidalu, net ir žmogaus. Jeigu norima priešą mylėti, tai vis
tiek tuo momentu reikia nuo blogio atsiriboti ir mylėti tai, ką
jame galima rasti gero, nors dar nerandamo. Tokia yra neiškreipta
priešų meilė, o ne atvirkščiai , kai garbinami už tai, kad yra
pikti.
V.Landsbergis kalbėdamas pasidžiaugė tais, kuriuos minime, tą
naktį pergalę mums laimėjusiais. Pasakė, kad tąsyk Lietuvos širdimi
pavadintas parlamentas dabar labai nepanašus į buvusį, ir jeigu
dar yra širdis, tai labai apkalkėjusi ir vargu ar tokį išbandymą
, kaip buvo, atlaikytų - ištiktų infarktas. Dabartinis Seimas
vienu batu dar lyg ir eina kur žadėjęs, antru batu pats save taško
ir bjauroja, tarsi tyčia norėdamas, kad kai ateis toks išsibjaurojęs
prie savo tikslo vartų, būtų pasibaisėjus paliktas lauke. "Ką
darysi, nepriėmė, o mes norėjome", - tada sakytų. Taip sakytų
džiūgaudamas, nes nenorėjo arba kažkas neleido norėti.
Taip minėjimas vyko; mes klausėmės ir prisiminėme buvusį metą,
kada mūsų širdys vienu ritmu plakė su Lietuvos širdimi. Ne be
vilties prisiminėme. Taip dar gali ir turi būti. Kas neįvyks dabar,
bus amžinybėje.
Gražina TRIMAKAITĖ
Marijampolė
© 2002 "XXI amžius"