Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Katalikų
    bendruomenėse
Atmintis
Laikas ir žmonės
Mums rašo
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis
Rinka
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Amžinųjų vertybių dalelė

Plokščių bažnyčioje gieda primadona Irena Milkevičiūtė (dešinėje). Akompanuoja Eleonora Taškinaitė (kairėje), viduryje – vargonininkė Stasė Piliutienė

Porciunkulės atlaidų procesija. Viduryje – klebonas kun. Antanas Urbanavičius

Procesijos dalyviai Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčioje Gedimino JOKŪBAIČIO nuotraukos

Atlaidų Sumą aukojęs kun. dr. Rimas Skinkaitis

Porciunkulės bažnytėlė Švč. Mergelės Marijos Angelų Karalienės bazilikoje prie Asyžiaus

Porciunkulės atlaidų procesija

PLOKŠČIAI. Rugpjūčio 1-ąją čia vyko tradiciniai Porciunkulės atlaidai. Jie prasidėjo šv. Mišiomis Panemunių regioninio parko viename iš šlaitų esančioje Šventaduobėje, kurias aukojo klebonas kun. Antanas Urbanavičius. Į šią vietą pasimelsti prie Švč. Mergelės Marijos altorėlio ir atsigaivinti šaltinio vandeniu žmonės užsuka ne tik per atlaidus. Čia rengiamos poezijos šventės, atvyksta maldininkai, poilsiautojai, o kartą per metus, Porciunkulės atlaidų rytą, aukojamos šv.Mišios.

Paskui atlaidai vyksta Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčioje. Votyvos šv. Mišias aukojo kaimyninės Gelgaudiškio parapijos klebonas kun. Alfredas Nėnius. Prasmingame tos dienos skaitiniams ir Evangelijai pritaikytame pamoksle kun. A.Nėnius aiškino, kokia yra svarbi Amžinybė ir nieko neverta tuštybė, kurios nevengia garbinti mūsų laikų žmonės. Begalinis turto vaikymasis nesirūpinant dvasiniais dalykais neatveria kelio į amžinąjį gyvenimą po mirties.

Po Votyvos tradiciškai šv. Mišias prie šoninio Šv. Antano altoriaus aukojo Plokščių klebonas. O Sumą jau kelintus metus iš eilės čia aukojo ir pamokslą sakė svečias iš Marijampolės, Vilkaviškio vyskupijos palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio kunigų seminarijos prefektas kun. dr. Rimas Skinkaitis (jo pamokslą spausdiname atskirai).

Porciunkulės dieną, rugpjūčio 2-ąją, visi pasaulio katalikai, įvykdę atlaidams gauti nustatytas sąlygas, bet kurioje bažnyčioje gali pelnyti visuotinius atlaidus. Dar 1216 metais šv. Pranciškus iš popiežiaus Honorijaus III išprašė malonę, kad tikintieji, atlikę išpažintį, lankydami jo 1209 metais atstatytą Porciunkulės bažnytėlę pelnytų visuotinius atlaidus. Iš pradžių jie buvo suteikiami tik ten ir tik kartą per metus, per Švč. Mergelės Marijos Angelų Karalienės šventę – rugpjūčio 2-ąją, vėliau – visose pranciškonų bažnyčiose ir visada, kad ir kada tik apsilankytum Porciunkulės bažnyčioje. Italijoje, ypač Asyžiuje, ši diena vadinama atleidimo švente. Lietuvoje Porciunkulės atlaidai mažai kur švenčiami, bet ši diena ir šių laikų žmogui primena Dievo gailestingumą bei malonę, ragina žengti atsivertimo keliu. Todėl bent Plokščiuose per šiuos atlaidus daug žmonių atlieka išpažintį, dar daugiau priima šv. Komuniją.

Jau įprasta, kad tą dieną bažnyčioje gieda koks nors profesionalus solistas. Klebonas kun. A.Urbanavičius mano, kad ir provincijos žmonėms reikia aukšto meninio lygio koncertų, į kuriuos jie retai kada tegali nuvykti, todėl jis vis pakviečia į atlaidus pagiedoti ką nors iš profesionalų. Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčioje jau giedojo solistai Rita Preikšaitė, Algimantas Barniškis, Juozas Janušaitis, o šiemet atvyko net primadona Irena Milkevičiūtė. Klebonas ją pavadino geriausia Lietuvos soliste, garsia, bet ne išdidžia, nes nepasididžiavo atvykti į nedidelę provincijos bažnyčią. Beje, I.Milkevičiūtė kažkada kartu mokėsi su Plokščių vargonininke Stase Piliutiene, todėl joms buvo malonu tuos laikus prisiminti. O giedojo garsioji solistė tikrai įspūdingai, jos giesmių aidas užpildė kiekvieną bažnyčios kampelį. Solistei akompanavo Eleonora Taškinaitė. Girdėjau žmones kalbant, kad tokio giedojimo jiems dar netekę klausytis, o ši bažnyčia, ko gero, buvusi per maža I.Milkevičiūtės giesmėms. Pati solistė „XXI amžiui“ sakė mielai giedanti ir provincijos bažnyčiose, jai kaimo žmonės artimi ir malonūs. O vaikystėje ilgai vasarodavusi Dzūkijoje pas senelius, todėl visada jaučianti ilgesį kaimui.

Romas BACEVIČIUS

Turtas žmogui, o ne žmogus turtui

„Tuštybių tuštybė ir viskas tuštybė“. Keistai nuskamba šie Šventojo Rašto žodžiai pasaulyje, kuris yra be galo dinamiškas, vystosi ir modernėja, vis daugiau gamina bei vartoja, kuris daro viską, kad būtų gyvenama sočiau ir patogiau, kad kiek galima daugiau turėtume. Sakoma, kad pinigai atveria visas duris: turi pinigų – turi visko, neturi pinigų – negali nieko. Visais laikais žmogus manė, kad jo gyvenimas priklauso ne nuo to, kas jis yra, bet nuo to, ką jis turi. Jei turėsiu pinigų, užimsiu geresnes pareigas, turėsiu geresnį darbą, mane galbūt labiau mylės ir gerbs, manęs bijos, aš galėsiu pasirūpinti savo ateitimi, sveikata ir t.t. Deja, gyvenimas rodo ką kita. Labai dažnai turtas ne tik neapsaugo nuo ligų ir skausmo, neišgelbsti nuo mirties, bet ir taip laukto džiaugsmo neatneša. Didelis turtas neretai gyvenimą paverčia pragaru. Nesutikau žmogaus, kuris, būdamas labai turtingas, spindėtų ramybe ir džiaugsmu. Galbūt ne vienas pamanysite, kad Bažnyčia vėl kalba prieš turtą, pinigus, esą tai blogai ir to nereikia. Ne, Jėzus nesmerkė turto ar materialinių gėrybių, nelaikė nuodėme ar blogiu pinigų. Jis leidžia suprasti, kad blogis ar gėris glūdi ne piniguose ar jų kiekyje, o žmogaus požiūryje į turtą, į medžiagines gėrybes.

Taigi visa esmė yra mūsų vertinimas. Materialinės vertybės yra geros, būtinos ir reikalingos, kad žmogus galėtų normaliai ir padoriai gyventi. Žmogui reikia pinigų, kad jis turėtų už ką įsigyti sau deramą pastogę, rūbų, sočiai maitintis, nusipirkti knygą, pakeliauti, būti ir jaustis visaverčiu žmogumi. Blogai žmogui gyventi jaučiant nuolatinę stoką, kai nėra elementarių buitinių sąlygų, būti pasmerktam vegetuoti, kai pažeidžiamas jo orumas. Skurdas veda prie degradavimo ir asocialumo, nužmogėjimo. Yra didžiulė nuodėmė, kai žmogui duoda darbą, bet jį išnaudoja, nesirūpina sukurti jam padorias darbo sąlygas, nemoka prideramo atlyginimo. Tai yra nusikaltimas žmogiškumui. Skurdas dažnai tampa nužmoginimo ir degradavimo priežastimi.

Tačiau šiandien ne mažiau svarbi ir kita tiesa: turtas yra žmogui, o ne žmogus turtui. Turtas turi padėti augti ir bręsti žmogaus dvasiniam pasauliui, formuotis jam kaip Dievo ženklu pažymėtai asmenybei, o ne paversti pinigų darymo mašina ir jų garbintoju. Jo žodis pabrėžia, kad nors turtas yra geras ir reikalingas, bet negalima jo sureikšminti, pervertinti, suabsoliutinti ir sudievinti, supainioti, medžiagos ir turto pastatyti į pirmą vietą, nustumiant dvasinius dalykus į pakraštį. Negalima pasiduoti iliuzijai, kad turtas – tai viskas, tarsi naujas Dievas, nuo kurio priklauso mano laiminga ateitis. Toks požiūris – tai dvasinė liga. Ji vadinama godumu. Todėl Jėzus, matydamas šio viruso pavojų, atėjo į pasaulį kaip tas, kuris gydo egoizmo, godumo ir savimeilės sužeistą žmogaus širdį. Ir padeda nukreipti mūsų žvilgsnį teisinga vertybių linkme.

Šiandien visuomenė skatina žmogų jaustis ir būti pasaulio centru, rūpintis, mylėti ir gyventi visų pirma dėl savęs. Tai yra šių dienų materialaus pasaulio šūkis. Jėzus parodo, jog tokia mąstysena – tai lyg narkotikai, savotiškas vėžys, kuris deformuoja, griauna ir galiausiai sužlugdo žmogų kaip dvasinę asmenybę. Jėzus nori, kad mes pastebėtume ir vertintume žmogų, greta ir šalia mūsų esantį. Didžiausia vertybė yra žmogus – Dievo paveikslas ir panašumas. Turbūt prisimenate Viešpaties žodžius: „Ką padarėte vienam iš mažiausių mano brolių, man padarėte“, todėl visa, kas padaroma žmogui, pačiam Dievui padaroma, ir tas turi amžinąją išliekamąją vertę. Šiandien Dievo žodis pateikia turto kaupimo ir pelningos investicijos modelį. Jei gyveni tik sau ir tik dėl savęs, esi panašus į vasarinę lauko gėlę, gražus ir laimingas, kol tavęs nepalietė mirties šalna. Vasarai pasibaigus tavęs nebelieka, tik pelėsiai. Jei visas tavo dėmesys, viltys ir pastangos buvo nukreipti į turtą, tai buvo iliuzija, kuri vieną dieną žlugs kartu su mirtimi. Ir tavo gyvenimas pasirodys buvęs tuščias, nes akcentai buvo dedami ne ten. Ir išliks tik tai, ką tu pasidaliji su kitu žmogumi, ką tu išdalini, atiduodi ar padovanoji. Tik tai nepraeis ir nepranyks, tai bus derlius, supiltas į Amžinybės aruodą. Darydamas gera, gyvendamas taip, kad tavo turtas ir sugebėjimai padėtų gražiau ir šviesiau gyventi kitiems, tu savo turtą investuoji į Dievo banką, kuris ne tik amžinas ir niekada nebankrutuos, bet atneš tokias palūkanas, kad laimingas būsi visą Amžinybę.

Šv. Pranciškus Asyžietis, kurio šventę šiandien švenčiame, yra gražiausias tokio gyvenimo pavyzdys. Jis taip pat suprato, kad gyvenime nėra nieko tvirto ir pastovaus, viskas keičiasi ir praeina, viskas silpna. Net pinigai. Jis suprato, kad yra tik vienas stabilus ir patikimas amžinas ir nepraeinantis pagrindas – tai Viešpats žmogišku veidu. Štai šv. Pranciškus Asyžietis, būdamas turtingo pirklio sūnus, turėdamas užtikrintą ateitį, pakeitė savo gyvenimo kryptį. Jis paliko visus turtus ir gyvenimą paskyrė dvasiniams dalykams. Jis tampa mažųjų tėvu ir brolių mokytoju, neturto propaguotoju ir skleidėju, dvasinių vertybių dalytoju. Šiandieninė šventė „Porciunkule“ išvertus iš italų kalbos reiškia dalelę. Šitas mažas silpnas žmogus tapo dieviško gerumo, meilės ir amžinų dalykų dalele ne tik anuo metu švietusia, bet ir šių dienų pasauliui. Šv. Pranciškus tampa dvasinių vertybių žibintu, jau 800 metų šviečiančiu ir žavinčiu pasaulį, jį myli ne tik katalikai, bet ir kiti krikščionys. Dvasiniai dalykai praturtina žmogų ir padaro jį nemirtingą ir amžinai gražų. Dievas, norėdamas, kad ir mes turėtume tokią ateitį, būtume amžini ir gražūs, laimingi ir šviesūs, mums įspėdamas kalba, kad nepainiotume vertybių ir prioritetų, kad nepasirinktumėm stabų, negyventume iliuzijomis, kurios vieną dieną žlugs ir mes liksime apvilti. Bažnyčia iškelia išmintingus žmones, šventuosius, tokius kaip šv. Pranciškų Asyžietį, kad mes matytume, jog šventieji nėra nenormalūs žmonės, kad jie visai normalūs, tačiau teisingai investavę ir ta investicija juos padarė iškilius. Todėl nedarykime kvailystės – nelaikykime pinigo ar turto dievu. Tai iliuzija, kurią niekais paverčia mirtis. Visa, ką turime ir sukaupiame, tebus priemonė didesnei ir glaudesnei mūsų bendrystei su Dievu ir su kitu žmogumi. Štai tik tada žmogus galės išgyventi tikrą džiaugsmą čia, žemėje, ir jo pilnatvę Amžinybėje.

Kun. dr. Rimas Skinkaitis

Pamokslas pasakytas Plokščių Švč. Mergelės Marijos Vardo
bažnyčioje rugpjūčio 1 dieną.

© 2004 "XXI amžius"