Atnaujintas 2004 m. kovo 31 d.
Nr.25
(1228)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

„Sakmė apie knygnešį“

Neaišku kodėl seniausia Europoje tauta, turinti ilgaamžę ir garbingą istoriją, nesukūrė savojo herojinio epo. Motyvų tokiam epui sukurti buvo daugybė. Tai Šiaulių (Saulės) mūšis, kuriame buvo sulaužytas neseniai įsikūrusio Kalavijuočių ordino nugarkaulis; Durbės mūšis, kuriame buvo palaužta Kryžiuočių ordino puikybė ir grobuoniškos užmačios; Herkaus Manto triumfas ir tragedija; Pilėnų gynėjų žygdarbis; didžiausias viduramžių Europoje Žalgirio mūšis, kuriame buvo sumušta Vakarų Europos kariauna; triumfališki žygiai iki Juodosios jūros; Europos apsauga nuo iš Rytų besiveržiančių Čingischano ordų ir t.t. Baladės, padavimai, legendos ir pasakos leidžia manyti, kad paskutiniųjų Europoje gamtos vaikų – stabmeldžių – genijaus dvasia buvo gyva ir kūrybinga. Kažko pritrūko, kad iš lūpų į lūpas perduodama protėvių žodinė kūryba ilgainiui įgautų išbaigtą herojinio epo pavidalą. Jei ateityje atsiras toks genijus, kuris ryšis rašyti tautos herojinį epą, jame neabejotinai atsiras derama vieta legendinei knygnešystės gadynei.

Neseniai knygynuose pasirodė Juozo Kundroto romanas „Sakmė apie knygnešį“ (Kaunas, Ryto varpas, 2004). Knygos autoriaus pilietinę poziciją nusako įrašas asmeniniame ekslibrise: „Aš gyvenu knygomis – jos kaip gyvos. Mylėti knygą, vadinasi, mylėti žmogų“. J.Kundrotas myli knygą, žmogų, tėvynę, tuo pačiu ir tautos istoriją. Iš čia aišku, kodėl autorius pasirinko būtent tokią temą savo romanui. Spaudos atgavimo šimtmečio jubiliejaus išvakarėse pasirodžiusią knygą jos autorius skiria „visiems žinomiems ir nežinomiems knygnešiams, atlikusiems neįkainojamą žygdarbį gimtojo žodžio, lietuvybės ir Tėvynės labui“.

Kaip pasakoja knygos autorius, knygnešystės epochos herojai jį sužavėjo jaunystėje ir tas jausmas lydi jį per visą gyvenimą. Tos meilės vaisius - iki šiol mūsų literatūroje nebūta knyga – romanas apie knygnešį. Prieš tai J.Kundrotas jau išleido knygelę „Knygnešių šventa gadynė“.

Romano herojumi autorius pasirinko knygnešystės gadynės simbolį, pelnytai vadinamą „knygnešių karaliumi“ – iš kaimo gryčios kilusią nepaprastai taurią asmenybę, visą savo gyvenimą paskyrusią tautos žadinimui, lietuvybės gaivinimui, aistringą tautinio atgimimo šauklį – Jurgį Bielinį, ryškų šviesulį ano meto beviltiškai tamsioje ir nykioje realybėje. Anot knygnešystės metraštininko Petro Rusecko, „spaudos draudimo gadynė (1864-1904 m.) sunkiu slogučiu buvo prislėgusi mūsų tautą. (…) mažytė lietuvių tauta – pavergta, neorganizuota, su visai mažu sąmoningų žmonių skaičiumi – stojo į kovą su milžiniška Rusija dėl savo paniekintų teisių, stojo vienui viena (…)“. Toje kovoje vienas narsiausių karių kaip tik ir buvo J.Bielinis.

Knyga skirta kultūringam ir mąstančiam skaitytojui, mylinčiam savo tautą ir gerbiančiam jos istoriją. Skaitytojui ji dar kartą primins išnykimui pasmerktos tautos sunkų kelią į šviesą ir laisvę, primins tuos didvyrius, kurie, nepaisydami daugybės pavojų, vedė ją tuo vieninteliu keliu į išsvajotą tikslą. Nežinančiam knygnešystės istorijos skaitytojui knyga bus naudinga todėl, kad ji supažindins jį su žmonijos kultūros ir išsivadavimo iš priespaudos kovų istorijoje unikaliu fenomenu – knygnešyste. Kalbėti apie pristatomą knygą keblu todėl, kad joje rašoma apie tikrus istorinius įvykius ir asmenis. Autoriaus misija buvo viską įvilkti į literatūrinį rūbą ir nupiešti patrauklų bei įtikinamą paveikslą. Tenka pripažinti, kad rašytojui tą padaryti puikiai pavyko.

Autorius skaitytoją veda sunkiu, painiu ir rizikingu knygnešio gyvenimo keliu, pakeliui supažindindamas su asmenimis, turėjusiais įtakos jo gyvenimui.

Tai vyskupas M.Valančius, pastūmėjęs J.Bielinį į knygnešio kelią, pirmosios stambios knygnešių draugijos – Garšvių – organizatoriais, Mitkais, gelbėjusiais knygnešio gyvybę, Gabriele Petkevičaite, Garšvių draugijos išdaviku Škutu ir kt. Įdomus knygnešio ir vyskupo pokalbis, iš kurio aiškėja M.Valančiaus požiūris į rūsčią realybę, formavęs paties Vyskupo veiklą ir nulėmęs tolesnį knygnešio gyvenimą: „Nėra tokios šalies, galinčios užstoti mus. Galima pasikliauti tik savimi, savo tauta, jos vienybe, kurią turim pažadinti. Vien įtūžio nepakanka. Nebus vienybės, nebus ir ateities, šviesa, tiesa ir laisvės troškimas turi suvienyti lietuvius. Neužtenka suvokti, kad mūsų žemę trempia priešo kojos. Nuo to suvokimo žemė iš po jo kojų neslysta. Ir niekados neslys. Kol manysim, kad lietuvių tautos likimas nulemtas, tol ir būsim savo ir svetimųjų vergais… Nelauk iš nieko dovanos, juo labiau kad kas tau dovanotų laisvą tėvynę!“ Būtent pokalbis su Vyskupu ir padarė J.Bielinį Ministru, Baltuoju Ereliu, Lietuvos karaliumi – nepalaužiamu kovotoju su pavergėjais.

Kiekvienas skaitytojas susimąstys perskaitęs skyrelį „Ateities žmogus. Misterija“. Tame skyrelyje Knygnešys – XIX amžiaus žmogus – bando polemizuoti su išpuikusiu ir arogantišku Ateities Žmogumi – XXI amžiaus žmogumi, kuriam neegzistuoja amžinosios vertybės, o knyga tik pelėsiais dvokia.

…1918 metų pradžia, artėja Vasario 16-oji. Knygnešys intuityviai jaučia, kad tuoj tuoj Vilniuje bus sprendžiamas Lietuvos likimas. Kaip tas viskas gali vykti be jo?! Jis skuba, kaip kad visą savo gyvenimą skubėjo. Jis būtinai nori nuvykti į Vilnių, bet dar reikia užbaigti kai kuriuos darbus. 1918 m. sausio 18 d. Katinų k. (Pasvalio r.) po kryžiumi ant Lėvens kranto suklupo knygnešys. Suklupo amžiams:

Tėvų kapai ant kalno, ten, po beržu,
Ten baigė savo pasaką suklupęs
knygnešys…

Knyga „Sakmė apie knygnešį“ priklauso kategorijai tų knygų, kurias skaitytojas padeda ant stalo tik užvertęs jos paskutinį lapą. Ačiū J.Kundrotui už gražią dovaną spaudos draudimo panaikinimo šimtmečio minėjimo išvakarėse.

Kazys BLAŽEVIČIUS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija