Atnaujintas 2004 m. kovo 31 d.
Nr.25
(1228)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Veikalas, padedąs nugalėti mirtį

Neseniai knygynuose pasirodė net 844 puslapių patrauklios išvaizdos, o dar solidesnio turinio veikalas – „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ antrasis tomas (nuo Kas iki Maž). Kaip rašoma jo anotacijoje, tai „pirmą kartą pasaulyje rengiama daugiatomė enciklopedija apie Mažąją Lietuvą (Klaipėdos ir Karaliaučiaus kraštus). Atskleidžiamas žuvusio baltiškojo krašto gyventojų – prūsų ir vėlesnių lietuvininkų – tradicinio gyvenimo būdas, papročiai, tikėjimai, bažnytinis gyvenimas, aprašomi žymūs krašto visuomenės ir kultūros veikėjai, Mažąją Lietuvą vaizdavę menininkai, krašto tyrėjai. Vaizduojamas Mažosios Lietuvos sunaikinimas sovietinės okupacijos dešimtmečiais. Pateikiama apie 3000 straipsnių ir per 2100 iliustracijų, apibūdinančių įvairias krašto vietoves bei tradicinę gyvenseną“.

Iš tikrųjų kiekvienas, bent kiek susipažinęs su veikalo medžiaga, įsitikins, su kokiu nepaprastu stropumu ir meile stengiamasi įvairių autorių pastatyti šiam kraštui tikrai nemirštamą paminklą, „tvirtesnį už varį“. Juk tai Mažoji Lietuva svetimųjų kankinamai Didžiajai Lietuvai pirmoji išspausdino lietuvišką knygą, duodama pradžią lietuviškajai raštijai. Iš jos nušvito Lietuvai „Aušra“, suskambo V.Kudirkos „Varpas“. Iš jos nusitiesė Lietuvon carinės Rusijos persekiojamų ir žudomų knygnešių keliai, žadinę lietuvių tautinę savimonę, orumą, meilę savo kalbai, kultūrai, pasiaukojimą žūtbūtinei kovai už tėvynės laisvę ir nepriklausomybę.

Mažoji Lietuva, iškentėjusi germanizacijos atneštas nelaimes, 1919 metais Versalio konferencijoje reikalavusi būti sujungta su Lietuvos Respublika, Antrojo pasaulinio karo metu buvo sovietų galutinai sunaikinta: ištremta, išžudyta šimtai tūkstančių gyventojų, sunaikinti kultūros, meno paminklai, bažnyčios, žmonių gyvenvietės ir pastatai, netgi lietuviški, šimtmečiais nusistovėję vietovardžiai pakeisti rusiškais. Priplūdo šimtai tūkstančių rusų kolonistų. Netgi pasistengta iš istorijos žemėlapio ištrinti Mažosios Lietuvos vardą, lietuviškąsias žemes pavadinti Kaliningrado sritimi. Vadinasi, stengtasi šį kraštą visiškai numarinti, kad jo nebeliktų ypač ateinančiųjų kartų atmintyje.

Bet okupantams, net ir pasaulio susitaikėlių palaikomiems, tai nepavyks! Yra tėvynę mylinčių žmonių ir Lietuvoje, ir pasaulyje tarp išsklaidytųjų bei jų bičiulių. Tai jie savo kruvinu prakaitu uždirbtas lėšas, savo laiką, energiją aukoja šio daugelio jo priešų „nurašyto“ krašto atminčiai atgaivinti. Juk Mažoji Lietuva tebėra ir šiandien pripažįstama kaip vienas iš penkių Lietuvos Respublikos etnografinių regionų su savo teritorija, kultūros ir istorijos savitumu. Mažosios Lietuvos fondo (JAV, Kanada) bei Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto (Vilnius) leidžiama, daugelio išeivijos lietuvininkų lėšomis remiama „Mažosios Lietuvos enciklopedija“ – jau skaitytojų rankose! Tai didžiulis mūsų kultūros laimėjimas. Tikėkime, kad ateis laikas ir Mažosios Lietuvos tikram, svajotam susijungimui su tėvyne.

Ši enciklopedija iš daugelio kitų išsiskiria savo medžiagos pateikimo stiliumi. Tai ne vien sausos, kondensuotos žinios, faktai, bet ir detalus įvairių reiškinių aiškinimas, aptariamas, stengiantis pateikti kuo daugiau medžiagos apie tai, kam grėsė ar tebegresia pražūtis. Šitaip parodomas ir Mažosios Lietuvos lietuvininkų įnašas į visos Europos kultūros raidą. Veikale labai išsamiai, kuo detaliausiai aptariama katalikų ir evangelikų liuteronų bei kitų tikybų bažnytinė veikla, Klaipėdos krašto istorija, įvairios organizacijos, spauda, ekonominis gyvenimas, mokyklos, teatrai, įnašas į sportą, medicinos sritį ir t.t. Vadinasi, skaitytojas veikale ras visa, kas domina jį pagal jo specialybę, interesus. Nepaprastai daug niekur kitur neužtinkamos medžiagos randame lietuvininkų gyvensenos, jų sodybų, pastatų, darbo įrankių ir priemonių, drabužių, maitinimosi, taip pat laivininkystės, kopininkų, laukininkų, pelkininkų ir kitų gyventojų grupių buities aprašymuose. Svarbiausia, kad visą šią medžiagą skaitytojui pateikia daugiausia patys lietuvininkų ainiai, tokie kaip prof. dr. Vilius Pėteraitis, Martyn Tydecks, doc. dr. Martynas Purvinas, Vytautas Gocentas ir kt. Neįmanoma jų visų išvardyti. Gerai, kad veikalo pradžioje yra pateikti ne tik redaktorių kolektyvo (vyr. redaktorius - akad. prof. habil. dr. Zigmas Zinkevičius), bet ir rėmėjų, bendradarbių, iliustracijų pateikėjų bei straipsnių autorių sąrašai. Knygos pabaigoje pateikiami visi ankstesnieji vietovių, upių bei upelių ir kiti pavadinimai, buvę lietuviški, vėliau germanizuoti, o nuo 1945 metų pakeisti savitais rusiškais.

Šioje enciklopedijoje ras sau medžiagos ir mokslininkai, ir muziejininkai, ir mokytojai, kitų kultūros ir meno sričių darbuotojai, pagaliau ir verslininkai, ekonomistai, politikai, žinoma, ir dvasininkai, nes tai universalus veikalas. Tiražas – tik keturi tūkstančiai egzempliorių, tad verta kuo greičiau juo praturtinti savo namų biblioteką.

Dr. Angelė VYŠNIAUSKAITĖ

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija