Riedėjo ašara per sielą
Su Egidijumi Stanciku, Kauno dramos
teatro aktoriumi, kalbėjomės ką tik po premjeros - Dazai Osamu
"...ir reikia eiti..." (režisierius Valius Tertelis).
Todėl nenuostabu, kad mūsų kalba vis sukasi apie šį spektaklį...
- Aš daug kalbu, - šypsosi aktorius.
- Bet vertinu tylą, nes ji iškalbingesnė už žodžius, už žinojimą.
Žinojimo apskritai negali būti. Vargas tam, kuris sako: aš žinau.
Judant, į priekį einant, tos nežinios vis daugiau. Ir daugiau
klausimų negu atsakymų. Daugiau ir neramybės. Bet man taip labiau
patinka. Nesinori girtis, bet mano tokia prigimtis: be darbo negaliu.
Idėjų visokių sukasi. Žmonės verkšlena, kad neturi darbo, jaučiasi
nereikalingi. Aš, priešingai, visada turiu idėjų. Bėda ta, kad
mes ne visada išdrįstame imtis atsakomybės ir pradėti kažką daryti.
Po penkerius metus gyvavusio "Vainuto raštininko" aš
ir pats vidumi pasikeičiau, buvau pergyvenęs tą laiką, nebegalėjau
kalbėti už aštuoniolikmetį Antaną Baranauską. Norėjosi žingsnio
į priekį, ilgai ieškojau medžiagos būtent monospektakliui (man
patiko monospektaklyje vaidinti), nes visai kita atsakomybė. Ir
sunkiau. Daug sunkiau. Gerokai didesnė rizika. Bet juk ateina
laikas, kai po 33 metų amžiaus ribos pradedi galvoti apie savo
gyvenimo misiją, apie prasmę ir nori išbandyti save, statyti labiau
rizikuodamas.