Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Susitikimai
Darbai
Atmintis
Aktualijos
Literatūra
Žvilgsnis
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis
Kryžkelės
Rinka

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Agonija ir jos pasekmės

Petras KATINAS

Pilietis Rolandas Paksas galutinai pavertė Lietuvą ir jos žmones savo kaprizų įkaitais. Dar liūdniau, kai asmuo, pataikūnų nuolat tituluojamas vieninteliu valstybės vadovu, akivaizdžiai dirba svetimos valstybės naudai. Ir tai daro ne tik R.Paksas, bet ir visa jo aplinka. Pakanka paminėti du atkaklius Prezidento patarėjus, du sovietinės milicijos veteranus, jau nekalbant apie Prezidentūros ilgasėdį kanceliarijos vadovą ar jo įsisiautėjusią spaudos atstovę. O ką jau kalbėti apie vieną jo gynėjų parlamentarą J.Veselką, kuris TV-4 komjaunuoliškoje R.Grinevičiūtės „Koridos“ laidoje šlovino sovietinę okupaciją ir gerovę, buvusią jos metu. Kad R.Paksas, prisiekęs būti Konstitucijos ir įstatymų garantu, juos nuolat pažeidinėja, perpildė net dalies jo šalininkų kantrybės taurę. Mat kovo 24 dieną jis pareiškė skiriantis savo patarėju jam ypač pasitarnavusį „geradarį“ ir dosniausią rėmėją Rusijos pilietį Jurijų Borisovą. Tarsi nežinodamas, kad Konstitucinis Teismas dar gruodį pripažino, jog Prezidentas, pažeisdamas Konstituciją ir įstatymus, išimties tvarka suteikė šiam asmeniui Lietuvos pilietybę, o prokuratūra uždraudė jam bendrauti su Prezidentu. Tik kas iš to! Pasirodo, abu bendravo, kartu žaidė tenisą viename Vilniaus sporto klubų ir aptarinėjo slaptus reikalus bei sudarinėjo įvairius sandėrius. Jau vien to pakanka, kad R.Paksas būtų atstatydintas, tačiau kai kurių geradarių Seime pastangomis apkaltos procesas buvo visokiais būdais vilkinamas. Be to, nuo pat savo kadencijos pradžios R.Paksas nuolat pažeidinėjo įstatymus, tai yra nuosekliai kenkė valstybės interesams. Kai kurie politikai ir politologai, netgi psichiatrai teigia, kad R.Paksas yra psichiškai nestabili asmenybė, netgi ligonis, sergąs Napoleono sindromu ir pats įtikėjęs esąs vienintelis Lietuvos valdovas. Taip pat ne kartą kalbėta, jog R.Paksas – lengvai pasiduodantis svetimai įtakai žmogus. Aišku, dalis tiesos šiuose teiginiuose yra. Tai jau buvo pakankamai aišku, kai R.Paksas dirbo Vilniaus meru ir buvo dukart Premjeru. Be jokios abejonės, Rusijos specialiosios tarnybos bemat pastebėjo tokius jo asmenybės bruožus ir nusprendė pasodinti jį į Lietuvos Prezidento kėdę. Tuo labiau kad artėjo Lietuvos priėmimas į ES ir NATO. Jeigu su Lietuvos naryste ES Maskva, nors ir nenoromis, susitaikė, tai dėl NATO iki šiol – ne. Ir neatrodo, kad susitaikytų. Štai Rusijos gynybos ministras Sergejus Ivanovas jau kelintą kartą pareiškia, jog nelabai prieštarautų, jei Rumunijoje ir Bulgarijoje atsirastų NATO karinės bazės, bet tiktai jokiu būdu ne Baltijos valstybėse. Netgi kelių NATO oro pajėgų lėktuvų patruliavimas, bent kiek apsaugant Baltijos valstybių sienas, esą kelia pavojų Rusijos saugumui. Tad už R.Paksą geresnį kandidatą į Lietuvos užsienio politikos reikalų tvarkytoją vargu ar dar buvo galima rasti. Tuo labiau kad jau seniai „Restako“ bendrovės savininkas, vėliau sostinės meras buvo užmezgęs glaudžius ryšius su partneriais Rusijoje, tarp jų ir su Maskvos mero J.Lužkovo aplinka. Neatsitiktinai atsirado ir J.Borisovas, vykdęs visą koordinacinį darbą mulkinant lengvai ant paties primityviausio jauko užkimbančią nemažą visuomenės dalį.

Kai kovo 24 dieną popiet visuomenei pats R.Paksas ir jo spaudos atstovė paskelbė tautai, kad J.Borisovas, kaip žmogus, daug gero padaręs R.Paksui (atkreipkite dėmesį – ne valstybei, o asmeniškai jam), paskirtas Prezidento patarėju, dauguma politikų ir „žmonių iš gatvės“ negalėjo patikėti savo ausimis. Jau ne kartą demonstravęs savo nepagarbą įstatymams ir Konstitucijai, valstybės teisinėms institucijoms R.Paksas nustebino netgi savo asmeninę gvardiją – liberalus demokratus. Šie buvo užklupti netikėtai, o veiksmai, matyt, nesuderinti nei su Liberalų demokratų partijos frakcijos Seime vadovu H.Žukausku, nei su nominaliu paksininkų–borisovininkų partijos vadu V.Mazuroniu. Aišku, jie iškart puolė aiškintis visoms žiniasklaidoms, kad nieko nežinoję. Tai atrodė ypač keistai, nes tos pačios dienos, kai R.Paksas paskelbė apie sprendimą paskirti J.Borisovą savo patarėju, rytą V.Mazuronis visuose dienraščiuose paskelbė didžiulį demagoginių tauškalų kupiną užsakomąjį straipsnį, pavadintą „Didžiausia grėsmė valstybei - užsakomasis teisingumas“. Komentuoti šį opusą nėra prasmės, nes tai tėra nuvalkiotų, jau mintinai išmoktų fariziejiškų frazių kratinys, labai primenantis Rusijos demagogo V.Žirinovskio kliedesius.

Būtina atkreipti dėmesį, kodėl R.Paksas ir jo tikrieji šeimininkai, puikiai žinodami, kad J.Borisovo paskyrimas sukels ypač neigiamą reakciją ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, padarė šį pareiškimą kaip tik premjero A.Brazausko išvykimo į Briuselį ir Vašingtoną išvakarėse, o taip pat Seimo pirmininkui A.Paulauskui lankantis Japonijoje. Vargu ar tai tik dar vienas R.Pakso kaprizas. Tikriausiai norėta pademonstruoti pasauliui, kokia nepatikima yra Lietuva kaip valstybė, kurioje į aukščiausią valstybės instituciją – Prezidentūrą ateina dirbti svetimos, priešiškos NATO valstybės pilietis. Nors, tiesą sakant, viską versti J.Borisovui galima tik iš dalies. Kuo gi už jį geresnis „pacifistas“, aršus NATO priešininkas Seimo narys Rolandas Pavilionis, pastaruoju metu irgi beveik neišeinantis iš Prezidentūros? Skiriasi nebent tuo, kad yra Lietuvos, o ne Rusijos pilietis, ir visiškai nesvarbu, kad dedasi dideliu prancūzų kultūros ir filosofijos žinovu.

O apskritai R.Paksas jau daugiau kaip pusmetį neatlieka pagrindinės savo funkcijos – vykdyti valstybės užsienio politiką. Visas parakas skiriamas žmonėms kiršinti ir rinkimų kampanijai, blaškantis po Lietuvos miestus ir miestelius už valstybės biudžeto pinigus. Tai irgi dar vienas įstatymų pažeidimas, ir ar nevertėtų pareikalauti sumokėti to Šapito cirko gastrolių išlaidų. Be to, vargu ar dar nors kiek galvojantis žmogus balsuos už skrajojantį Rolandą priešlaikiniuose Prezidento rinkimuose. Kad jie įvyks, galima neabejoti. Tuo labiau kad J.Borisovas jau pareiškė, jog šį kartą jį apgavusiam statytiniui jokių pinigų neduosiąs ir paraginsiąs kitus pasekti jo pavyzdžiu. Tai reiškia viena – Maskva R.Paksą jau nurašė į nuostolius. Kad ir koks būtų ištikimas vasalas, bet jeigu jis, švelniai tariant, ima kvailioti, jis jau nebetinkamas. Tuo labiau kad atsirado rimtas pakaitalas – V.Uspaskich. Juk pakankamai aišku, kad R.Pakso elektoratas, pirmiausia liumpenizuoti visuomenės sluoksniai bei kai kurie be kolchozinio botago negalintys gyventi provincijos gyventojai, atiduos savo balsus V.Uspaskich. Be to, visai nesidomėdami nei jo biografija, nei kilimu politinės karjeros laiptais. Juk, faktiškai nusipirkęs Seimo Ekonomikos komiteto pirmininko postą, labai greitai sutvarkė visus savo reikalus ir išlindo sausas dėl sukčiavimo nemokant mokesčių bei giriantis, kad pats nežino, kiek turįs žemės Lietuvoje ir Rusijoje. O tie, kurie bandė atskleisti šio machinatoriaus aferas, buvo bemat nutildyti. Pirmiausia tai televizijos žurnalistas Vytautas Matulevičius, kuris bandė parodyti V.Uspaskich verslo užkulisius. Sukūręs oligarcho kapitalo partiją, ciniškai pavadintą Darbo partija, V.Uspaskich jau mato save Premjero poste.

Agentūra „Rosbalt“ išplatino straipsnį, pavadintą „Viktoras Uspaskich – „rusų pavojus“ Lietuvai?“ Jame rašoma, kad tik 2003 metais V.Uspaskich įkurta Darbo partija muša visus populiarumo rekordus ir net aplenkia nuolatinį lyderį – Socialdemokratų partiją. „Šiandien jau niekas neabejoja triuškinančia populistinės partijos pergale Lietuvos Seimo rinkimuose, įvyksiančiuose rudenį. Ką visa tai reiškia? Tai mažiausiai Seimo Pirmininko, o gal ir Lietuvos Vyriausybės vadovo postas! Iš esmės ši problema dargi aktualesnė nei R.Pakso problema. Nesvarbu, ar R.Paksas bus atstatydintas, ar liks savo poste, bet jis yra lietuvis, tai yra „savas“. Tuo tarpu V.Uspaskich – tikras rusas, dargi nevietinis. Į Lietuvą jis atvyko tiktai jos nepriklausomybės paskelbimo išvakarėse - 1987 metais, o gimė Rusijos Šiaurėje. Įsikūręs Kėdainių miestelyje, pačiame Lietuvos centre, V.Uspaskich ir įkūrė savo „imperiją“. Jo verslo pradžią gaubia paslaptis. Tiesa, kartą V.Uspaskich prasitarė, jog, gavęs kreditą Rusijoje, atvežė devyniolika juodojo metalo vagonų ir pelningai pardavė jį Vakaruose. 1995 metais dabar „Gazprom“ privatizuotos „Lietuvos dujos“ kažkodėl išsirinko tarpininku kaip tik V.Uspaskich firmą „Vikonda“ ir atidavė jai be jokių paaiškinimų didelę dalį dujų rinkos – 230 mln. kubinių metrų dujų. Tarpininkaudamas parduodant rusiškas dujas V.Uspaskich ir uždirbo savo milijonus. Po to buvo gana abejotini kreditai, o pastaraisiais metais – dešimtys milijonų eurų iš ES fondų, atitekę su V.Uspaskich susijusioms firmoms. Bet daugumai lietuvių V.Uspaskich iš pradžių buvo žinomas kaip… marinuotų agurkų gamintojas“. Straipsnyje minimos ir tolesnės V.Uspaskich verslo peripetijos, jo staigus kilimas politinės karjeros laiptais. Cituojami jo žodžiai, pasakyti dar praėjusių metų rudenį: „Premjero kėdę užims tos partijos lyderis, kuri laimės Seimo rinkimus. O mes laimėsime – mes valdysime būsimąjį Seimą“. Taigi, tapęs Lietuvos premjeru, V.Uspaskich taptų šalies valdytoju. Seimas jam nesutrukdys vien todėl, kad parlamentinė dauguma pati iškels jį į Premjero postą. Dėl tokios perspektyvos, kad Lietuvą valdys rusas, šaltas prakaitas išpila ne tik Lietuvos dešiniuosius. Tokio dalyko Lietuvoje nebuvo netgi sovietiniais laikais, kada rusas buvo tik „antrasis“ asmuo, nesvarbu, kad kontroliavo pirmąjį, kuris visada būdavo lietuvis. Jeigu palygintume Lietuvos situaciją su Latvijos ir Estijos, tai ten neįmanoma įsivaizduoti panašių dalykų, nesvarbu, kad rusai Latvijoje ir Estijoje sudaro nemažą dalį gyventojų, o Lietuvoje jų yra tiktai šeši procentai. Tai jau panašu į skandalą, bet visai realų!

Agentūra „Rosbalt“ V.Uspaskich populiarumą aiškina tuo, kad, skirtingai nuo R.Pakso rėmėjo J.Borisovo, kuris nuo mažumės gyvendamas Lietuvoje taip ir neišmoko lietuvių kalbos, V.Uspaskich per kelerius metus ją išmoko, ir tai labai imponuoja ypač „paprastiems žmonėms“. Tačiau pažymima, jog ir tarp politikų jis įgijo paramą organizuodamas visokius priėmimus, balius, o turėdamas daugybę pinigų jis nupirko dalies politikų palankumą. Be to, primenama,jog V.Uspaskich turi aktorinių gabumų, kurie jam nemažai padėjo didinant savo populiarumą. Kaip ir jo draugystė su žiniasklaidos priemonių savininkais ir redaktoriais. Tiesa, „Rosbalt“ nepamini, kad V.Uspaskich paprasčiausiai jau nupirko nemažą dalį Lietuvos žiniasklaidos. Tarp jų ir ilgametį LTV žurnalistą S.Pabedinską, jau nekalbant apie provincijos spaudą ir regionines televizijas bei radiją. Todėl neveltui vadinamąją regioninę spaudą net pagal specialiai papildytą įstatymą taip dosniai pradėjo remti netgi valstybinis Spaudos rėmimo fondas. Pinigai nekvepia!

Tai kuo gi „naujojo ruso“ tapimas Lietuvos Premjeru gali baigtis, o pirmiausia, kaip tai atsilieps Lietuvai tarptautinėje arenoje? Aišku tiktai viena – baigsis nekaip. Jeigu jau dabar Vakaruose kalbama ir rašoma, tiesa, vengiant oficialių asmenų vertinimų, kad Rusijos FSB ir GRU, nepaisant įkliuvusių R.Pakso ir J.Borisovo, Lietuvos nepaliks ramybėje. Ir remsis ne J.Veselka, E.Klumbiu ar K.Prunskiene bei nemaža dalimi socialdemokratų, kurie tėra tik Maskvos ruporai, o V.Uspaskich ir jo nupirktais statytiniais.

Tačiau „šventojo“ Viktoro atėjimas gali įvykti tiktai rudenį. Šiuo metu būtina spręsti, ką daryti su kitu „šventuoju“ - Rolandu. Juk, matant, kas vyksta, kiekvieną dieną galima laukti naujų valstybei pavojingų siurprizų. Vieną dieną paskelbęs, kad „didžiai nusipelnusį“ J.Borisovą skiria savo patarėju, R.Paksas kitą dieną, savo aplinkos spaudžiamas, „kaip žmogus ir kaip pilietis“ atsisako vakarykščio sprendimo ir prisiekinėja atsiribojantis nuo geradario ir visų saitų su juo. Tai jau net ne absurdas ir nežinia, kaip tai galima pavadinti. Todėl inciatyvos vėl teko imtis ne kam kitam, o irgi užsienyje – Vienoje – esančiam Seimo nariui prof. V.Landsbergiui (tuo laiku Seimo Pirmininkas ir Premjeras buvo išvykę į užsienį). Jis telefonu kreipėsi į premjerą A.Brazauską ragindamas jį sustiprinti budrumą, nes R.Pakso veiksmai darosi vis labiau neprognozuojami ir gali dar labiau sukomplikuoti padėtį, netgi sukelti neramumus.

Vertėtų atkreipti dėmesį į tai, kad nemaža dalimi prie R.Pakso siautėjimo prisidėjo valdančiosios Socialdemokratų partijos viršūnės. Prisidėjo ne bet kuo, o savo neryžtingumu, galimomis savo narių „atskiromis nuomonėmis“. Dabar partijos vadas ir Premjeras ragina Seimą kuo greičiau užbaigti apkaltos procedūrą. Tačiau ar ne pats Premjeras, „pilkasis kardinolas“ Č.Juršėnas ar kone vieninteliu teisuoliu besidedantis V.Andriukaitis ją vilkino, kalbėjo įvairiausiomis dviprasmiškomis užuominomis? Belieka tik užjausti Premjerą, kuris, be abejonės, ir Briuselyje, ir Vašingtone turėjo aiškintis pasaulio politikams apie įvykius Lietuvoje. Tuo labiau tokią reikšmingą dieną, kai Vašingtone vyko istorinės iškilmės naujų narių, tarp jų ir Lietuvos, priėmimo į NATO proga. Išties Lietuvos diplomatams, kitiems politikams teks gerokai padirbėti siekiant atkurti gerą Lietuvos vardą pasaulyje, iškovotą taip nelengvai. Tačiau pirmiausia reikia kuo greičiau išmesti už borto tą į dugną valstybės laivą tempiantį balastą.

© 2004 "XXI amžius"