|
Naktis prieš aušrą būna tamsiausia
Prof. Ona VOVERIENĖ
Jau penktas mėnuo tapšnojame Lietuvos Prezidento
skandalą, tapę liudytojais akivaizdaus jo ir jo komandos siekio
išduoti Lietuvos valstybę bei jos nepriklausomybę ir leisti
Lietuvą
okupuoti be šūvio.
Neatsitiktinai Kovo 11-ąją iš Seimo tribūnos skambėjo
rūstūs Pilėnų dvasios ir teisingumo nostalgijos žodžiai bei ryžtas
tas vertybės apginti kaip svarbiausią mūsų tolesnio gyvenimo prielaidą
ir mūsų ateities pagrindą.
Garsusis Tibeto išminčius Dalai Lama mūsų amžininkus
moko: pažink gėrį ir jį puoselėk; pažink blogį ir jo venk; gerbk
savo priešus, nes jie suteikia galimybių tobulėti.
Tik vargas išmoko tuos dalykus atskirti ir pažinti.
Tik didelei bėdai ištikus susitelki ir pats pasitikrini save, kas
esi, ką gali ir ko esi vertas.
Keturiolika metų ėjome
nelengvu savo likimo
keliu, kuriame laisvė sumišusi su nelaisve, teisė su neteise, teisėtvarka
su neteisybe ir neteisingumu (Landsbergis V. //Lietuvos aidas.
2002 08 03).
Penkioliktaisiais Prezidentas ir jo komanda
į valstybinės politikos lygmenį ir į vertybių statusą iškėlė išdavystę,
veidmainystę, klastą, atvirą šmeižtą, agresiją, kitas nedorybes,
viešą doros ir moralės neigimą. Dėl savo ambicijų būti pirmuoju!
Bet kokia kaina, bet kokiomis priemonėmis!
Vienas užsienio politikų, stebėdamas Prezidento
apkaltos procesą Lietuvoje, jį įvertino kaip moralinę revoliuciją.
Įdomu, kad taip pat vienoje D.Kuolio vadovaujamų radijo laidų Rytai-Vakarai
filosofas Leonidas Donskis išsitarė: Rolandas Paksas tai moralinė
katastrofa Lietuvai!.
Demokratinis politinis procesas kristalizuojasi,
beje, tik esant aukštiems moraliniams ir politiniams prioritetams.
O kokiais moraliniais ir politiniais prioritetais vadovavosi Prezidentas
ir jo komanda? Į kokias politikos, kultūros ir tautos gerovės viršukalnes
jie vedė?
Tie prioritetai atskleisti šešiuose kaltinimuose
R.Paksui, pagrįstuose faktais ir įrodymais. Tai šiurkštus Lietuvos
Respublikos Konstitucijos pažeidimas ir priesaikos savo valstybei
sulaužymas, slaptos informacijos nutekinimas, noras užvaldyti ūkinius
objektus, naudojantis tarnybine padėtimi, savo pareigų ignoravimas
ir netinkamas vykdymas bei t.t.
Politikui nėra ir negali būti aukštesnio prioriteto
už tarnavimą savo nepriklausomai valstybei. Priešingu atveju jis
ne politikas, o tik politikos verslininkas, avantiūristas, siekiantis
tik savo asmeninių tikslų. Nėra didesnės niekšybės ir išdavystės,
kaip savo tautą ir savo valstybę paversti preke išdavystės turguje.
Tai ir buvo moralinis egzaminas Prezidentui, kurio
jis neišlaikė. Kaukė nukrito. Balaganinis vaidinimas, įsijautus
į kenčiančio Jėzaus Kristaus vaidmenį, jau niekam neimponuoja,
savo komiškumu tik juoką sukelia.
Dabar tą moralinį egzaminą laiko Lietuvos teisėtvarka
Konstituciniame Teisme. Matome, kaip tokie pat įžūlūs Prezidento
advokatai, kaip ir visa jo komanda, bando įvelti Konstitucinį Teismą
į teisinį absurdą. Kaip rašo teisininkas A.Palubinskas, begaliniai
Prezidento advokatų prašymai Konstituciniam Teismui gali būti nulemti
kelių priežasčių. Pirma, Prezidento advokatai yra visiškos teisiškos
nemokšos, antra, jie nori vilkinti bylą, trečia (man atrodo, realiausia),
paprasčiausiai yra tęsiama Prezidento strategija griauti valstybės
pamatus, kadangi tokį žingsnį, kaip bandymą nušalinti visą Konstitucinį
Teismą, negalima įvardyti kitaip kaip sugriauti Konstitucinį Teismą
arba jį sumenkinti (Pamirškime orų mandagumą // Atgimimas. 2004
03 19-25, p. 2).
Stebina ir pasigėrėjimą kelia Konstitucinio Teismo
pirmininko E.Kūrio bei kitų teisėjų kantrybė, pagarba ir rimtis,
reaguojant į provokacijas ir melą ryžtingai atmetant. Visi esame
liudytojai aršios dvikovos teisės su neteise, tiesos su neteisybe
ir neteisingumu. Manau, kad visiems Lietuvos teisininkams šis Konstitucinio
Teismo procesas tai paties aukščiausio lygmens universitetas ir
teisėtvarkos apsivalymas nuo neteisės.
Po Konstitucinio Teismo tą moralinį egzaminą laikys
Seimo nariai.
Dar neseniai Seime vyko keistas bruzdėjimas. Kaip
liudijo Seimo Pirmininkas ir kiti palamentarai, buvo net bandoma
papirkinėti Seimo narius, kad jie nebalsuotų už apkaltą. Kai kas
ir nebalsuos už apkaltą. Kažkada A.Terleckas, kol dar nebuvo pasukęs
į R.Pakso šalininkų beprasmę gynybą, sakė, kad dabartiniame Seime
yra 38 buvę kadriniai KGB darbuotojai. Žinoma, kad čekistas nustoja
veikti tik miręs. Tokie, be abejonės, nebalsuos prieš Rusijos strukūroms
tarnaujantį R.Paksą. Kas žino, kiek dar Seimo narių moraliai žlugs
liberaldemokratų ir asmeniškai R.Pavilionio organizuojamame Seimo
gariūnų turguje, kur preke paversta mūsų tauta ir mūsų valstybė.
Prezidento apkalta, kaip teigė prof. A.Sakalas,
bus ir apsivalymas, ir profilaktika į valdžią einantiesiems. Kaip
žinoma, Rusija nenuleidžia rankų R.Pakso frontui žlugus, tuoj
pat atidaromas antrasis frontas prieš Lietuvą, vadovaujamas V.Uspaskich.
Gyvenime kartais įvykiai ir priklausomybės keistai
susiklosto. Kas galėjo pamanyti, kad penkioliktais nepriklausomybės
metais Lietuvos garbė ir jos moralinio veido kokybė priklausys nuo
socialdemokratų Seime?
Prezidento apkaltos procese kaip tik jie ir lems,
ar Lietuvoje nugalės Tiesa ir Teisingumas, valstybinis mąstymas
ar partinis, mūsų valstybės ateities perspektyva Europoje ir pasaulyje
ar komunistinės praeities ilgesys.
Jei nugalės valstybinis mąstymas ir laimės tiesa,
tai bus ženklas, kad įvyko savaiminis mūsų valdžios desovietizacijos
aktas ir revoliucija vertybių sistemoje bei partijų mąstyme. Gal
dabartiniame Seime esančios partijos apsivalys nuo avantiūristų
ir čekistų bei taps visavertėmis europietiškomis partijomis, nepriklausomomis
nuo Rusijos specialiųjų tarnybų. Seimas atgaus prestižą, žmonės
jį gerbs ir juo pasitikės.
Tik ką tada veiks Rūta Gajauskaitė ir kiti į ją
panašūs, virkavę spaudoje, radijuje ir televizijos laidose, keikdami
prof. Vytautą Landsbergį, kad jis tariamai nenuleido iš Seimo aukštybių
desovietizacijos įstatymo? Tarsi žmogaus sąmonę būtų galima demokratinėje
valstybėje įstatymais reguliuoti. Tarsi nematytume, kaip pavilioniai,
terleckai, šurkai ir mazuroniai į savo liūną įtraukia neskaitančius,
niekuo nesidominčius, blogai informuotus Lietuvos žmones.
Apkaltą socialdemokratams sužlugdžius, dar ilgai
kapstysimės purvo ir netiesos liūne, kol vaikai paaugs, jaunimas
subręs, tauta prabus ir sieks tiesos bei moralios politikos. Tik
kaip žiūrės į akis savo vaikams ir vaikaičiams tie, kurie šiandien
mulkina Lietuvos žmones ir apkaltą stengiasi sužlugdyti? Tiesa,
gal paskutiniai įvykiai pakeis ir jų protus, gal jie supras savo
atsakomybę prieš valstybę, prieš jaunąją kartą?
Mūsų vaikai ir vaikaičiai jau pradėjo suvokti,
kas vyksta Lietuvoje ir kas yra kas. Tarp jaunimo moralinė revoliucija
jau vyksta, raudonas melo ir neteisybės valktis nuo akių jau krinta.
Tiesa pradeda nugalėti.
Paraiška moraliniam lūžiui buvo jaunimo pilietinė
akcija prie Prezidentūros, o pats lūžis, manau, įvyko visai neseniai,
Vasario 16-ąją. Jaunimas nori tiesos ir teisingumo. Be kita ko,
ir istorinio teisingumo. Bet kokia neteisingumo apraiška sukelia
jaunimo reakciją.
Šiais metais tokią reakciją sukėlė valdžios neteisingumas
minint Vasario 16-ąją. Antri metai, atėję Vasario 16-ąją prie Signatarų
namų, neišgirdome prof. V.Landsbergio balso. O juk jo vaidmuo atkuriant
Lietuvos nepriklausomybę ir valstybingumą buvo svarbiausias! Lygiai
toks pat, kaip Mindaugui, Didžiajam Lietuvos karaliui, įkuriant
Lietuvos valstybę; toks pat, kaip aušrininkams, vadovaujamiems dr.
Jono Basanavičiaus, jų įkvėpėjo ir organizatoriaus, atkuriant Lietuvos
valstybę 1918 metais. Juk V.Landsbergis vadovavo dainuojančiai tautos
revoliucijai, savo jautria muzikanto klausa išgirdęs laikmečio iššūkį.
To niekaip nepaneigsi! Ir per valstybines šventes niekas neturi
teisės jo nustumti, nustelbti, jo nuopelnus tautai ir valstybei
menkinti arba pasisavinti! Kas uždraudė jam bendrauti su savo tauta
Vasario 16-ąją? Prezidentas? Seimas? Vyriausybė? Savivaldybė? Ar
dar kas nors? Mes turime tą žinoti ir įvertinti.
O Vasario 16-ąją dešimt tūkstančių jaunuolių susirinko
į Katedros aikštę, dainavo patriotines dainas, tarp jų ir Šaukiu
aš tautą (B.Brazdžionio ž.). Visi tarsi iš vienos širdies.
Ar tai buvo reakcija į valdžios akciją? Palikime
tai suvokti kiekvienam savaip. Svarbiausia, kad patriotinė jaunimo
akcija buvo pratęsta ir Kovo 11-ąją Nepriklausomybės aikštėje, kurioje
buvo paliudyta, kad jaunimas drąsiai ir ryžtingai perima Žalgirio
dvasią iš Sąjūdžio dainuojančios revoliucijos. Tai geras ženklas,
kaip gaivus pavasario vėjo gūsis.
Tai tik pavasario ženklai. Tikrasis moralinis
tautos atgimimas prasidės tada, kai tautiečiai pradės jausti pareigą
savo tėvynei, savo valstybei, atsakomybę už jos likimą ir gyvens
taip, tarsi Lietuvos likimas tik nuo jo vieno (ir kiekvieno!) priklausytų,
matys tame savo gyvenimo prasmę. Tai svarbiausia! Čia lemiamas
žodis priklauso mokytojams ir tėvams.
Kita tautos moralinio atgimimo sudedamoji dalis
išmokti skirti gėrį nuo blogio, savo Žemės balsą nuo liūno balso.
Mūsų Žemės balsas tai visų pirma tiesa ir teisingumas,
mūsų tautos amžinosios vertybės: mūsų kalba, mūsų valstybė, mūsų
kultūra, mūsų bendras likimas ir išlikimas. Kaip rašė prof. V.Landsbergis,
tiesos balso priešprieša tai liūno balsas:
žmonės, suvilioti
liūno balso, nesugeba atsispirti siūlymams ir patarimams (žinoma,
už pažadamas jiems malones)
nedaryti skirtumo tarp gėrio ir blogio,
neskirti, kur tvirta žemė, o kur liūnas, kur mūsų krantas, o kur
pelkė ir klampynė (Landsbergis V. Kai sutarsime, joks liūnas neįsiurbs
// Lietuvos aidas. 2000 02 17).
Šiandien liūno balsas Lietuvoje ypač garsus. Vyksta
aršus psichologinis karas prieš Lietuvą, prieš tautą, prieš tiesą,
prieš žmoniškumą ir moralumą. Vienoje barikadų pusėje gerokai
nusilpusi tautos valia, kitoje grėsmingas, įžūlus, agresyvus,
meluojantis, rėksmingas, kas žino, gal ir gerai apmokamas, svetimos
valstybės interesams mūsų krašte atstovaujantis liūno balsas.
Tik aukštas tiesos ir prasmės skliautas gali sutelkti
jėgas, numalšinti liūno aistras. Ir tik tada pasaulis vėl mus pamatys
ir vėl mus pavadins, kaip ir tada, pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės
metais: Lietuva vilties tauta.
© 2004 "XXI amžius"
|