Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Katalikų
    bendruomenėse
Atmintis
Laikas ir žmonės
Mums rašo
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis
Rinka
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Rizikingos pastoracijos karžygys

Aldona Elena Puišytė

Kun. dr. Jonas Puišys 1932 metais

Kun. dr. Jonas Puišys, SDB, Berlyne po stipraus bombordavimo

Grupė saleziečių Vytėnuose 1936 metais. Sėdi: ketvirtas iš dešinės – kun. dr. Jonas Puišys, penktas – kun. Antanas Skeltys, šeštas – Jonas Žemaitis

Keturi lietuviai kunigai (iš dešinės): Buikus, Šateika, Albinas Rutkauskas ir Vincentas Endriūnas prie kun. dr. J.Puišio kapo Šveinfurte

Taip kunigą teologijos daktarą Joną Puišį pavadino kartu su juo dirbęs pastoracinį darbą Vokietijoje paskutinės jo kelionės liudytojas kunigas Leonas Jankauskas. Liepos 3 dieną sukako 100 metų nuo jo gimimo.

Gimė kun. J.Puišys 1904 m. liepos 3 d. Skirsnemunės parapijoje, Jurbarko valsčiuje, Antkalniškių kaime. Mokėsi Jurbarko „Saulės“ progimnazijoje, kur pasireiškė kaip veiklus, kupinas kūrybiško entuziazmo mokinys: įsteigė esperantininkų būrelį, buvo jo pirmininkas. Baigęs progimnaziją, kun. Antano Skelčio paragintas, išvyko į Italiją ir įstojo į Este Manfredini Venete saleziečių mokyklą. Kun. Antanas Sabaliauskas apie tai rašo savo atsiminimuose: „Jonas Puišys buvo pirmas kun. A. Skelčio bandymas kviesti laisvosios Lietuvos jaunuolius ruoštis taip reikalingam Tėvynės jaunimo auklėjimo darbui. Vienas iš tų pirmųjų buvo linksmas, judrus, sveikas bei viltingas Lietuvos kaimo jaunuolis - Jonas Puišys”. Po noviciato davęs pirmuosius vienuolio įžadus, mokslus tęsė Turine, kur 1932 metais baigė filosofijos ir teologijos studijas, įgydamas daktaro laipsnį. Tų pačių metų liepos 3 dieną įšventintas kunigu. Primicijas atlaikęs savo parapijos Skirsnemunės bažnyčioje, vėl grįžo misionieriškai veiklai su jaunimu Italijoje. Kurį laiką dirbo Veronoje, o 1932-ųjų rudenį buvo paskirtas mokslo tarėju ir oratorijos vedėju į saleziečių įstaigą Perozoje, kur mokėsi būrys lietuvaičių.

Lietuvoje 1934 metais kun. A. Skeltys su pirmaisiais lietuviais saleziečiais Vytėnuose įkūrė saleziečių centrą ir gimnaziją. Neturtingų tėvų vaikai ir našlaičiai čia sulaukdavo ypatingos globos. Kun. J.Puišys savo širdies idealizmą buvo pasirengęs skirti šiems vaikams. Todėl 1935 metais grįžo į Lietuvą, apsistojo gimtojoje Skirsnemunės parapijoje - Vytėnų vienuolyne. Ir mano vaikystę nušvietė dėdės kunigo Jono Puišio džiaugsminga meilės šviesa. Jis turėjo ypatingą bendravimo su vaikais charizmą, buvo be galo mylimas. Menu jaukią Vytėnų aplinką, gėlynus, rožių alėją, tvenkinius, bityną, gražų parką. Bolševikams uždarius vienuolyną, buvusio grožio neliko nė ženklo...

1938 metų gegužę Kauno arkivyskupas metropolitas Juozapas Skvireckas pavedė saleziečiams šalia seminarijos buvusią Švč. Trejybės parapiją ir bažnyčią. Pakvietė čia dirbti ir kun. J.Puišį, kuris su jaunatvišku užsidegimu ėmėsi darbo. 1938 m. gruodžio 29 d. „XX Amžiaus“ korespondentas P. K. rašė: „Pažvelgus į Jakšto Nr. 1 sodybą, susidaro įspūdis, kad saleziečiai pakėlė revoliuciją: griūva seni tvartai, skylėtais stogais malkinės, o jų vietoje palaipsniui atsiranda gražus ir lygus kiemas su krepšinio aikštelėmis ir kitais jaunuolių laisvalaikiui reikalingais įrengimais. Revoliucija vyksta ir namuose, kurie taip pat pritaikomi jaunimo susibūrimui. Čia jau susirenka šimtas jaunuolių. Dar tik pradžia... Ten, kur renkasi Kauno miesčioniukai, - oratorija. Oratorija - Lietuvoje dar mažai kam žinomas žodis, nes jis čia atsirado tik prieš mėnesį. Oratorijos vedėjas yra kun. dr. J. Puišys“. Užklaustas: „Kiek turite vaikučių?“ - atsako: „Apie pustrečio šimto. Darbą pradėjome aštuoniais, visa nelaimė, kad turime mažas patalpas. Dabar tvarkome kiemą, kuris buvo užgriozdintas visai mums nereikalingais pastatais. Čia bus kelios aikštelės, kurios bus naudojamos žaidimams (...)”. Į oratoriją rinkdavosi Kauno senamiesčio, Žaliakalnio, Aleksoto ir iš kitų vietovių atvykę įvairaus amžiaus vaikai. Jie žaisdavo, sportuodavo, o vakare po trumpo pamokymo sukalbėdavo maldas. Kun. J. Puišys buvo visų jų užsiėmimų geroji dvasia. Kleboniškio miške buvo surengta vasaros stovykla, kurioje dvi savaites praleido 50 vaikų. Oratoriją rėmė „Pienocentras“, „Parama“, „Lietūkis“, „Tilmanas“. Bolševikams okupavus Lietuvą, oratorija buvo uždaryta.

Kun. J.Puišys, matydamas, kad jo puoselėtas darbas okupuotoje Lietuvoje nebus įmanomas, ieškojo kitų kelių savo salezietiškai veiklai įprasminti. Kažkokiu būdu apsirūpinęs atitinkamais dokumentais, kartu su repatriantais, tarp kurių dauguma buvo lietuviai, pasitraukė į Vokietiją. „Tais metais į Vokietiją pasitraukė 250 kunigų“ - rašė kun. dr. Krizantas Juknevičius, SDB, „XXI amžiuje“ (Nr. 28, 1995 04 14). Čia jis nuo pat pirmųjų dienų tapo pabėgėlių dvasios tėvu. Gerai pažinodamas kun. J. Puišį, jo pilną užmojų išmintį, sielovados troškimu degančią širdį, Kauno arkivyskupas metropolitas J.Skvireckas paskiria jį dirbti lietuvių pastoracijos centro vedėju. Vyskupas V.Brizgys savo knygoje „Katalikų Bažnyčia Lietuvoje 1940 - 1944 m.” rašo: „(...) lietuvių darbininkų aptarnavimui Reiche ne generalkomisaro, o Berlyno sprendimu buvo Kauno arkivyskupo metropolito paskirtas ir pasiųstas į Berlyną salezietis kunigas dr. Jonas Puišys. Jam pavyko ten susikurti gana palankius santykius, kad iš Darbo Ministerijos gavo žinias, kur ir kiek yra lietuvių darbininkų ir juos lankyti”. Tapęs lietuvių pabėgėlių dvasios vadovu, rūpinosi jų dvasiniais ir medžiaginiais reikalais. Kviesdavo iš Lietuvos pasitraukusius kunigus dirbti jų pačių tautiečių pabėgėlių sielovadoje. Džiugu ir man buvo išgirsti gražiausius dėkingumo žodžius apie dėdę kun. J.Puišį iš kunigo Valdemaro Cukuro, susitikus su juo 1994 metais.

1944 metų spalį kun. J.Puišys (kartu su vyskupu V.Brizgiu) dar buvo grįžęs į Lietuvą. Aplankė artimuosius ir vėl išvyko į Vokietiją tęsti pastoracinio darbo. Apie susitikimą tuo metu, vėliau dirbęs su kun. J.Puišiu lietuvių pastoracijos centre, po jo mirties rašė Vokietijoje leistame laikraštyje „Tėviškės Garsas“ kun. Leonas Jankauskas: „Berlyne, nepraėjus nei porai dienų, kunigo Puišio dėka pasijutau kaip namie. Butas, maistas paruošta atbėgantiems! Čia pat leidimai ir bilietai į pasirinktą vietą Bavarijoje. Atvykus į naują vietą, pasirodė vėl viskas sutvarkyta, paruošta, net paklotos lovos ir pirmoji apranga belaukianti. Jis nei dienos, nei nakties valandų negailėjo ir iš vienos įstaigos į kitą bėgo, kad tik daugiau padėjus tiems, kurie, siaubo apimti, klaidžiojo Europos didmiestyje. (...) Jis davė liudijimus, lydėjo į traukinius, padėjo pasimetusiems kelionėje; jis rašė aplinkraščius, direktyvas, lankė kolonijas. Buvo visiems viskuo, kad visus laimėtų Kristui“. O štai ką rašo, prisimindamas, kad „per kunigą Joną Puišį tapo saleziečiu“, kun. A.Sabaliauskas: „(...) kiek jis ten pergyveno ir iškentėjo iki pat karo pabaigos - galime tik įsivaizduoti. Niekur taip žiauriai nepasireiškė mirties šmėkla, kaip tame mieste, ir joks miestas nebuvo taip suniokotas kaip Berlynas.” Iš tiesų per vieną bombardavimą sviediniui kritus vos už trisdešimties metrų nuo kun. J.Puišio, jis tik per stebuklą liko gyvas.

Rusams artėjant prie Berlyno, ištrūkęs iš apsupties, kun. J.Puišys pasitraukė į vidurinę Vokietiją, kur su jaunatviška jėga toliau tęsė apaštalavimo darbą tarp lietuvių. Tam tikslui įsigijęs motociklą lankė tautiečius visuose Vokietijos pakraščiuose. Taip priartėjo toji lemtinga diena, apie kurią savo prisiminimuose rašo kun. L. Jankauskas: „Vieną saulėtą birželio popietę Lichtenfelse, prie klebonijos durų, sustoja motociklas. Nuo jo vikriai nušoka apdulkėjęs keleivis. Šypsena greit jį išduoda. „Viešpatie, juk tai mūsų daktaras!” - sušunku. „Daktaras Puišys, kurio sielą seniai paaukojau Viešpačiui šv. Mišių pirmame memento”. O dr. Puišys, lyg niekur nieko, nusipurto dulkes, nusiima akinius ir prašosi valandėlei poilsio, po kurio nori vykti toliau. Žinoma, taip greit išvykti iš Lichtenfelso jam nepavyko. Gal tolimos keliones nuovargis (200 km), gal graži Maino slėnio gamta jį sulaikė. Rimtas, stoiškas mano klebonas netikėjo, kad šis jaunas daktaras buvo tas pats rizikingos pastoracijos karžygys, apie kurį tiek daug kartų buvau jam pasakojęs (...) Ankstyvą ketvirtadienio rytą išvykome. Galbūt mano svečias buvo ne visai pailsėjęs, - jo rankos ne visai ryžtingai valdė motociklo vairą. Atsimenu, poroje vietų prašiau, kad paleistų smarkiau, bet kun. Puišys pramatė „tolimą“ kelionę, nerizikavo ir važiavo labai pamažu, atsargiai, nors mašina, kaip atrodė, labai eikli ir gera. Turbūt taip Dievas skyrė, kad prieš Bambergą vienas vokietis mus nukreipė vykti į Wurzburgą per Schweinfurtą (...) Kely kalbėjome, juokavome, planavome. Mus lenkė amerikiečiai, mes - vokiečius. Ir čia... ne staiga, bet neišvengiamai riedėjome į amerikiečio vairuojamą lengvą karišką mašiną. Amerikietis važiavo ne savo puse. Prasilenkimo momentu abiejų vairuotojų buvo suabejota, kuria puse lenktis. Įvyko lengvas susidūrimas. Mes su kun. Puišiu išvirtome, bet jau ne abu kėlėme. Tiesus pataikymas sutriuškino jam kairiąją koją, o aš likau nė nepaliestas, tik susitrenkęs. Greitai subėgo žmonių, atsirado ir amerikiečių karininkų, kurie kun. Puišį tuoj paėmė savo globon į lauko ligoninę. Čia buvo suteikta pirmoji pagalba. Sanitarinė USA mašina mus atvežė į Schweinfurtą. Čia tuoj buvo padaryta nuotrauka, konsiliumas ir konstatuota: trijų - keturių mėnesių „atostogos“. Kun. Puišio tai neišgąsdino. Jis tada pasakė: „Matai, Dievas greičiau man davė atostogų, negu aš pats sugebėjau jų gauti. Dabar galimai greičiau pasistenk pranešti ekscelencijoms Regensburge, kad atleistas Viešpaties tarnas“ . Apie įvykį pranešiau ir Schweinfurto dekanui ir Regensburgui. Bet kun. Puišio tragiškos mirties žinia pavijo ir aplenkė jo katastrofos žinią.”

Mirė kunigas dr. Jonas Puišys 1945 m. birželio 14-ąją, likus devyniolikai dienų iki jo 41-ojo gimtadienio. Palaidotas Schweinfurto katalikų kapinėse. Saleziečiai kunigai Vincentas Endriūnas ir Antanas Sabaliauskas velioniui skirtame nekrologe rašė: „Kun. J. Puišio, kaip saleziečio, pavyzdys ir atlikti darbai kongregacijoje lieka kaip graži gėlė, pražydusi Lietuvos saleziečių veiklos darželyje, Lietuvos, taip baisiai kankinamos ir persekiojamos šiuo metu bedieviškojo komunizmo“.

O per mirties metines Vokietijoje leistame „Tėviškės Garse“ buvo išspausdinti kun. L. Jankausko atsiminimai apie kun. J. Puišį, kurie užbaigiami tokiais žodžiais: „(...) šito vyro ir kunigo vienuolio ne tik mirtis, bet ir darbai padarė jį nemirtingą ir Bažnyčiai, ir lietuvių tautai, ir tremtinių bendruomenei. Jei Viešpats atleido kun. dr. Puišį iš šios žemiškos tarnybos, tai tik dėl to, kad duotų jam dangiškąją. Jo pasiaukojimas ilgai bus pavyzdžiu mūsų tremties kovotojams, o jo sielai — amžinas pergales vainikas“. Kun. A. Sabaliauskas savo atsiminimuose apie kun. J.Puišį rašo: „Jo paliktieji kunigo saleziečio darbai liko šviesioje atmintyje ne vien tarp savųjų vienuolių, bet ir savosios tėvynės istorijos puslapiuose“‘.

© 2004 "XXI amžius"