|
|
Veikalas,
padedąs nugalėti mirtį
Neseniai knygynuose pasirodė net 844 puslapių
patrauklios išvaizdos, o dar solidesnio turinio veikalas Mažosios
Lietuvos enciklopedijos antrasis tomas (nuo Kas iki Maž). Kaip
rašoma jo anotacijoje, tai pirmą kartą pasaulyje rengiama daugiatomė
enciklopedija apie Mažąją Lietuvą (Klaipėdos ir Karaliaučiaus kraštus).
Atskleidžiamas žuvusio baltiškojo krašto gyventojų prūsų ir vėlesnių
lietuvininkų tradicinio gyvenimo būdas, papročiai, tikėjimai,
bažnytinis gyvenimas, aprašomi žymūs krašto visuomenės ir kultūros
veikėjai, Mažąją Lietuvą vaizdavę menininkai, krašto tyrėjai. Vaizduojamas
Mažosios Lietuvos sunaikinimas sovietinės okupacijos dešimtmečiais.
Pateikiama apie 3000 straipsnių ir per 2100 iliustracijų, apibūdinančių
įvairias krašto vietoves bei tradicinę
gyvenseną.
|
|
|
Kad
neužmirštum ir suprastum
Patiko man Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos (LKRS)
nario tremtinio Vytauto Varnagirio anksčiau skaitytos knygelės,
todėl, gavęs naujų, su įdomumu perskaičiau. Netekties Atmintis
(1998) - tai Lietuvos istorija nuo baltų genčių laikų iki 1991 metų.
Knygos įvade autorius prašo prisiminti A.Mackevičiaus dalgininkus,
vokiečių, gestapo, NKVD, KGB aukas, kad dešimtmečiais mums diegtas
mažos tautos nevisavertiškumas atgimtų meile tėviškei sieloje. Baltai
pasakojimas apie lietuvių gentį prie Baltijos, kur rytais skambėjo
sutartinės, naktigonėj žvengdavo žirgai, po senu ąžuolu šventa
ugnis. Užpuola kryžiuočiai. Vaidila prašo Ąžuolą šaknimis surinkti
mūsų ašaras. Šiandien baltai ne tie, todėl stiebas iškelia Mažutį
kraujo lašą/Rauda laša
1893 metų sukilimas prasideda peizažu.
A.Mackevičius tiki: O prakaitu aplaistyti laukai/Senukai kryžiai/šventos
girios/Visi palaimins mus! Prašo širdį būti kaip dalgio plienais.
Mūšis ir samanėlių patalai su broliai susiliejo. Vėjinis malūnas
skirtas mirusiam dėdei Tauckui atminti. Sugautą senį pririšo prie
malūno sparnų, malūną padegė, ir liepsnoje kareiviai išsikepė žąsį.
Toks žiaurus pavergėjų
elgesys
|
|
|
Sakmė
apie knygnešį
Neaišku kodėl seniausia Europoje tauta, turinti
ilgaamžę ir garbingą istoriją, nesukūrė savojo herojinio epo. Motyvų
tokiam epui sukurti buvo daugybė. Tai Šiaulių (Saulės) mūšis, kuriame
buvo sulaužytas neseniai įsikūrusio Kalavijuočių ordino nugarkaulis;
Durbės mūšis, kuriame buvo palaužta Kryžiuočių ordino puikybė ir
grobuoniškos užmačios; Herkaus Manto triumfas ir tragedija; Pilėnų
gynėjų žygdarbis; didžiausias viduramžių Europoje Žalgirio mūšis,
kuriame buvo sumušta Vakarų Europos kariauna; triumfališki žygiai
iki Juodosios jūros; Europos apsauga nuo iš Rytų besiveržiančių
Čingischano ordų ir t.t. Baladės, padavimai, legendos ir pasakos
leidžia manyti, kad paskutiniųjų Europoje gamtos vaikų stabmeldžių
genijaus dvasia buvo gyva ir kūrybinga. Kažko pritrūko, kad iš
lūpų į lūpas perduodama protėvių žodinė kūryba ilgainiui įgautų
išbaigtą herojinio epo pavidalą. Jei ateityje atsiras toks genijus,
kuris ryšis rašyti tautos herojinį epą, jame neabejotinai atsiras
derama vieta legendinei knygnešystės
gadynei.
|
|