Atnaujintas 2004 m. kovo 31 d.
Nr.25
(1228)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Kad neužmirštum ir suprastum

Patiko man Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos (LKRS) nario tremtinio Vytauto Varnagirio anksčiau skaitytos knygelės, todėl, gavęs naujų, – su įdomumu perskaičiau. „Netekties Atmintis“ (1998) - tai Lietuvos istorija nuo baltų genčių laikų iki 1991 metų. Knygos įvade autorius prašo prisiminti A.Mackevičiaus dalgininkus, vokiečių, gestapo, NKVD, KGB aukas, kad dešimtmečiais mums diegtas mažos tautos nevisavertiškumas atgimtų meile tėviškei sieloje. „Baltai“ – pasakojimas apie lietuvių gentį prie Baltijos, kur rytais skambėjo sutartinės, naktigonėj žvengdavo žirgai, po senu ąžuolu – šventa ugnis. Užpuola kryžiuočiai. Vaidila prašo Ąžuolą šaknimis surinkti mūsų ašaras. Šiandien baltai – ne tie, todėl stiebas iškelia „Mažutį kraujo lašą/Rauda laša“… „1893 metų sukilimas“ prasideda peizažu. A.Mackevičius tiki: „O prakaitu aplaistyti laukai/Senukai kryžiai/šventos girios/Visi palaimins mus!“ Prašo širdį būti „kaip dalgio plienais“. Mūšis ir „samanėlių patalai su broliai susiliejo“. „Vėjinis malūnas“ skirtas mirusiam dėdei Tauckui atminti. Sugautą senį pririšo prie malūno sparnų, malūną padegė, ir liepsnoje kareiviai išsikepė žąsį. Toks žiaurus pavergėjų elgesys…

„1940-1941 metai“ parodo tremtį, kur tremtiniai „sukandžioti šunų ir šonkauliais sulaužytais“, motina po „samanėlių patalais“, bet sūnus klausia: „Prie kokio kelio mūkelė stovės/Kad aš iš tavo pėdos atsigėręs,/Ant žemės atsiklaupt galėčiau“, o „tėviškės žydintį dangų tremtinys regi sapne“… Eilėraščiai skirti „Tėvui ir JO Bičiuliams“. Prisimena Pirčiupį, Motiną, likusią ant slenksčio akmeniu stovėti, vokiečių žiaurumą: prie liepto atima iš motinos vaikelį. Ir jo „akutės iš po vandens žiedeliais žydi“. Per gamtą personifikuotai pasakoja Pirčiupio tragedija… „1944-1991“ – tai eilėraščių ciklai apie tremtį, laisvės kovas. J.Lelešiui, Kairiui, Žemaičiui, Reginai ir kitiems skirta po kelis eilėraščius. Ne viename eilėraštyje tas pats jausmas, mintis pasikartoja, bet kitais žodžiais. Tai rodo nenykstantį skausmą, ilgesį, kurių neįmanoma užmiršti. Vis prisimena vaikystę, motiną, gimtinę.

Atrodo, V.Varnagirio labiausiai mėgstama meninės raiškos priemonė – personifikacija: „Nusijuokė miškai, nusiėmę kepurę“; „Girelė mėnesį viršūnėse liūliuoja“, „Lazdynas veido ieško upely“ ir kt. Žodžiu, rašo vaizdingai, apgalvotai, todėl jaudina viskas, ypač pokario drama, kai broliai kimba vienas kitam į gerklę, o motinai visa tai reikia iškęsti, todėl pareiškia: „nesakykite,/ Kad Skausmo Buvo Mažai…/ Nukritusiom žvaigždėm pasipuošė plaukai“. Sunki tremtis, naktį blakės, dieną uodai geria kraują, valgis – sėbrų putra, draudžiama kabinti kryžių prie namų. Ir neblėsta troškimas „išsaugoti maldą/Ir laivės Troškimą širdy“, kad grįžę iš tremties vaikai ir ant griūvančių sodybų Šventasis Ąžuolas atsistotų, o motina liko viena tundroje „kryžiumi stovėti“. Eilėraštyje „Sausio 13-tajai neužmiršti“ svarsto: „Nejaugi vėl užkaltame vagone,/Nejaugi vėl per tundrą basas?“, todėl deda kruviną galvą ant Viešpaties rankų ir tikisi visada Lietuvą apginti, nes kitos išeities nėra…

Knygelėje „Bebras (2002) pasakoja apie vokiečių okupacijos, tremtinių kasdieninę buitį, darbus Sibire, žmonių santykius, rusų valdininkų žiaurumą, moralę, motiną, kurios neprivertė liepti sūnums grįžti iš miško, todėl jos laukė tremtis. Parodo rusų valdininkų kerštingumą, bukumą, savavaliavimą, biurokratizmą. Juozelis po pirties viršininko nepavaišino – jį ištrėmė. Viršininkai reikalauja kyšių, išnaudojo nencus: žuvis paima, prekių neatveža, vagia, miklindami ranką šaudo paukščius, tinginiauja, geria. Apsakyme „Jonas“ pasakoja, kaip tremtyje nekaltai atsidūrusiam Jonui viršininkas liepia padaryti tokius baldus, kokių niekas neturi. Už tai jam parašo gerą charakteristiką ir paleidžia namo. Jokio idealizmo, tik savo naudos siekimas. Nors tėvai vaišino rusus, bet jie nušovė jų dukrą, mokytoją, nusegė laikrodėlį ir linksmi nuėjo. Tragiškai baigėsi trijų studentų noras pabėgti valtele Švedijon. Naikintuvas, pasivijęs valtį, sunaikino, kad tik laisvas pasaulis nesužinotų, kaip mes gyvenome komunistiniame rojuje. Anekdotiškas pasakojimas „Sprinkryk“. Po 1986 metų sukilimo caro kareiviai užplūdo kaimus. Juos reikėjo maitinti. Močiutė iškepė blynų, nunešusi jiems pasakė: „Sprink. Ryk“. Suvalgę blynus, vėl prašo atnešti „sprinkryk“…

Knygelėje „Mėnulio užtemimas“ (2003), pasirašęs slapyvardžiu Ignas Tauckus, parodo dabartinę mūsų valdžią. Tai žodinė meninė fotografija. Įžangoje primena elito ydas ir pateikia Konfucijaus mintį: „Musės prigėrė meduje“. Toliau – mūsų gyvenimo panorama: „Šernai iššaudyti, liko vienas šlubas, bet nušaus ir jį, kai baigs šaudyti išgertus butelius. Šiandien daugiausia puoselėjamas „užpakalio menas“. „Geriau nukniaukti milijoną“: „Kepurė dega – nieks nešauks./Kiek nukniaukė aukštieji ponai,/Ir manęs nepagaus“. „Disertacijos tema „Kai šildais iš vidaus,/Išeina daug pigiau“. Pastebi ir konkrečias asmenybes: „Balsuokite už mano/Ubagų karaliaus barzdą…/Palaiminsiu žiedais apmaustyta ranka“; „Aš filosofas su plyta./Iš soclenktynių nukniaukta“, „Nusipirkau aš motociklą./Bus lengviau po partijas lakstyt“; „Aš kolūkiečius/Elgetom paleidau,/O valdininkams iki debesų/Algas pakelti leidau“ ir pan. Visi, norintys patekti valdžion, turintys daug „dorybių“, kviečia už juos balsuoti. O tada: „Jūs vaikščiosit basi, o mes statysim prie ežerų pilis“. Kaip gražu ir gera bus Lietuvoje, kai turėsime daug elitinės valdžios…

Vincas STEPONAVIČIUS

Krekenava,

Panevėžio rajonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija