Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Susitikimai
Darbai
Atmintis
Aktualijos
Literatūra
Žvilgsnis
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis
Kryžkelės
Rinka

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Apie rezistencinę dvasią,
traumas ir sveikatą

Dr. Petras BIELSKIS

Poetė Irena Petkutė-Neringa

Premijos įteikimas. Iš kairės: prof. L.Ruseckienė, mokytoja A.Klimantavičienė, poetės T.Rubšytė-Ūksienė ir V.Brazauskytė-Švaikauskienė

Pastarųjų metų įvykiai ir visuomenėje vykstantys ginčai akivaizdžiai rodo, kad mūsų tauta pamiršo arba kažkas nenori tyčia atminti labai reikšmingų istorinių faktų, kurie padėtų orientuotis šių dienų moralinių ir politinių nuostatų labirintuose. Negalima vien trypti kojomis ir rėkti apie savo subjektyvią tiesą. Kiekvienoje diskusijoje turi būti aiški teiginių motyvacija. Vilniaus universitetas bei Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras neseniai surengė mokslinę konferenciją „Sunkių traumų psichologija: politinių represijų ilgalaikiai padariniai“. Ten buvo pasakyta daug išmintingų kalbų, bet dabar ne tiek svarbu prisiminti, kaip mus anais laikais žudė, o dar svarbiau žinoti, kaip dabar mums padedama po tų baisių traumų pasveikti, o gal po viso to, kas su mumis buvo padaryta, apskritai pasveikti neįmanoma? Gal kas nors tyčia neleidžia sveikti?

Anais mūsų fizinio naikinimo laikais KGB šefas Lietuvai A.Guzevičius 1940 m. spalio 28 d. pasiuntė savo veiklos ataskaitą Maskvai. Aiškiai matyti jo pastangos įsiteikti, surasti paramos darbams prieš savo tautą. Taip gimė mažai žinomas arba sąmoningai nutylimas Maskvos dokumentas „Pasiūlymai apie agentūrines operatyvines priemones Lietuvos Katalikų Bažnyčios suardymui“ (LLK archyvas, K., 1996, Nr. 16, p. 177). Jame rašoma: „Lietuvos katalikų bažnyčia yra galinga organizuota antisovietinė jėga. Tam, kad pagilintų susiskaldymą tarp katalikų dvasininkų, SSRS NKVD mano, jog…:

- pasinaudojus prieštaravimais tarp nuosaikiosios bažnyčios dalies (…) ir antisovietinės srovės (…) būtina Kauno arkidiecezijoje organizuoti skilimą;

- pradėti besipykstančių grupuočių kompromitaciją;

- rietenas iškelti už bažnyčios ribų;

- įgyti kvalifikuotos agentūros, kuri sugebėtų perimti Lietuvos katalikų bažnyčios ryšį su Vatikanu“.

Dėl tų pasiūlymų fiziškai sunaikinta daug žmonių, dar didesnė dalis per represijas patyrė moralines traumas. Tai būtų pusė bėdos. Bet svarbiausia, kad tos traumos neturi baigties. Represinės struktūros jas kartojo, tęsė ir dabar tebetęsia ir kartoja. Tai matyti iš buvusio LSSR KGB pirmininko E.Eismunto slaptos ataskaitos Maskvai, pasiųstos jau 1990 m. sausio 4 d. Tik įsiklausykime, apie ką ten rašoma: „Pasikeitęs respublikos vadovybės požiūris į bažnyčią, kryptingas poveikis jos hierarchams per operatyvinius šaltinius ir asmeniniai darbuotojų kontaktai su jais leido apsaugoti tikinčiuosius nuo antisocialistinių jėgų bandymų įtraukti juos į negatyvią politinę veiklą. Per agentus sl. Dora, Arijonas, Kunigaikštis pratęstos priemonės prieš Vatikaną ir lenkų dvasininkiją kompromituojant reakcingai nusiteikusį katalikų bažnyčios veikėją, sl. Fariziejų. Gauti duomenys apie Romos kurijos ketinimus artimiausiu metu pasiūlyti jam atsistatydinti“ (ten pat, p. 223).

Tuos du dokumentus skiria penkiasdešimt metų. Bet politiniai tikslai ir metodika panašūs kaip du vandens lašai. Dabar aišku, kodėl jau Nepriklausomoje Lietuvoje dalis Bažnyčios hierarchų bičiuliavosi su bolševikais ir šaukė, kad kunigo vieta tik „prie altoriaus ir brevijoriaus“. Nepaklusnieji (ko gero, minimas Fariziejus buvo arkivyskupas Steponavičius) paties Vatikano rankomis buvo antrą kartą bolševikų sunaikinti. E.Eismunto veikla ir ataskaita negalėjo būti savarankiškos. Tuos metodus žinojo ir jiems pritarė „Respublikos vadovybė“. Pasikeitęs požiūris reiškia pasikeitusią metodiką, represijų pobūdį. O kas gi tą vadovybę tada sudarė? Tie žmonės niekur nedingo. Dabar ta buvusi „vadovybė“ turėtų patvirtinti tos metodikos egzistavimo faktą ir paneigti, kad tokia metodika dabar negalima, atsiriboti. Bet, deja, visi buvusieji atkakliai tyli, vadinasi, patvirtina, kad tie patys recidyvai galimi ir dabar. Pasikeitė tik sąlygos. Viešas ir platus karingojo ateizmo puolimas prieš Katalikų Bažnyčią ne tik kad nesumažėjo, bet pasidarė įžūlesnis ir piktesnis. Tad kalbėti apie buvusių politinių traumų užgydymą nederėtų. Koks čia reabilitavimas, jei traumos iš naujo gilinamos ir skriaudos aitrinamos? Žmonėms, kurie patyrė politines ir moralines traumas, reikia užtikrinti neliečiamybę, neleisti, kad į pakaušį alsuotų tie patys Eismunto operatyviniai vyrukai. Mūsų laikų žmogų reikia nuraminti.

Politinių represijų ilgalaikiai padariniai ne mažiau skaudūs ir ryškūs kūryboje. Tie, kurie praėjo pokario pragaro ratus, ir kūryboje negali atsiplėšti nuo anų vaizdinių, žodžių, sąvokų, baimės ir dramatizmo. Ypač aštriai ši praeities ir dabarties priešprieša atsispindi kuriančio žmogaus – mokytojo patirtyje. Literatūros ir kalbos mokytojas lengviausiai ir efektyviausiai formuoja jauno žmogaus dvasią, sukuria vertybinę sistemą, sužadina poreikį idealams. Tuo labiau jei mokytojas pats yra poetas. Apskritai Lietuvos kultūros istorijoje mokytojas visada buvo svarbiausia figūra. Prieš juos pirmiausia savo smurtą nukreipė carinės Rusijos žandarai, bolševikinė Rusija, 1940-aisiais irgi fiziškai pirmiausia sunaikinusi mokytojus. Pernai rugjūčio 23 dieną aukščiausioje vietoje prie Varnių-Kaltinėnų kelio atidengtas paminklinis akmuo paskutinio Žemaičių partizanų apygardos vado Vlado Montvydo-Žemaičio štabo žūčiai pagerbti. Iškilmėse dalyvavo krašto kariuomenės vadas generolas J.Kronkaitis, vyskupas emeritas A.Vaičius, karių kapelionas prelatas A.Svarinskas – jūra tremtinių vėliavų, giesmės ir maldos. Iškilmes surengė vado duktė Irena Montvydaitė-Giedraitienė, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos Telšių skyrius ir Žemaičių vyskupijos muziejus. Akmenyje, tarp garbingų didvyrių pavardžių, iškalta ir mokytojos bei poetės Irenos Petkutės-Neringos (1932-1953) pavardė.

Štabo sunaikinimas ir paminklinio akmens pastatymas yra istoriniai faktai, o to tragiško įvykio dvasią sudaro tuose įvykiuose vienaip ar kitaip blaškyti žmonės, jų likimai. Tik pamatyti reikia. Irenai tada buvo tik 20 metų. Jos kovingi antisovietiniai eilėraščiai buvo skaitomi kiekvienoje valstiečio sodyboje, perrašinėjami ir iš rankų į rankas platinami gimnazistų, žinomi ir mėgstami to meto šviesuomenės. Ir dabar sukrečia jos ramus nujautimas:

O mirštant neraudos anei sesuo…
Nieks kapo nesupils ir
            kryžiaus nestatys,
Pagalviu pasiliks sunkus
            laukų akmuo,
O patalu – kraujuotas gatvės
            grindinys.

Klaipėdos universiteto Teatro pedagogikos katedra iškėlė poetės I.Petkutės-Neringos fondo idėją, norėdama įamžinti paskutinės partizaninės spaudos redaktorės žygdarbį. Ir gal ne tik žygdarbį. Svarbiausia prisiminti tą sunkų pokarį, kuriančio žmogaus dramatizmą, jo likimo sąsajas su dabartimi. Norėjosi suvokti, kas vedė talentingą, kupiną gyvenimo džiaugsmo šaunią dvidešimtmetę merginą į tokią baisią priešpriešą ir neišvengiamą žūtį. Fondo idėją parėmė KU rektorius V.Žulkus, Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas doc. A.Žalys, prof. L.Ruseckienė, doc. R.Kančas ir šeši jauni verslininkai iš Klaipėdos bendrovės „Mūsų namas“ – Edvinas Kentra, Antanas Girčys, Valdas Mašidlauskas, Stasys Mažrimas, Alvydas Ruigys ir Kęstutis Drevinskas.

Atrenkant pirmuosius I.Petkutės-Neringos premijos nominantus vėl iškilo tas nelemtas traumuojančių pokario represijų sindromas. Pirmaisiais diplomais buvo įvertinta dviejų Žemaitijos mokytojų poečių Teresės Rubšytės-Ūksienės ir Vlados Brazauskytės-Švaikauskienės kūryba.

Labai įdomi ta aplinkybė, kad abi diplomantės yra I.Petkutės amžininkės. Jos visos trys literatūros pradžiamokslį išėjo Laukuvos gimnazijoje, visos trys mokytojavo, bet turėjo labai skirtingus likimus. Ireną ir Teresę, atėjusias iš kaimo, nuo miško, pagavo pasipriešinimo banga. Savo pirmuosius eilėraščius jos spausdino slaptuose pogrindžio laikraščiuose. Tik Vlada, būdama mažo miestelio gatvės vaikas, kažkaip susigūžusi išlaukė. Didysis smurtas pralėkė pro ją. Ireną pirmąją susekė KGB. Ji pirmoji buvo tardoma, verbuojama, pagaliau, per stebuklą pabėgusi, pasitraukė į mišką. Prasidėjo pavojingas gyvenimas partizanų būriuose, darbas rezistencinėje spaudoje. 1953 m. rugpjūčio 27 d., vos kelioms dienoms praėjus po vado žūties, netoli Kaltinėnų, Putvinskių kaime, Gečų sodyboje, Irenos spaustuvę-bunkerį apsupo stribai. Be abejo, tai buvo išdavystė. Nenorėdama gyva pasiduoti čekistams, Irena bandė nusižudyti. Sako, dar leisgyvę, apnuodytą dujomis, ją nuvežė į Varnius, bet kitą dieną ji jau gulėjo pamesta ant grindinio prie Varnių stribyno. Toks 20 metų gyvenimas.

Teresė tais pačiais metais iškeliauja politinių kalinių etapais į Archangelsko srities Puksoozersko, vėliau Molotovo srities Gajvos lagerius. Jos nelaisvės draugė latvių rašytoja Anita Liepa apie tuos laikus rašo: „Dabar, kada dešimtmečiai mus skiria nuo Šiaurės speigų, lagerių, bado, pažeminimų ir įžeidinėjimų, pragariško darbo po atviru dangumi, mano atmintyje lietuvės mergaitės paveikslas beviltiškoje tamsoje šviečia tartum švyturys“. (T.Ūksienė. Verta tikėti saule. K. 1993, p. 151).

Visada klauso keturvėjininko Salio Šemerio literatūros paskaitų Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijoje, studijuoja Klaipėdos mokytojų ir Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institutuose, vėliau moko vaikus literatūros ir kalbos Ignalinos, Tverų, Gargždų, Žadeikių mokyklose, pagaliau grįžta mokytojauti į Laukuvos gimnaziją. Jos poezijoje amžino įšalo, nykios taigos, Sibiro pūgos įvaizdžių nėra, užtat pilna apibendrintų pokario realijų, įvairaus lygio suvokimų ir nuojautų bei užkeikimų.

Ją ištrėmė už tų kalnų pilkųjų,
            Už debesų piktųjų,
            Už devynių saulių skaisčiųjų.
Į drumsčias upes nuskandino;
kelius ir vieškelius kapų smiltimi
                                     užnešė.

(Kai nebuvo tavęs.
Ištremta dvasia)

Pasakyta su nuostaba ir atjauta, nes čia pat atatariama:

O ji… sugrįžo.
Ir nežinai, kokiais keliais
ir ant kieno sparnų.
Ir vaikšto ji dabar tyli
Už savo pasakų gėlyno,
į juodą krepą susisupus.

(Ten pat.)

Tame eilėraštyje – visa mūsų pokario priešpriešų drama. Ypač dramatizmas sustiprėja paskutinėje strofoje:

Taip lengva ją visiems surasti.
Tik reikia pereiti gėlyną.
Sutrypti daug skaisčių žiedų.
O kas išdrįs tai padaryti?

(Ten pat.)

Toks moraliai gilus ir psichologiškai sudėtingas traumuotos dvasios ėjimas į pasveikimą. Vis dar egzistuoja kažkokios ribos: negali lengvai atrasti, nes būtina vėl kažką prarasti ar sulaužyti.

Sugebėjimas tarp strofų užrakinti dideles gyvenimiškos patirties atkarpas, dramatiškus nutylėjimus irgi ateina iš ten, iš pokario žmogaus likimo:

Jau žydi obelys.
                              Jau!
Bet putinas nežydi dar.

(Ten pat.
Dar vasara toli.)

Toje eilėraščių vaizdų struktūroje užkoduotas konfliktas, paremtas Ezopo kitakalbystės metodu. Tarp obels ir putino žydėjimo įterptas kažkoks skaudus žinojimas.

Tu žadėjai sugrįžti šventosioms
                                             Kalėdoms…
Paskubėk – neberasi manęs.
Mano valtys išplauks:
juodas vėliavas jūra skandina…

(Gyvenimo apoteozė. Paskubėk.)

Nuostabiausia, kad pokario depresijos suformuota poezija išlaiko ironišką žvilgsnį, teisiojo poziciją:

Kas laužo obelis,
pražydusias jaunamartės šviesa,
lizde užmigusius paukščius
                                      užmušinėja…
- - - - - -- - - - - -- - - - - -- - - - - -
Būk tu karalius ir valdovas būki, -
aš pasirūpinsiu tavąja karūna!
Šikšnosparnio sulaužyti sparnai
ir kojos –
tai tavo diadema ir vainikas tavo.
P.S. Ir tu gulėsi patvory,
Ir nepajudinsi nė dilgėlės lapelio.

(Ten pat.
Uraganas.)

Matyt pranašavimo ir už keikimo teisę poetas įgyja stovėdamas skriaudžiamojo pusėje.

Teresė 1956 metais pagaliau grįžo iš lagerio. Sukūrė šeimą, o dabar, apsupta šešių žavių vaikaičių, gyvena Šilalėje. Vienoje jos išleistų poezijos vaikams knygučių rašoma: „Teresė yra labiausiai žinoma kaip poetė, rašanti vaikams. Gerai pažįstanti vaikų psichologiją, jų požiūrį į gamtą, į juos supantį pasaulį. Jos eilės žavi ypač jaunuosius skaitytojus eiliavimo lengvumu, žodyno turtingumu“. Štai jos eiliavimo, skirto vaikams, pavyzdys:

Dvi pelytės
Smaližiavo,
Kol Murmiukas
Jas pagavo.
Bėgo gelbėti
Trečia —
Visos katino
Pilve.

(Dvi pelytės)

Bet tuoj pat prasiveržia jaunų dienų pašalas. Ir jau dramatiškai, bet, suprantama, vaikų kalba išsako savo išgyvenimus:

Už trispalvę
Ir už Vytį
Trėmė Sibiran
Mamytę
- - - - -
Grįžo Laisvė,
Grįš Vytis!
Ilsis Sibire
Mamytė.

(Kūlverstukas)

Visa Teresės poetinė tematika, vertybės, žodžiai ateina iš ten. Iš pokario senų skriaudų ir neteisybės:

Tebevaikšto požemiuos
Dar gyvas skausmas.
Kankintų, žuvusių
Plevena čia dvasia.
Dairaus po marmuro sales,
Dairaus su baime neramia:
Dairaus po marmuro sales,
Valdžioj tie patys…

(Liepsnok, širdie.
KGB požemiuose)

Teresės poezijoje nėra vietos euforijai, įmantriems efektams, tik rami ir pasverta išmintis, santūrumas, gal net susitaikymas.

Dvasia ne keršto šaukias,
Tik teisingumo.

(Ten pat)

Bet grįždami prie minties apie „politinių represijų ilgalaikius padarinius“ ir „sunkių traumų psichologiją“, turime sutikti, kad ir vienos, ir antros poetės kūryboje pastebimas tas pats sindromas – išgyti žaizdoms neleidžiama. „Dairaus su baime neramia“, - taip nusakoma dabartinė dvasinė situacija. Praėjo penkiasdešimt metų, greit penkiolika, kai vėl laisvi, o sielos nepalieka „baimė nerami“.

Kaip suderinti pokario pasipriešinimo aukų meninio pasaulio vaizdinius ir aspiracijas kad ir su dabartiniu M.Ivaškevičiaus literatūriniu įvaizdžiu, jo disonansais? Tai irgi naujos prievartos ir smurto formos. Bet, deja, jos yra skatinamos, visokeriopai populiarinamos valstybiniu lygiu ir tampa neįveikiama priešprieša. Jau nekalbant apie karingojo ateizmo ir materialistinės filosofijos atviras ciniškas formas. Visa tai leidžia manyti, kad tais dvasinio teroro veiksmais vis dar tebesiekiama tų pačių tikslų ir net ta pačia, gal šiek tiek patobulinta metodika. Kada LR Seime per Kovo 11-osios iškilmes Panevėžio vyskupas ir disidentas Jonas Kauneckas iš tribūnos skelbė žmonių dejones apie „ne tą Lietuvą“, darėsi tikrai neramu. Kyla klausimas – kas gi konkrečiai atsako už tą kultūrinį ir dvasinį mūsų laikų terorą tautoje? Kas mus privalo ginti ir apsaugoti? Gal mes jau nebe bendruomenė, gal jau banda? Būdavo, mūsų tautai tragiškais momentais atsistodavo vyskupas Motiejus Valančius, prezidentas Antanas Smetona, kun. Juozas Tumas-Vaižgantas, bolševikmečiu mūsų savastį gynė Jonas Lankutis, Eugenijus Matuzevičius, Justinas Marcinkevičius, o dabar lyg ir nebėra kam.

Baisiausia, kad ir vėl gudriai visi pratylės.

© 2004 "XXI amžius"