Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Susitikimai
Darbai
Atmintis
Aktualijos
Literatūra
Žvilgsnis
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis
Kryžkelės
Rinka

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Strazdas

Knygos, gimtosios kalbos ir gamtos mylėtojui
Stasiui Vyžintui atminti

Dr. Gražina KAČERAUSKIENĖ

Stasys Vyžintas studijų metais

Stasys Vyžintas – „Strazdas“ „Snaigės“ žygyje

Važiuojant nuo Vyžuonų miestelio Utenos link, prie Šiaudinių kapinių kalnelio mano dėdė Stasius (tokiu vardu mes, artimieji, jį vadindavome) prašydavo sustoti. Užlipę lėtai vaikščiodavome po aukštą žolę, kurioje kai kur dar matėsi akmeniniai paminklėliai su senoviniais vos įskaitomais užrašais. Čia buvo vienas kitas pasviręs aukštaitiškas medinis kryžius. Dėdė stabtelėdavo prie jų, ranka paliesdavo, tarsi norėdamas kažko paklausti, atsidusdavo ir pasakydavo: „Taigi, jei prisikeltų, tai daug papasakotų“. Šiandien tuos žodžius norėčiau jam pačiam pritaikyti, tačiau žinau, jog atsako nesulauksiu. Pasikliaudama savo atmintimi, garso įrašais, kitų prisiminimais, bandysiu papasakoti apie žmogų, kuris iš pirmo žvilgsnio gal ir neišsiskyrė iš daugelio, tačiau giliai savyje turėjo didelius dvasios turtus, kuriuos jis dosniai dalijo savo artimiesiems. Iš jo gyvenimo knygos dar daug kas galėtų pasimokyti.

Stasius Vyžintas gimė 1905 metais Utenos apskrityje, Vyžuonų miestelyje, per kurį teka upė Vyžuona. Tėvai – Jonas Vyžintas ir Apolonija Sklėriūtė. Šeimoje augo du broliai ir dvi seserys. Stasius buvo jauniausias. Tėvai šalia miestelio turėjo septynis hektarus žemės. Duonos užteko, tačiau šeima nesitenkino vien duona.

Vyžintų giminės šaknys čia giliai įaugusios. B. Kviklys enciklopedijoje „Mūsų Lietuva“ (II t., p. 104-105) mini Stasiaus senelį Benediktą, tėvą Joną ir brolį Dominiką. Šie trijų kartų žmonės buvę to meto šviesuoliais, raštingais ūkininkais, lietuvybės puoselėtojais. Dėdė Stasius prisimena, jog jų namuose ypatingoje pagarboje buvo knyga, maldaknygė, laikraštis („Tėvybės sargas“, „Lietuvos ūkininkas“ ir kiti). Stasiaus brolis Dominikas dirbo Vyžuonų valsčiaus raštininku, vėliau – viršaičiu. Prie sovietų valdžios kalėjo, buvo ištremtas.

S. Vyžintas pradžios mokyklą baigė Vyžuonose, Utenos „Saulės“ progimnazijoje – penkias klases, 1926 metais – Kauno „Aušros“ gimnaziją. Jo bendramokslis buvo uteniškis poetas A.Miškinis. Naują savo eilėraštį pirmiausia perskaitydavęs S. Vyžintui. Pasakojo, kad kartu eidavę į Uteną parsinešti duonos ir lašinių. Gimnazijoje Dėdę labiausiai žavėjo kosmografija. Baigęs gimnaziją, toliau mokytis negalėjo dėl lėšų stygiaus. Kaune dirbo kariuomenėje raštininku, matematikos mokytoju, vertėsi privačiomis pamokomis. 1940 metais įstojo į Kauno universiteto Statybos fakultetą studijuoti geodeziją. Geriausiai sekėsi matematika ir astronomija. 1943-iaisiais vokiečiams uždarius universitetą, pradėjo dirbti matininku Rudaminos valsčiuje. Paskutinė jo darbovietė buvo Kaune – Sąjunginio aerogeodezinių tyrimų instituto vakarų filialas (dabar – UAB „Aerogeodezijos institutas“), kuriame jis dirbo 34 metus.

Nuo 1964 m. su juo dirbęs Romualdas Girkus apie Stasį Vyžintą tai rašo: „Pagarbos jausmas jam kilo ne dėl amžiaus skirtumo, bet dėl jo gyvenimo būdo ir darbo kokybės. Ekspedicijos darbuotojams buvo mokama už atliktą darbo kiekį, tačiau Stasys nesivaikė lengvai uždirbamų pinigų. Darbą atlikdavo itin kruopščiai. Jo gyvenimo būdas buvo asketiškas – maudymasis nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens, nereiklumas maistui, apsiribojant beveik vien pienu, duona ir daržovėmis. Stasys nevergavo savo kūnui, prioritetą teikė protui ir dvasiai. Tuo laikotarpiu Latvijoje buvo daug apleistų vienkiemių, kurių palėpėse buvo galima užtikti senų leidinių ir etnografinių dalykų. Laisvalakiu jis daug skaitė ir lankydavo istorines, gamtos ir etnografines įžymybes. Ne kartą teko kartu nakvoti ir vakarojant išgirsti Stasio filosofines mintis apie gamtos Kūrėjo subtilumą ir gyvenimo tikslus. Jo mintys man įstrigo pasąmonėje ir iškyla priešprieša vartotojiškai ir gamtai bei savo artimui negailestingai visuomenei“.

Bedirbdamas matininku Rudaminos valsčiuje, dėdė Stasius susitiko savo būsimąją žmoną Aliną Ireną Griminskaitę, kilusią iš Kelmaičių dvaro. Susituokę 1944-aisiais, darnioje santuokoje jie išgyveno 58 metus. Užaugino du sūnus – Stasį ir Petrą, susilaukė vaikaičių Rūtos ir Linos bei provaikaitės Miglės. Dėdė Stasius mirė 2002-aisiais, būdamas 96 metų. Dėdienė Irena gyvena su vaikais ir vis prisimena savo „Dėdulį“. Daug metų man teko lankytis jų kukliame bute. Ilgą laiką šeima gyveno viename kambarėlyje be elementarių patogumų, tačiau ir čia atsirasdavo vietos į Kauną atvykusiems giminaičiams. Visus pavalgydindavo, paguldydavo. Kažkaip stebuklingai visi tilpdavome. Jų namuose niekada negirdėjau užgaulių žodžių, įsakančio tono ir jokių apkalbų. Čia niekas garsiai neverkšleno, nedejavo, nors labai dažnai būdavo nelengva. Didžiausius šeimos rūpesčius ant savo trapių pečių nešė kantrioji geraširdė dėdės Stasiaus žmona Irena, nes jis ištisus mėnesius dirbdavo ekspedicijose ir namie tebūdavo mažai. Tačiau nebuvimą šeimoje Dėdė kompensavo kitomis vertybėmis, apie kurias rašoma toliau.

S.Vyžinto asmenybė buvo daugiabriaunė. Šalia darbo, kuriuo uždirbdavo duoną, jis turėjo kitą pasaulį. Jis buvo mąstytojas, idealistas, humanistas. Dvasines žmogaus vertybes vertino aukščiau nei materialines. Sakydavo, kad šviesi dvasia yra brangiausias turtas, be kurio žmogus lieka skurdžiumi. Toks įsitikinimas buvo jo gyvenimo credo.

Dėdė Stasius reiškė begalinę meilę knygai ir gimtajai kalbai. Knygas jis kaupė visą gyvenimą. Jos buvo didžiausias užgyventas turtas. Labiausiai domėjosi istorine, filosofine, lietuvių kalbos ir astronomine literatūra. Sovietiniais metais daugelį prieškarinių knygų bei žurnalų teko slėpti. Jis jų nedegino, nenaikino, bet išradingai slėpė savo „bibliotekose“ A, B, C ir kt. Nesidomėjau, kur buvo tos slėptuvės. Buvau patenkinta, gavusi paskaityti tų knygų. Dar gerokai prieš Atgimimą Dėdė man dovanojo visą „Naujosios Romuvos“ komplektą ir A.Šapokos „Lietuvos istoriją“. Tai man brangi, pinigais neįvertinama dovana. Jo nuomone, tokia literatūra turi tęsti savo gyvenimą, neleisti užmiršti tautai brangių žmonių ir datų. Todėl man norisi S. Vyžintą vadinti knygnešystės tęsėju, nes jis knygas rinko, slėpė, platino ir taip brandino moralinio, nesmurtinio pasipriešinimo okupantams dvasią.

Kartą dėdė Stasius man padavė popieriaus lapą, kuriame jo ranka labai gražiai buvo parašyti dr. J.Basanavičiaus žodžiai: „Kada mes jau į dulkes pavirsime, jei lietuvių kalba bus pasidariusi tvirta, jei per mūsų darbus atgis Lietuvos dvasia, tada mums ir kapuose bus lengviau, smagiau ilsėtis“. Paduodamas tepasakė man: „Tai ir aš ramiai gulėsiu, jei žinosiu, kad mano vaikai ir vaikaičiai gražiai lietuviškai šneka“. J.Basanavičiaus vardą Dėdė minėdavo ypač pagarbiai, būdamas Vilniuje, aplankydavo jo kapą. Dėdė Stasius kalbėjo aiškiai, taisyklingai (kartais balsius ištęsdamas), išraiškingai, kartais net pranašiškai. Tik kai pasakodavo apie gimtąsias Vyžuonas, tai pasikeisdavo ne tik jo veidas ir akys, bet ir tarsena. Jeigu dabar jis skaitytų šį straipsnį, tai griežtai, trumpai, aukštaitiškai ištartų: „neraikia“, nes labai nemėgo jam rodomo išskirtinio dėmesio.

Buvo gerai susipažinęs su filosofine literatūra. Pagal Vydūną iš dalies ir gyveno. Apie tai byloja jo kalbos apie žmogaus ir tautos dvasinės kultūros ugdymą, vydūniškas atsidavimas darbui ir sąžiningumui, nesivaikant didelės naudos sau. Akcentavo išminties svarbą valstybės valdyme ir apie šiandieninius politikus bei jų darbus reikšdavo savitą nuomonę. Jis pasisakydavo už teisingos socialinės sistemos sukūrimą Lietuvoje, už tai, kad visi turėtų vienodas galimybes mokytis. Labai įdomios jo mintys apie inteligentiją ir profesijas. Aukščiausiu balu dėdė Stasius vertino filosofus, rašytojus, menininkus ir tik po jų – technikos žmones. Sakydavo, kad kiekvienas inteligentas neturi apsiriboti vien tiesioginio darbo atlikimu. Jis turi būti tautai „šviesėjimo židinys“. Pagal Vydūną Dėdė saugojo ir striprino savo sveikatą: gausiai nevalgė, labai vertino sportą, bet patardavo sportuoti tik dėl sveikatos. Su abiem sūnumis ir martele Irena Dėdė dalyvaudavo slidžių „Snaigės“ žygiuose. Kartą renginio organizatoriai pastebėjo garbaus amžiaus guvų slidininką dėdę Stasių, kuriam buvo jau per 80 metų. Jį nufotografavo ir, žinoma, paklausė pavardės. Dėdė atsakė: „Strazdas“. Kodėl? Galima manyti, jog dėl kuklumo nepasakė savo tikrosios pavardės, tačiau greičiausiai čia pasireiškė jo laisva kaip paukščio dvasia. Tuo vienu žodžiu jis labai daug apie save pasakė. Ne sykį nuo ištakų plaukė Nemunu, nuo Salako – Šventąja, po to Nerimi.

Dėdė labai mėgo klasikinę muziką ir lietuvių liaudies dainas. Vasaros vakarais susėsdavome ant prieklėčio ir jam prašant abi su sese dainuodavome. Žiemos metu dėdė Stasius lankydavosi klasikinės muzikos koncertuose filharmonijoje arba bažnyčiose, mėgo vargonų muziką. Kauno Arkikatedros varpų skambėjimą buvo įsirašęs į magnetofono juostą ir dažnai klausydavo namie. Mirties patale norėjo klausyti „Aidą“, nors jau silpnai tegirdėjo.

Labai įdomūs jo prisiminimai apie mokytoją Žakavičių, kilnų bei tragišką jo gyvenimą, kleboną A. Mileiką, pulk. P. Saladžių bei jo tėvą, Dūmos narį M.Januškevičių, Pupų Dėdę ir daugelį kitų Vyžuonų krašto žmonių, kurie siekė „neprigulmingos“ Lietuvos.

Nemažai teko su Dėde keliauti automobiliu. Išvykų metu aplankydavome bažnyčias, artimųjų kapus, gimines. Kiekviena valanda, praleista su juo, buvo prasminga. Aš žavėjausi Dėdės pagarba gamtai. Kad ir kur sustodavome, švarinome, tvarkėme aplinką pagal dėdės Stasiaus gamtos meilės įstatymus. Daugiausia širdies ir jėgų jis įdėjo tvarkydamas Užpalių valsčiaus Viešeikių kaimo kapinaites, kuriose per karą buvo palaidota jo motina. Dabar čia niekas nebelaidoja, tik auga šimtamečiai klevai.

Minėtame Viešeikių kaime yra didelis Vyžintų miškas, priklausęs dėdės Stasiaus broliui Dominikui. Po jo tremties į Sibirą miškas tapo kai kurių kolchozninkų šiukšlių sąvartynu, žinoma, prieš tai iškirtus vertingiausius medžius. Po Atgimimo Dėdė ėmėsi miško valymo, tačiau jo galimybės tokiam darbui buvo per menkos. Tai liko tik šventa ir graži idėja.

Dėdė Stasius dažnai kartodavo: „Medis negali augti be šaknų“. Jo gimtasis namas Vyžuonose galu į kelią ir dabar tebestovi. Kartais su juo užsukdavome į kiemą. Dėdė paprašydavo iš šulinio vandens atsigerti ir tyliai, tarytum bijodamas kažką prižadinti, peržengdavo trobos slenkstį. Jam buvo įdomu, kaip giliai Vyžintų medis įleidęs šaknis, ar plačiai išsikerojusios jo šakos. Visą gyvenimą kaip šakeles ir lapelius jis rinko žinias apie savo giminę. Rašė privatiems asmenims ir archyvams, netaupydamas sveikatos ir lėšų, važinėjo ir vaikščiojo po atokiausias sodybas. Apie tai byloja mano turimi Dėdės pasakojimų įrašai ir beveik 30 metų jo susirašinėjimo medžiaga. Sukaupęs daug istorinių žinių, sudarė Vyžintų giminės genealoginį medį, siekiantį XVIII amžių. Medyje jau yra septynios Vyžintų giminės kartos. Už šį atliktą milžinišką darbą esame dėkingi dėdei Stasiui Vyžintui. Tikėkimės, kad medžio šakos toliau augs ir nenudžius, nes jo šaknys labai giliai žemėje, ir medį saugos danguje spindinti dėdės Stasiaus žvaigždė.

© 2004 "XXI amžius"