Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Susitikimai
Darbai
Atmintis
Aktualijos
Literatūra
Žvilgsnis
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis
Kryžkelės
Rinka

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Religinės praktikos mažėjimo iššūkis Bažnyčiai ir kultūrai

Mindaugas BUIKA

„Krikščionių tikėjimas naujojo tūkstantmečio aušroje ir netikėjimo bei abejingumo religijai iššūkis“ – tokią reikšmingą temą nagrinėjo Popiežiškosios kultūros tarybos nariai ir patarėjai ekspertai kovo 11-13 dienomis Vatikane vykusioje šios dikasterijos plenarinėje asamblėjoje. Susitikimui buvo parengtas 35 puslapių darbinis dokumentas („instrumentum laboris“), kuriame, remiantis pasaulyje atliktais sociologiniais tyrimais, išnagrinėta tikėjimo ir religinio identiteto padėtis šiuolaikinėje kultūroje. Audiencijoje priėmęs konferencijos dalyvius, popiežius Jonas Paulius II pripažino, kad jų nagrinėta tema kelia „esminį susirūpinimą Bažnyčiai“. Jis paragino sielovadininkus nenuleisti rankų ir visas pajėgas atiduoti daug žadančiai naujajai evangelizacijai. Yra reikalingas „naujas kokybinis šuolis intelektualinėje srityje“ aiškinant jaunosioms kartoms tiesą apie Dievą ir žmogų, kad būtų atnaujintas jų tikėjimas.

Netikėjimo augimo Vakarų visuomenėje priežastys ir pasekmės

Popiežiškajai kultūros tarybai pristatytame dokumente pirmiausia nurodoma, kad netikėjimo augimas nėra visą pasaulį apėmęs reiškinys, jis būdingas tik Vakarų, ypač Europos visuomenei. Tuo tarpu Azijos, Lotynų Amerikos, Afrikos bei musulmonų šalių gyvenime religinis elementas tebėra ryškus. Kaip pastebėjo konferencijos dalyviai iš vadinamojo trečiojo pasaulio, minėtų žemynų tautų tvirtą tikėjimą nulėmė aktyvi misionierių veikla, tačiau jau ir prieš evangelizaciją tenykščiams žmonėms buvo būdingas gilus dvasingumas, susietas su vietinėmis tikybomis. Be to, dabartinis, pavyzdžiui, Afrikoje tebevyraujantis skurdas sąlygoja didesnį atvirumą religijai, nes žmonės tikėjime randa paguodą ir vidinį palaikymą.

Kitas dabarčiai reikšmingas aspektas yra susijęs su karingojo, valstybine valdžia ir ideologija grindžiamo, ateizmo įtakos praradimu po to, kai XX a. pabaigoje žlugo pasaulinė komunizmo sistema. Likusius oficialius ateistinius režimus dabar galima ant rankos pirštų suskaičiuoti: tai komunistų valdoma Kuba, Kinija, Šiaurės Korėja, Vietnamas ir Laosas. Kita vertus, iš XIX ir XX amžių paveldėtas filosofinis pozityvizmas bei marksizmas yra išlaikęs stiprias pozicijas intelektualinėje bei aukštojo mokslo sferose ne tik pokomunistinėse Rytų Europos šalyse, bet ir Vakarų pasaulyje.

Tai lemia plačiai paplitusį kultūrinį priešiškumą religijai, ypač krikščionybei ir katalikybei, kuris aiškiai juntamas laicistinėje žiniasklaidoje. Be to, kai kuriose Vakarų Europos šalyse tebėra stiprios masonų grupės su joms būdingu perdėtu antiklerikalizmu, kurios veikia tiek valstybinėse struktūrose, tiek nacionalinėse ir tarptautinėse nevyriausybinėse organizacijose. Prisidengusios žinomu kraštutiniu valstybės ir Bažnyčios „atskyrimo“ principu, jos siekia išstumti religiją iš viešojo gyvenimo, paneigti istorinę tiesą apie europietiškos civilizacijos krikščioniškąsias šaknis ir primesti vadinamąją laisvamanybę.

Taip pat yra pastebima, kad išsiplėtojęs netikėjimas ir religinės praktikos sumenkėjimas dabar labiau susijęs su gyvenimo būdu ir neturi tų ryškių žmogaus socialinės padėties, lyties ar amžiaus bruožų, kaip yra buvę anksčiau. Jau negalima kalbėti apie ateizmą kaip daugiau jaunimui būdingą urbatistinį, vyrišką ar inteligentišką reiškinį. Dabar netikėjimas beveik vienodai yra paplitęs ir kaime, ir mieste, pasiekęs beveik vienodą lygį tarp vyrų ir moterų, tarp jaunų ir vyresnio amžiaus, daugiau ir mažiau išsilavinusių asmenų.

Vakarų visuomenėje stiprėjantis abejingumas religijai ir ideologinio pagrindo neturintis praktinis ateizmas lėmė tai, kad dabar agnostikus ir nepraktikuojančius tikinčiuosius galima priskirti vienai žmonių grupei. Šie asmenys, kurie Popiežiškosios kultūros tarybos dokumente apibrėžiami kaip „homo indifferens“, gyvena taip, tarsi Dievo nebūtų arba Jo buvimas neturėtų įtakos jų kasdienybei. „Galbūt Dievo nėra. Pagaliau tai nėra svarbu. Bet kokiu atveju mes jo nepasigendame“, - toks yra būdingas „ homo indifferens“ mentalitetas, kuris vyrauja dabartinėje sekuliarizuotoje aplinkoje. Žmogaus prigimtinis transcendentiškumo ilgesys yra dirbtinai redukuojamas, geriausiu atveju, iki paprasto dvasinio pasitenkinimo meno, muzikos ar literatūros dalykais. O dažnai užtenka „laimės“ džiaugiantis didesne ar mažesne materialine gerove bei seksualiniais malonumais.

Tačiau Dievo troškimas, kuris, kaip minėta, yra prigimtinis, negalėjo ir niekada nebuvo ištrintas iš žmonių širdžių, ką liudija tiek tikėjimo herojiškas liudijimas praėjusiais komunistinio totalitarizmo dešimtmečiais, tiek tradicinio religingumo augimas trečiajame pasaulyje, pagaliau ir „naujojo religingumo“ apraiškos Vakarų visuomenėje. Pastaruoju atveju kalbama apie religinio tikėjimo ir praktikos transformaciją, kada naujasis religingumas tampa daugiau emocine, bet ne doktrinine apraiška. Jis atsisako pripažinti tradicinių religinių institucijų gebėjimą perduoti mokymą apie transcendentiškumą, tampa „dekonfesionalizuotas“ ar netgi nukrypsta į egzotišką praktiką su būdingais magijos elementais.

Kitas būdingas naujojo religingumo bruožas yra Dievo „beveidiškumas“, tai yra suvokimas aukščiausio dieviškumo, kaip „vientisos visumos“, kuri neturi asmeniškumo bruožų, kas yra būdinga rytietiškam dvasingumui. Dokumente perspėjama, kad šis reiškinys turi kelti susirūpinimą ne tik institucinei Bažnyčiai, bet ir visai visuomenei, nes jame slypi pavojinga klasta, galinti atvesti į tragišką viešosios moralinės tvarkos žlugimą. Kiekvienas asmuo tada gali formuoti „savo“ religiją, savąjį dieviškumo supratimą, kuris atitiktų jo poreikius bei gyvenimo būdą. Taip individas galėtų be jokios atsakomybės motyvuoti savo veikimo arba elgesio, netgi nusikalstamo, priežastis su būdingu vertybiniu reliatyvizmu.

Tarp daugelio priežasčių atsakomybė už šį reiškinį tenka iš vadinamosios Švietimo epochos paveldėtai ir šiam laikotarpiui būdingai tendencijai žmogaus asmenį daryti visatos centru, o taip pat kai kurioms krikščionių istorinėms klaidoms bei ribotumui. Nemaža kaltė tenka ir laicistinei žiniasklaidai, kuri perdėtai eksponuoja dalies dvasininkų seksualinio pobūdžio ir kitus skandalus, taip menkindama pasitikėjimą Bažnyčia. Galima svarstyti, kad už šios sutelktos ir suderintos žiniasklaidos kampanijos stovi galingos ir turtingos „trečiosios jėgos“, degančios neapykanta Bažnyčiai ir skaudžiai išgyvenančios dėl Bažnyčios autoriteto bei besistengiančios jį sunaikinti.

Kultūros evangelizacijoje reikalingas dėmesys jaunimui

Kovo 13 dieną priėmęs audiencijoje Popiežiškosios kultūros tarybos plenarinės asamblėjos dalyvius, tarp kurių buvo apie 20 kardinolų bei dvylika arkivyskupų ir vyskupų, popiežius Jonas Paulius II pripažino, kad jų nagrinėta netikėjimo ir religinio abejingumo tema kelia didelį susirūpinimą Bažnyčiai visame pasaulyje. Jis pripažino, jog „instrumentum laboris“ pateikti duomenys nurodo „netikėjimo ir abejingumo religijai naująją geografiją, kurioje išryškėjo „trūkis krikščionių tikėjimo ir vertybių skleidimo procese“. Tuo pat metu ir šių dienų žmonės stengiasi „suprasti gilesnę savosios egzistencijos prasmę“ ir išsiaiškinti esminius gyvenimo pradžios ir pabaigos klausimus. Apie tai liudija tokie kultūriniai reiškiniai kaip naujųjų religinių sąjūdžių susikūrimas, teigė Šventasis Tėvas.

Jis pažymėjo, kad dabartinės „civilizacijos krizės“ bei „filosofinio ir moralinio reliatyvizmo“ aplinkybėmis ganytojams labai svarbu išsiaiškinti tuos esminius klausimus ir troškimus, kurie yra svarbūs mūsų laikotarpio žmonėms. Tuomet, vedant dialogą ir panaudojant inkultūracijos būdus, galima iš naujo jiems pateikti Evangelijos mokymą ir Kristaus asmeniškumą. Popiežiškoji kultūros taryba savo ruožtu turi analizuoti „didžiuosius kultūrinius pokyčius ir nustatyti jų pozityvius aspektus, kad būtų suteikta parama ganytojams tinkamai parengti žmones Dievo žodžiui priimti“.

Popiežius Jonas Paulius II paragino krikščioniškos kultūros ugdytojus, kaip priešnuodį įvairioms materialistinėms ideologijoms, parengti ir įgyvendinti „naują kokybinį šuolį intelektualinėje srityje“, kuriuo būtų galima jaunosioms kartoms geriau perteikti tiesą apie žmogų ir Dievą bei aiškesnį tikėjimo supratimą. Popiežiškosios kultūros tarybos pirmininkas prancūzas kardinolas Polis Puparas, kuris, pristatydamas Šventajam Tėvui susitikimo dalyvius, kalbėjo apie pasaulyje susidariusią naująją „vidinės tuštybės“ ir „dvasinio lėkštumo“ situaciją, vėliau taip pat pažymėjo poreikį įtraukti katalikišką jaunimą į viešą diskusiją šiuo klausimu.

„Iš pagarbos laisvei Bažnyčia stengėsi likti nuošalyje ir tikėjimas tapo privačiu dalyku. Pastarųjų dviejų kartų laikotarpis atskleidė neigiamas tokio veikimo neviešumo pasekmes: išaugusį sekuliarumą ir sumažėjusį skaičių žmonių, dalyvaujančių Bažnyčios gyvenime, - sakė kardinolas P.Puparas, duodamas interviu katalikų žinių agentūrai CNS. – Dabar jaunus žmones vėl reikia mokyti „plaukti prieš srovę“, kad jie remtų gyvybės kultūrą, o ne mirties kultūrą“. Kardinolas tvirtino, jog Bažnyčia, tapusi aktyvesnė viešojoje sferoje, gali padėti jaunimui integruoti savo tikėjimą į kasdienybę. „Tai, kad jauni žmonės labai teigiamai atsiliepia į džiaugsmo kupiną Kristaus mokslą, rodo Pasaulinių jaunimo dienų sėkmė“.

Tarp kitų siūlymų, kuriuos Popiežiškoji kultūros taryba iškėlė vyskupams atsiliepimui į susidariusią pastoracinę padėtį šiuolaikinėje kultūroje, yra dialogo su netikinčiaisiais vystymas, taip pat ir malda už netikinčiuosius bei drąsi apologetika, aiškinant ir ginant tikėjimo tiesas su būdingu nuosaikumu ir pagarba. Siekiant netikėjimo ir abejingumo kultūros evangelizacijos, reikalingas viešas tikėjimo liudijimas, naujasis misijinis darbas miestuose su „homo urbanus“ specifika, aktyvus krikščioniškų sąjūdžių ir asociacijų dalyvavimas visuomenės reikaluose, didžiųjų kultūros temų iškėlimas parodant jų krikščioniškąsias ištakas. Toliau stiprinti katalikiškojo švietimo ir studijų institucijas nuo mokyklų iki universitetų, kad jos taptų galinga jėga šiuolaikinės kultūros formavime. Bažnyčia turi remti krikščioniško kultūrinio paveldo skleidimą per tokias priemones kaip kultūros savaitės, sakralinio meno parodos ir festivaliai, premijų steigimas ir kitos grožio ugdymo programos. Pagal galimybes vietinės Bažnyčios turi steigti Katalikiškos kultūros centrus, rengti viešuosius forumus, kuriuose būtų aiškinamas krikščioniškasis mokymas apie šeimą, darbą, visuomenę, ekonomiką, politiką, tarptautinius santykius, ekologiją. Reikia toliau liudyti krikščionišką artimo meilę per karitatyvinę veiklą, o taip pat vystyti piligrimystes ir religinį turizmą.

Sekuliarios obstrukcijos, dvasingumo turinį tirpdančio skepticizmo ir netolerantiško liberalizmo akivaizdoje Bažnyčiai reikia sutelkti jėgas naujam ir džiaugsmingam krikščioniškos kultūros skleidimui, sakoma Popiežiškosios kultūros tarybos direktyvose. „Netikintiesiems, abejingiems Dievui, bet tikintiems į žmogiškąsias vertybes“ katalikų asmeniniu ir bendruomeniniu gyvenimu reikia iškalbingai paliudyti, kad „būti“ reiškia būti religingam. Ir kad „žmogus randa visišką savęs įprasminimą, sekdamas Evangelijos mokymu Kristaus, Dievo ir Švč. Mergelės Marijos Sūnaus, kuris buvo nukryžiuotas ir prisikėlė, yra beribis, neišsemiamas grožio, tiesos ir meilės Šaltinis“.

Svarbūs Popiežiškosios kultūros tarybos uždaviniai

Svarbios Šventojo Sosto dikasterijos Popiežiškosios kultūros tarybos (Pontificium Concilium de Cultura) ištakos siekia II Vatikano Susirinkimo mokymą. Susirinkimo pastoracinėje konstitucijoje „Gaudium et spes“ pabrėžiama fundamentali kultūros reikšmė žmogiškojo asmens visiškai pažangai, taip pat išryškinti tie saitai, kurie jungia išganymą ir kultūrą, o taip pat abipusį Bažnyčios ir kultūros praturtinimą civilizacijos istorijoje. Popiežius Paulius VI dokumente „Evangelii nuntiandi“, apibendrinusiame evangelizacijai skirto 1974 metų Vyskupų sinodo rezultatus, rašė: „Evangelija ir evangelizacija nėra visiškai identiška kultūrai – jos yra nepriklausomos visų kultūrų atžvilgiu. Nepaisant to, Karalystė, kurią skelbia Evangelija, yra apgyventa žmonių, glaudžiai susietų su kultūra, ir todėl Dievo Karalystės statymas negali išvengti žmogiškosios kultūros arba kultūrų elementų perėmimo. Nors ir nepriklausomos nuo kultūrų, Evangelija ir evangelizacija nėra nesuderinamos su jomis; greičiau jos geba visas kultūras paveikti netapdamos nė vienos jų objektu“.

Pasiremdamas II Vatikano Susirinkimo mokymo paveldu, popiežius Jonas Paulius II 1982 metais įkūrė Popiežiškąją kultūros tarybą, o 1993 metais paskelbtu apaštaliniu laišku „Inde a Pontificatus“ prie jos prijungė 1965 metais įkurtą Popiežiškąją dialogo su netikinčiaisiais tarybą. Dabar Popiežiškąją kultūros tarybą sudaro du skyriai: Tikėjimo ir kultūros bei Dialogo su kultūromis. Dikasterijai keliamas uždavinys yra padėti Popiežiui ir vietinėms Bažnyčioms skatinti ryšį „tarp Evangelijos išganomojo mokymo ir mūsų laikotarpio kultūrų, kurios dažnai paženklintos netikėjimo ir religinio abejingumo, kad taptų vis labiau atviros krikščionių tikėjimui“.

Popiežiškosios kultūros tarybos plenarinės asamblėjos vyksta bent kartą per trejus metus (galėtų būti ir dažnesnės – kitos dikasterijos renkasi kasmet, o kultūros tema dabar ypač aktuali - M.B.) ir jose rengiamos pastoracinio darbo programos, pasikeičiama patyrimu bei informacija apie kultūrinę padėtį įvairių kontinentų visuomenėse. Kaip minėta, tai ypač svarbu naujosios evangelizacijos ir Bažnyčios dialogo su kultūromis kontekste. Tuo labiau kad Popiežiškoji kultūros taryba prižiūri ir koordinuoja gausių popiežiškųjų akademijų veiklą, bendradarbiauja su kitomis Romos Kurijos dikasterijomis.

Dabar Popiežiškąją kultūros tarybą sudaro 21 kardinolas ir dvylika arkivyskupų bei vyskupų iš įvairių pasaulio šalių, kuriuos penkerių metų kadencijai į tarybą skiria Šventasis Tėvas. Savo darbe, ypač reikšmingų dokumentų rengime, Popiežiškoji kultūros taryba remiasi taip pat Popiežiaus skiriamais patarėjais (konsultoriais), kurie yra tarptautinio lygio kultūros ir dialogo tarp kultūrų ekspertai, galintys suteikti reikiamą faktinę informaciją ir analitinius duomenis.

Pasibaigusioje plenarinėje asamblėjoje pagrindinius pranešimus darė Londono arkivyskupas kardinolas Kormakas Merfis O’Konoras („Asmeninis dialogas su netikinčiaisiais“), Popiežiškosios krikščionių tarybos pirmininkas kardinolas Valteris Kasperis („Krikščionių Bažnyčios netikėjimo iššūkio akivaizdoje“), Lisabonos patriarchas kardinolas Chozė da Krusas Polikarpas („Naujosios miestų misijos Europoje“), Čikagos arkivyskupas kardinolas Frensis Džordžas („Švietimo institucijos: mokyklos ir universitetai“), Dar es Salamo (Tanzanija) arkivyskupas kardinolas Polikarpas Pengas („Jaunimo ir suaugusiųjų katechezė“), Gvatemalos arkivyskupas kardinolas Rudolfas Kvesada Torunjas („Tarp religingumo ir netikėjimo: New Age, naujieji religiniai judėjimai ir sektos“), Madrido arkivyskupas kardinolas Antonijus Marija Raukas Varela („Netikėjimas ir sekuliarizacija tarp jaunimo“), Mombėjaus (Indija) arkivyskupas kardinolas Ivanas Dijasas („Meilės kelias“). Kita Popiežiškosios kultūros tarybos plenarinė asamblėja vyks 2006 metais.

© 2004 "XXI amžius"