|
Krikščioniškos politikos šaltiniai
Aišku, kad per keletą metų laisvės vanduo nenuplaus
prie mūsų balsuotojų ir politinių partijų galvosenos per 50 metų
prilipusios kolektyvistinės-socialistinės pažiūros į valstybę ir
jos valdymą dervos. Tačiau yra pagrindo manyti, kad vis dėlto per
ilgai murkdomasi materialistinių pažiūrų į politiką išrūgose. Gal
todėl, kad vis dar kelyje į šviesesnę ateitį tebesinaudojama klaidinančiais
į žmogiškus griuvėsius vedusiais iškraipytais kelrodžiais. Tad kyla
klausimas: kodėl idėjų rinkoje niekas balsiai nesiūlo Katalikų Bažnyčios
šviesių kelrodžių popiežių enciklikų Rerum novarum ir Centesimus
annus?
Juk esame krikščioniška tauta. Šventadieniais
(kurie Maskvos senu nurodymu dar vis vadinami poilsio dienomis)
bažnyčiose netrūksta maldininkų. Tikriausiai per visą Lietuvą į
keletą kartų per dieną aukojamas šv. Mišias kas sekmadienį susirenka
dešimteriopai daugiau galimų balsuotojų negu didžiausiose, brangiais
skelbimais sušauktose didžiulėse demonstracijose. Tačiau politikoje
pasigendama tikėjimo šviesos. Turime net tris krikščionybę savo
pavadinimuose išsakančias politines partijas. Tėvynės sąjunga turi
krikščionišką frakciją. Net ir ne krikščioniškomis, vien tautinėmis
ar kultūrinėmis save vadinančios ar tautiškumą skelbiančios politinės
partijos bei visuomeninės organizacijos, jeigu kalba apie laisvę
ir žmogaus, kaip asmens, orumą, savyje turi religinį pradą. Popiežius
Jonas Paulius II, be abejo, pagrįstai teigia, jog tautų kultūrų
esmę sudaro tai, kaip asmuo žiūri į didžiausią paslaptį, į Dievo
paslaptį. Atseit tautų kultūros branduolį sudaro vienokia ar kitokia
religija. Net jei apie ją, kaip tokią, formaliai nekalbama. Tai
suprato komunistai, net neskaitantys Jono Pauliaus II enciklikų.
Todėl jie taip aršiai kovojo ir kovoja prieš tikėjimą, jo vieton
brukdami ateizmą. Jeigu taip, visiems, net ir netikintiems, bet
reiškiantiems, jog siekia tiesos, teisingumo valstybėje ir gerovės
tautai, derėtų susidomėti TIESOS ir TEISINGUMO ištakomis Bažnyčios
pažiūra į savivaldą ir valstybę.
Tai nesunku rasti bent jau dviejose minėtose enciklikose.
1891 metais popiežius Leonas XIII paskelbė Rerum novarum (RN). Ši
enciklika pasmerkia ekonominį liberalizmą, dažnai vadinamą laissez
faire. Šių dienų Amerikoje tam atstovauja (po viskas leistina
vėliava) libertarais besivadiną kraštutiniai kapitalistai. Jie nedaug
užtvarų asmens laisvei pripažįsta ir moralinėje srityje. RN išėjo
apginti darbininkų teises, tačiau su laissez faire pasmerkė ir
privačią nuosavybę panaikinti pasišovusį socializmą.
Šimtmečiui nuo RN paskelbimo paminėti Jonas Paulius
II 1991 metų gegužę paskelbė encikliką Centesimus annus (CA).
Joje socializmas paskelbiamas mirusiu. Popiežius pasmerkia komunizmą
ir visiškai sukritikuoja socialistinės gerovės valstybę bei patvirtina,
kad laisva ekonomika, arba vadinamoji biznio ekonomika, yra
artimiausia žmogiškai prigimčiai ir labiausiai pajėgi, sugebanti
patenkinti visuomeninius poreikius. Prieš 100 metų RN pasmerkė nežabotą
kapitalizmą laissez faire, bet įspėjo, kad privati nuosavybė
nenaikintina, o dabar CA enciklika smerkia ir komunistinį, ir kapitalistinį
materializmą, ir tolygiai smerkia laisvosios rinkos stabmeldystę.
Tuo jis iškelia politiką virš grynai materijos lygio.
Dievo paneigimas atima iš asmenybės pagrindą,
todėl susiklosto tokia visuomeninė tvarka, kurioje asmenybės garbingumas
ir atsakingumas yra ignoruojamas, - rašoma Centesimus annus.
Joje įspėjama, jog interesų konfliktai (kas pas mus madinga kurstyti)
uždeda biurokratinės kontrolės naštą, kuri gniuždo asmeninę iniciatyvą
ir žmonių išradingumą.
Argi nevertėtų, kad Lietuvos Antrosios Respublikos
reikalais besirūpinantiesiems padėtų filosofai, politikai ir teologai
rengdami publikai prieinamas konferencijas Bažnyčios tūkstantmete
išmintimi ir laisvės bei tironijos istorijos dalį išgyvenusio Popiežiaus
patirtimi paremtai enciklikai CA pasvarstyti. Kodėl to nėra Lietuvos
katalikų bendruomenėje?
Kai kas sako, jog tai yra enciklika apie ekonomiką.
Kiti jos svarstytojai, atrodo, teisingiau teigia, jog ji yra apie
žmonių bendruomenės laisvę, taip pat ir ekonominę laisvę. Tačiau
CA nepalieka laisvės ir savivaldos klausimus spręsti vien tik politikams
ir filosofams. Joje yra įsidėmėtinas pareiškimas: Žmogaus bendruomeninė
prigimtis
išvystoma įvairiose tarpinėse grupėse, pradedant šeima.
Joms priklauso ekonominės, socialinės, politinės ir kultūrinės grupės,
iškylančios iš pačios žmogaus prigimties ir turinčios savą autonomiją,
visad prieš akis laikant bendrą gėrį. Atseit valstybė, vyriausybė
yra tik vienas iš daugelio teisingos valdymosi sistemos statytojas.
Iš to galima daryti išvadą, jog popiežių enciklikas,
ypač moderniąją popiežiaus Jono Pauliaus II Centesimus annus praverstų
svarstyti ir mažose bendruomenių ar parapijiečių grupėse bei įvairiuose
veiklos branduoliuose, kurie teigia siekią TIESOS ir TEISINGUMO.
Vilius BRAŽĖNAS
Vilnius
© 2004 "XXI amžius"
|