Gyveno Lietuvai
|
Kpt. Ignas Vylius
|
Prieš 100 metų, 1904 m. kovo 22 d., Telšių aps.,
Varnių vls., Pavandenės k., ūkininko Antano Vyliaus šeimoje, gimė
būsimasis Lietuvos karo lakūnas Ignas Vylius.
Vienas iš dešimties vaikų vėliau tapo kunigu
tai prel. Vincas Vėlavičius. Ignas, mokydamasis Telšių gimnazijoje,
buvo šaulys, dalyvavo 1923 metų Klaipėdos sukilime.
Baigęs šešias gimnazijos klases, 1924 metų rudenį
įstojo į Karo mokyklą, kurios VIII laidą baigdamas gavo gimnazijos
baigimo atestatą ir 1926 m. rugsėjo 7 d. jam suteiktas jaunesniojo
leitenanto laipsnis. I.Vylius buvo paskirtas į 8-tąjį DLK Vaidoto
pėstininkų pulką, 1927 metų spalį perkeltas į Karo aviaciją, kur
mokomojoje eskadrilėje atlikęs 62 skrydžius, 1928 m. rugsėjo 6 d.
išskrido savarankiškai. Baigus mokymą, jam buvo suteiktas II eilės
karo lakūno vardas, jis pervestas į aviacijos karininkų specialybę
ir paskirtas į 2-ąją eskadrilę. Jaunasis lakūnas pamilo studentę
Petrutę Ščiukaitę ir 1930 m. spalio 12 d. susituokė. 1931 metų rugpjūtį
susilaukė dukros Jūratės, 1933-iaisiais - sūnaus Jauniaus, 1937-aisiais
- dukros Živilės. 1932 m. sausio 1 d. ltn. I.Vyliui suteiktas I
eilės karo lakūno vardas, o tų pačių metų lapkritį - kapitono laipsnis.
Kpt. I. Vylius buvo labai drąsus, veržlus, šaltakraujis,
pasižymintis nepriekaištinga orientacija. Rengiamose aviacijos šventėse
kpt. Vylius ir mjr. Pyragius demonstruodavo aukštojo pilotažo numerius.
1933 metais naikintuvų eskadrilė Gaižiūnų poligone
praktikavosi pulti žemės taikinius pikiruojant. Pikiruodami lakūnai
išmesdavo bombas ir staigiai kildavo aukštyn. Kpt. I.Vylius, skrisdamas
italų gamybos lėktuvu Fiat, per daug priartėjo prie žemės ir kylant
aukštyn jo išmestos bombos skeveldros nukirto lėktuvo valdymo trosus.
Nevaldomas lėktuvas iš inercijos pakilo apie 100 metrų. Kpt. I.Vylius
šaltakraujiškai patraukė parašiuto išskleidimo rankeną ir besiskleidžiantis
parašiutas ištraukė jį iš lėktuvo. Žemė buvo čia pat. Lėktuvas sudužo,
tačiau jis išsigelbėjo. Tuo pat laiku atskrido kita grandis ir išmetė
bombas į tą pačią vietą, kur jis buvo nusileidęs, mat jie apie kpt.
Vyliaus avariją dar nežinojo. Jam atsigulus, už medžio sprogusios
bombos skeveldros jo nesužeidė, prisimena mjr. A. Kutka (JAV Karys,
1984 m., Nr. 4).
Po 1934 m. birželio 7 d. sukilimo kpt. I. Vylius
buvo pažemintas į eilinius ir paleistas iš kariuomenės. Vėliau respublikos
prezidentas laipsnį jam grąžino. Atleistas iš kariuomenės I. Vylius
įsidarbino Skuodo muitinėje. 1936 metais pradėjo dirbti Lietuvos
aeroklubo Nidos sklandymo mokyklos viršininku. 1937-aisiais - Klaipėdos
muitinėje ir vėl įsitraukė į politinę veiklą. Su draugais (voldemarininkais)
įkūrė Lietuvos aktyvistų sąjungą (LAS), leido laikraščius Žygis
ir Bendras žygis. 1939 metais vokiečiams užėmus Klaipėdą, LAS
likvividuotas. I. Vylius persikėlė į Jurbarką ir toliau tęsė LAS
veiklą.
1940 m. gegužės 29 d. I. Vylius suimtas. Jis kaltintas
sukilimo rengimu, norint nuversti A. Smetonos valdžią. Sovietams
okupavus Lietuvą, okupantai jo iš kalėjimo nepaleido, kaltindami
pavojingu visuomenei asmeniu, rengusiu perversmą prieš teisėtą krašto
valdžią.
Antrąją Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karo dieną
kpt. I. Vylius išėjo į laisvę. Lietuvos laikinoji vyriausybė paskyrė
jį Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo viršininku.
Būdamas kalėjimo viršininku I.Vylius iš kalėjimo
paleido 30 žydų, sugaudytų, pasmerktų sušaudyti. Jo pavardė įrašyta
3205 numeriu A. Gurevičiaus sąrašuose. Deja, iš visų išgelbėtųjų
atsirado tik vienas, kuris pasauliui paskelbė tiesą apie kalėjimo
viršininką. Jam užteko drąsos ir ryžto. Visi kiti tyli... - prof.
O. Voverienė cituoja knygos Kapitono Igno byla, p. 89 (Lietuvos
aidas. 2003 m. rugpjūčio 13 d., Nr. 188).
1941 metų liepą dar tikintis, kad vokiečiai leis
tvarkytis patiems lietuviams, susikūrė Lietuvos nacionalistų partiją
(LNP). Jos daugumą sudarė buvę voldemarininkai. Vokiečiams arogantiškai
pradėjus kištis į kalėjimo tvarkymą, kpt. I. Vylius, pabuvęs pusantro
mėnesio kalėjimo viršininku, iš tarnybos pasitraukė ir pradėjo vadovauti
LNP kariniam sektoriui bei Geležinio vilko organizacijai. Po Lietuvos
laikinosios vyriausybės uždarymo, jis griežtai atsiribojo nuo Pyragio,
Sliesoraičio, Taunio bendradarbiavimo su vokiečiais, bet ryšio su
LNP nenutraukė, nes vokiečių okupacijos metu tai buvo vienintelė
organizacija, turėjusi legalias ryšio priemones, kuriomis galima
buvo pasinaudoti susisiekiant su provincija. Be to, LNP priedanga
buvo kaupiamos spausdinimo priemonės pogrindžio spaudai.
1941 m. gruodžio susikūrė pogrindinė organizacija
Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga (LLKS). Kpt. I. Vylius 1942 metų
balandį pradėjo vadovauti LLKS kariniam sektoriui.
1943 metais kapituliavus fedmaršalo Pauliaus armijai
Stalingrade, pralaimėtos Kursko kautynės, kur vokiečiai neteko kelių
šimtų geriausių savo šarvuočių panterų ir tigrų, sąjungininkų išsilaipinimas
Italijoje, Musolinio suėmimas rodė, kad vokiečiai karą pralaimi.
Kpt. I.Vylius, rengdamasis komunistų invazijai, įsigijo dokumentus
Velavičiaus pavarde.
Po 1943 metų katastrofiškų vokiečių pralaimėjimų
į Kauną buvo atsiųstas Abvere (Vokietijos karinė žvalgyba) tarnaujantis
kpt. Viktoras Vilkutaitis. Jis buvo gavęs Abvero vadovybės nurodymą
tartis su lietuvių pogrindžio organizacijomis, siūlant joms apmokyti
lietuvius partizaninio karo taktikos, sprogdinimo, radijo ryšių
palaikymo ir žvalgybos pagrindų. Kpt. I. Vylius užmezgė ryšius su
kpt. V. Vilkutaičiu ir Abvero oberleitenantu Nissenu, užsitikrindamas
galimybę laisvai judėti vokiečių okupuotoje teritorijoje ir kirsti
Vokietijos sieną, kuri buvo uždaryta specialių leidimų neturintiems
piliečiams.
1944 metų balandį suėmus LKKS vadovybę, organizacijai
vadovauti ėmėsi kpt. I. Vylius. Jo iniciatyva buvo įrengtas radijo
siųstuvas palaikyti ryšiui su dr. Algirdo Vokietaičio grupe, pasiųsta
į Švediją informuoti Vakarus apie Lietuvos antinacistinę rezistenciją
ir vokiečių piktadarybes Lietuvoje. Sovietų armijai grėsmingai artėjant
prie Lietuvos, važinėjo po Žemaitiją, kurdamas Vanagų būrius.
Liepos mėnesį generalinio štabo plk. ltn. Motiejus
Naujokas, kpt. Ignas Vylius ir kpt. Klemas Martinkus tarėsi dėl
veiksmų komunistams okupavus Lietuvą. Jie svarstė lietuvių dalinių
steigimą ir vadovavimą jiems. Nutarė pasinaudoti vokiečių siūlomomis
galimybėmis apmokyti ir aprūpinti Vanagus ginklais ir šaudmenimis.
Tam tikslui buvo sukurtas Vanagų štabas, vadovaujamas ats. jaun.
ltn. inž. Jono Jurkūno. Partizaniniam judėjimui vadovauti Lietuvoje
turėjo likti ir kpt. I. Vylius.
Lietuvių karinių dalinių kūrimo problemoms ir
tolesnio veikimo gairėms aptarti 1944 rugsėjo 5 d. Tauragės apskrityje,
Kaltinėnų miestelyje, buvo rengiamas platus įvairių pogrindžio organizacijų
pasitarimas. Pasirengimas tam pasitarimui vyko labai skubotai ir
nesilaikant jokios konspiracijos. Apie rengiamą pasitarimą sužinojo
ne tik vokiečiai, bet ir rusų žvalgyba. 1944 m. rugsėjo 3 d. kpt.
I. Vylius su pagalbininkais dviem mašinomis vykdamas į Kaltinėnus
rengti pasitarimą, užvažiavo ant rusų diversantų padėtos minos.
Buvo sužeisti kpt. I.Vylius, dr. J. Pajaujis ir gen. T.Daukantas.
Jie buvo nugabenti į Telšių, o iš ten į Klaipėdos ligoninę ir į
Rytprūsius. Pasveikęs kpt. I. Vylius mokėsi vokiečių Abvero žvalgybos
mokykloje. 1945 m. kovo 23 d. lietuviai iš visos Abvero mokyklų
sistemos buvo sutelkti į vieną grupę FAK-203 mokykloje. 1945 m.
balandžio 18-20 d. lietuviai, baigę apmokymus, susibūrė į paskutinę
20 desantininkų grupę. Jie suprato, kad žlunganti Vokietija negalės
jų nuskraidinti į Lietuvą. Reikėjo ieškoti kitų kelių. Kpt. I. Vyliui
pavyko susitarti su laivyno bazės vadovybe nuplukdyti juos į Liepoją.
Laukdami laivo desantininkai Svinemiundės uoste praleido septynias
dienas. Nesulaukę laivo, pasiskirstę grupelėmis, nutarė keliauti
į Lietuvą pėsčiomis. 1945 m. gegužės 3 d. tetino apygardoje, netoli
Bliumentalio kaimo, keliautojai pakliuvo į 2-ojo Baltarusijos
fronto patrulių rankas ir buvo perduoti fronto kontržvalgybos skyriui
Smerš. Tardymo metu vienas iš jų prasitarė girdėjęs, kad Velavičius
1941 metais prasidėjus karui, išsilaisvinęs iš Kauno kalėjimo, be
to, jis pats, norėdamas palengvinti bendražygių padėtį, prisipažino
organizavęs grupės veiklą ir jai vadovavęs.
Po kiek laiko Velavičiaus bendražygiai: Gediminas
Kriovė, Juozas Pačinskas, Juozas Stasys, Vladas Vaitiekūnas, Kazys
Vitkus ir Pranas Vyžintas buvo nuteisti po dešimt metų lagerio,
o Velavičius atvežtas į Kauną. Čia išaiškėjo, kad Velavičius yra
kpt. I. Vylius, kuris buvo dingęs iš NKVD akiračio. 1941 metais
I. Vyliaus byla buvo išvežta į Rusiją ir ten jo NKVD ieškojo po
visus kalėjimus ir lagerius. Kaune iš naujo prasidėjo žiaurus tardymas,
bado ir nemigo naktys. Kpt. I. Vylių tardė pagarsėję savo žiaurumu
tardytojai Čelnokov, Kiseliov, Razauskas ir Davydov. Į pirmąjį tardymą
I. Vylius buvo iškviestas 1945 m. lapkričio 5 d. Tardymo metu buvo
tiek sužalotas, kad tik po 16 d. galėjo vėl tardyti (Lietuvos aidas
2003 m. rugpjūčio 13 d. Nr. 188).
1946 m. gegužės 5 d. kpt. I. Vyliaus byla buvo
perduota Vilniaus NKVD, kur jį pasitiko pažįstamas iš Kauno laikų
budelis Razauskas.
1946- m. gegužės 16 d. LTSR VRM karo tribunolas,
peržiūrėjęs Igno Vyliaus bylą, kaltinamą tėvynės išdavimu, diversija,
grupiniu nusikaltimu, nutarė sušaudyti, konfiskuojant turtą.
... Kasmet einu su mažais, jau nepriklausomoje
Lietuvos valstybėje gimusiais tavo ainiais į prieblandoj, vienatvės
skendintį Tuskulėnų parką. Aklinai užveržtas, užkaltas (užverstas
kalnu šiukšlių ir žemių A. N.), tik Vėlinių vakarą pravertu tarpeliu...
Kas ir kur leis palaidoti Tave, mano Tėve...
Guli jūsų kaulai kartoninėse dėžutėse, kalėjimo
rūsyje. Šalia kamerų, kuriose kūnai krauju prakaitavo. Ir laukia.
Tyli. Žiūri... - rašo kpt. Vyliaus dukra Jūratė knygoje Kapitono
Igno byla. (O. Voverienės straipsnis Liet. aidas. 2003 rugpjūčio
13 d., Nr. 188).
Visos tautos gerbia, didžiuojasi savo tautos didvyriais
ir stato jiems paminklus. Lietuvos kaimuose, bažnytkaimiuose, miestuose
ir žuvimo vietose nužudytiems ir nukankintiems laisvės gynėjams
pastatyti atminimo kryžiai, paminklai, tik atgavusi laisvę Lietuvos
sostinė nepajėgia sutvarkyti tos vietos, kur komunistiniai nusikaltėliai
žmogiškumui iškastose duobėse suvertė iškankintų, sušaudytų Lietuvos
laisvės gynėjų kūnus.
Dim. plk. ltn. A.Navaitis
© 2004 "XXI amžius"
|