Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Katalikų
    bendruomenėse
Atmintis
Laikas ir žmonės
Mums rašo
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis
Rinka
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Tarpreliginio dialogo aktualumas

Mindaugas BUIKA

1999 m. gegužės 14 d. Vatikane susitikęs su Irako musulmonų dvasininkais popiežius Jonas Paulius II pabučiavo jam įteiktą Koraną

Popiežiaus Jono Pauliaus II istorinis vizitas į Romos sinagogą 1989 m. balandžio 13 d.

Pastaruoju metu Katalikų Bažnyčios suintensyvėjusias tarpreliginio dialogo pastangas skatina šiuolaikinę epochą ženklinantis religinis bei kultūrinis pliuralizmas. Dialogo aktualumą sąlygoja ir tokios dabarties prieštaringos tendencijos kaip naujasis tarptautinis terorizmas, kuriam, deja, būdingos ir tam tikros religinio fanatizmo apraiškos bei šių dienų Vakarų visuomenėje vėl iškilusi skaudi antisemitizmo problema. Pagaliau negalima pamiršti įtemptos padėties Šventojoje Žemėje ir visame Artimųjų Rytų regione, kurios taikiam sprendimui yra reikšmingas visų trijų bendras „abraomiškąsias“ ištakas turinčių monoteistinių religijų – krikščionybės, judaizmo ir islamo – darnaus sambūvio įnašas. Šių ir kitų religijų atstovų glaudus bendradarbiavimas taip pat reikalingas siekiant atsvaros paplitusiam radikaliam laicizmui ir praktiniam materializmui su jų būdingomis „mirties kultūros“ savybėmis.

Popiežiškosios tarybos 40-metis

Gegužę į savo plenarinę asamblėją susirinkusi Popiežiškoji tarpreliginio dialogo taryba pažymėjo šios svarbios Šventojo Sosto dikasterijos įkūrimo 40-ąsias metines. Popiežius Paulius VI apie tuomet vadinto Sekretoriato nekrikščionių reikalams („Secretariatus Pro Non – Christianis“) steigimą pranešė 1964 m. gegužės 19 d., per Sekminių šventę. Ši bažnytinė institucija yra skirta gilesnėms studijoms apie pasaulio didžiąsias nekrikščioniškas religijas skatinti bei kontaktams ir bendradarbiavimui su jomis inicijuoti. „Šis žingsnis buvo naujos Bažnyčios vizijos (...) kuri turi eiti į dialogą su visais išraiška“, – sakė pradėdamas pastarąją plenarinę asamblėją dabartinis Popiežiškosios tarpreliginio dialogo tarybos pirmininkas iš Didžiosios Britanijos kilęs arkivyskupas Maiklas Ficdžeraldas. Jis pažymėjo, kad pasaulis, ypač Vakarų pasaulis, yra žymiai pasikeitęs, tapo pliuralistiškesnis, ir tai suteikia didesnę svarbą katalikų, o kartu ir visų krikščionių santykiams su kitomis religijomis „ugdant taiką pasaulyje“. Arkivyskupas M. Ficdžeraldas taip pat priminė popiežiaus Jono Pauliaus II surengtą istorinį pasaulio religinių lyderių Maldos už taiką susitikimą Asyžiuje 1986 metų spalį, kuris „turėjo didžiulį poveikį dialogui su kitomis religijomis“.

Dabartiniame tarptautinių konfliktų kontekste, kurie nors ir neturi religinių ištakų, bet turi būdingą „religinį atspalvį“, šis dialogas gali tapti „prevencine labiau nei gydomąja medicina“. Dialogas, stiprindamas ryšius tarp skirtingų religinių bendruomenių, įgalina jas „priešintis elementams, kurie ateina iš išorės, tačiau jie gali šias bendruomenes nukreipti į konfliktą vienas prieš kitas“. Būtent taip elgiasi radikalios teroristų grupės, kurios savo sėjamu smurtu bando supriešinti kultūras ir religijas.

Todėl Vatikano atstovas atkreipė dėmesį į didėjantį politikų susidomėjimą religija, tačiau tai nėra jų tikėjimo stiprėjimas, bet labiau pastangos stiprinti religinės veiklos kontrolę. Nors šis politikų domėjimasis religija vertintinas kaip pozityvus reiškinys, bet dėl pastarojo aspekto jis kelia ir tam tikrų pavojų. Štai kaip tik pastarosiomis savaitėmis Didžiosios Britanijos vyriausybė pradėjo kampaniją, kurios tikslas – griežtinti įstatymus prieš „religinės neapykantos nusikaltimą“, kad tuo pagrindu būtų galima valdžiai kištis į religinę veiklą ir nusikaltusiuosius bausti netgi kalėjimo bausme. Nors kalbama, kad šios priemonės būtų nukreiptos prieš „religinį ekstremizmą“, tačiau gali iškilti problemų ir pačiai religijos išpažinimo laisvei.

Gegužės 17 dieną, susitikęs su Popiežiškosios tarpreliginio dialogo tarybos plenarinės asamblėjos dalyviais, Jonas Paulius II taip pat iškėlė jų darbo reikšmę taikai stiprinti. Popiežius pastebėjo, kad jo pirmtako Pauliaus VI sprendimą dėl dikasterijos įkūrimo sąlygojo ta „vienybės ir viltingumo atmosferą, kurią aiškiai ženklino II Vatikano Susirinkimas“. Per vėlesnius keturis dešimtmečius tarybos triūsas davė vaisingų rezultatų bendradarbiaujant su daugeliui katalikų diecezijų, Bažnyčių ir bažnytinių bendruomenių bei kitų religijų atstovais. „Šis bendradarbiavimas turi būti intensyvinamas, kreipiant dėmesį į bendro intereso temas“, – sakė Šventasis Tėvas.

Primindamas savo apaštalinį laišką „Novo millennio ineunte“, skirtą trečiojo tūkstantmečio aktualijoms, Jonas Paulius II sakė, kad tarpreliginis dialogas siūlo „tvirtą pagrindą taikai“, nes Dievo vardas yra „taikos vardas ir imperatyvas taikai“. Krikščionys pirmiausia per Dievo jiems patikėtą „sutaikinimo tarnystę“ žino, kad gali prisidėti prie taikos pasaulyje įtvirtinimo, „ugdydami pranašišką teisingumo ir laisvės siekimą“, taip pat skatinami „meilės kiekvienam ir visiems žmonėms“ bei „ryžtingai siekdami teisingumo“. Popiežius taip pat nurodė, kad šios pastangos turi eiti išvien su „atkaklia, nuolankia ir pasitikinčia malda Dievui“, nes taika pirmiausia yra Dievo dovana, kurios būtina melsti be perstojo.

Vėl pasiremdamas minėtu savo dokumentu „Novo millennio ineunte“, Šventasis Tėvas pabrėžė, kad kultūrinio ir religinio pliuralizmo paženklintoje epochoje tarpreliginis dialogas Bažnyčiai yra ne tik pareiga, bet ir „didelis iššūkis“. Šis dialogas yra „Bažnyčios evangelizacinės misijos dalis“, todėl sietinas su Kristaus mokymo skelbimu, nors tuo pat metu turi savų ypatybių, todėl reikia vengti blaškymosi bei išsišokimų. Be to, vystant dialogą su kitų religijų išpažinėjais neturi būti jokio reliatyvizmo ir religinio indiferentizmo, nes lygiaverčiai bendrauti gali tik tvirto tikėjimo žmonės, pasirengę „džiugiai liudyti savąją viltį“.

Istorinis katalikų ir musulmonų susitikimas Dohoje

Vienu reikšmingiausių įvykių didžiųjų krikščionybės ir islamo religijų dialogo istorijoje buvo gegužės pabaigoje Kataro sostinėje Dohoje surengta Popiežiškosios religinių santykių su musulmonais komisijos konferencija. Minėta komisija, kuriai taip pat dabar vadovauja arkivyskupas M. Ficdžeraldas, buvo įkurta 1974 metais ir sudaryta iš vienodo skaičiaus katalikų bei musulmonų atstovų. Ši komisija savo susitikimus rengdavo reguliariai, tačiau juose dalyvaudavo tik katalikai. Dohos susitikimas buvo pirmasis per visą 30 metų komisijos egzistavimo laikotarpį, kai prie krikščionių dvasinių vadovų ir ekspertų prisijungė ir musulmonai.

Gegužės 27-29 dienomis vykęs susitikimas buvo unikalus tiek dalyvių, tiek ir vietos atžvilgiu. Kataro emyratas priklauso „labiausiai musulmoniškam“ Persų įlankos regionui, kuriame religinių mažumų veikla yra labai suvaržyta. Kataro kaimyninėje Saudo Arabijos karalystėje įstatymai draudžia statyti kitų religijų maldos namus ir ne islamo išpažinėjams neleidžiama susirinkti pamaldoms net privačiose patalpose. Panašią diskriminaciją yra patyrę ir Kataro krikščionys, kurie slapta rinkdavosi melstis į apgriuvusius garažus, užsieniečiams skirtas mokyklas ar privačius butus.

Tačiau viskas ėmė keistis, kai daug naftos turinčioje šalyje po 1995 metais įvykusio bekraujo perversmo valdžią iš savo tėvo perėmė šeichas Hamadas bin Halifa al Tanis. Naujasis emyras valstybės politiką pasuko ryžtingų reformų kryptimi. Nuo to laiko Kataras tapo viena liberalesniųjų Persų regiono šalių, kurioje santykinę laisvę turi žiniasklaida, moterims leidžiama balsuoti municipaliniuose rinkimuose, jos pradėtos skirti ir į administracinius postus. Naująsias reformas Katare sąlygojo ir unikali demografinė krašto padėtis: iš beveik 600 tūkst. šalies gyventojų tik 25 proc. yra vietinės kilmės, tuo tarpu net 75 proc. katariečių gimę užsienyje. Dauguma dabartinių Kataro gyventojų atvyko iš Indijos, Šri Lankos, Filipinų, Indonezijos, Korėjos, Jordanijos, Egipto, JAV, Afrikos ir Vakarų Europos šalių ir darbuojasi sparčiai besivystančioje gamtinių dujų, naftos, turizmo industrijose. Krikščionys dabar sudaro apie 10 proc. Kataro gyventojų, kurių dauguma – beveik 50 tūkstančių – yra katalikai. Visi šalies krikščionys, kaip ir jų dvasininkai, yra imigrantai.

Tam tikra sensacija įvyko 2002 metų lapkritį, kai Kataras tapo pirmąja Persų įlankos islamiškojo regiono valstybe, užmezgusia visaverčius (ambasadorių lygio) diplomatinius santykius su Šventuoju Sostu. Kaip tik 2004-ųjų vasarį naujajam Kataro ambasadoriui Vatikane Mohamedui Alkavariui atvykus dirbti į Romą ir subrendo idėja surengti Dohoje istorinį krikščionių bei musulmonų dialogo susitikimą. Tam pritarė pats emyras šeichas H. bin Halifa Al Tanis, organizacinę paramą suteikė Kataro universitetas, kuriame kuriamas veiklus regiono krikščionybės studijų centras. Tarp susitikimo dalyvių buvo tokie žymūs asmenys, kaip Kataro emyro brolis šalies užsienio reikalų ministras šeichas Abdula bin Halifa Al Tanis, Koptų Bažnyčios vyriausias patriarchas (tradiciškai tituluojamas popiežiumi) Šenuda III, žymiausio islamo dvasinio centro Al-Azharo (Egiptas) universiteto vyriausias imamas šeichas Mohamadas Sajedas Tantavis, Tarptautinio islamo forumo dialogui su krikščionimis pirmininkas Hamidas bin Ahmadas Al Rifajė ir kt.

Bendru sutarimu, kad pokalbiai būtų atviresni, Dohos susitikimo posėdžiai buvo uždari, o žurnalistai informuojami kasdien rengtose spaudos konferencijose. Plenarines sesijas vedė arkivyskupas M. Ficdžeraldas ir žinomo arabų „Al Jazeera“ televizijos kanalo vadovas Maheras Abdala. Tarp pasisakiusiųjų krikščionių ir musulmonų dialogo ekspertų buvo islamo teisės, teologijos ir filosofijos profesoriai iš Tuniso, Egipto, Kataro, Pakistano, Turkijos, Irano, Didžiosios Britanijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų. Aptariant ypač aktualią religinės laisvės problemą buvo palyginti trijų šalių modeliai: Pakistano, kur dauguma tikinčiųjų yra musulmonai, o krikščionys sudaro mažumą; Prancūzijos, kur krikščionys yra dauguma, o islamo išpažinėjai – mažuma; Nigerijos, kurioje yra krikščionių ir musulmonų pusiausvyra. Akivaizdu, kad kiekvienoje šių šalių yra didesnių ar mažesnių religinės laisvės sunkumų ir reikia nemažai pastangų, kad skirtingų tikybų išpažinėjai darniai ir taikiai sugyventų.

Katalikų žiniasklaidoje buvo plačiai cituojamas buvusio Vatikano užsienio reikalų ministro, o dabar Šventojo Sosto vyriausiojo archyvaro prancūzo kardinolo Žano Luji Torano pasisakymas, kuriame jis pabrėžė, kad religijos laisvė ne tik kad niekada nekelia pavojaus visuomenei, bet, atvirkščiai, gali esmingai prisidėti prie taikaus, teisingo ir broliško pasaulio kūrimo. Iškalbingu broliškumo liudijimu jis pavadino ir patį Dohos susitikimą. „Netoli vykstančių kovų aidas negali sukliudyti pasvarstyti mūsų, kaip tikinčiųjų, atsakomybės arba perduoti draugišką kreipimąsi visiems, kurie nori jį priimti, – kalbėjo kardinolas. – Mūsų susitikimas pirmiausia yra tikinčiųjų susitikimas. Pripažindami, jog visi esame to paties Dievo vaikai, mes galime priimti vieni kitų skirtumus ir kartu atsidėti visuomenės tarnystei, rodydami pagarbą teisingumui, moralinėms vertybėms ir taikai“.

Priminęs, kad kalbama apie dviejų religijų dialogą, jis pažymėjo, jog to dialogo sėkmės sąlyga yra vengimas bet kokio sinkretizmo ir kitos pusės karikatūrizavimo. „Svarbu, kad kiekvienas asmuo liktų ištikimas savajam tikėjimui“, – sakė kardinolas Ž. L. Toranas, priminęs popiežiaus Jono Pauliaus II būdingą pastebėjimą, jog „krikščionys ir musulmonai tiki tą patį Dievą“. Katalikų Bažnyčia, ištikimai laikydamasi savo religinės tradicijos, kartu „su pagarba ir pripažinimu“ žvelgia į islamo „dvasinės tradicijos turtingumą“. Kaip tik dėl šios priežasties yra svarbu užtikrinti religijos ir sąžinės laisves, nes taip rodoma pagarba ir Dievui, ir žmogui, o kartu įsivyrauja darna visoje bendruomenėje.

„Teisingai suprasta ir išgyventa religinė laisvė gali tapti galingu faktoriumi taikai kurti, - pabrėžė kardinolas Ž. L. Toranas. – Politiniai lyderiai neturėtų bijoti tikrų tikinčiųjų. Autentiškas tikėjimas yra geriausias priešnuodis visoms fanatiškumo formoms“. Tikri tikėjimo išpažinėjai supranta, kad kliudymas kitiems broliams ir seserims praktikuoti savąją religiją arba (dar baisiau) žudymas dėl religijos „yra Dievą įžeidžiantis iškrypimas, kuriam negali būti jokio politinio ar religinio pateisinimo“. Niekas negali reikalauti sau teisių ir laisvių kartu sutrypdamas kitų teises. Todėl reikalinga, kad vyktų dialogas tarp religinių bendruomenių ir valdžios struktūrų dėl tikinčiųjų teisių įstatyminio įtvirtinimo su „ypatinga pagarba abipusiškumo principui“.

Katalikų ir žydų santykiuose vyrauja teisingumo tema

Jeigu krikščionių ir musulmonų tampresnis dialogas suaktyvėjo tik pastaruoju metu, tai žydų ir katalikų intensyvus aukšto dvasinio ir teologinio lygio bendravimas vyksta nuo II Vatikano Susirinkimo laikų. Kaip tik liepos 5-8 dienomis Argentinos sostinėje Buenos Airėse buvo surengtas jau aštuonioliktasis Tarptautinio katalikų ir žydų santykių (liaison) komiteto susitikimas, kuriame buvo sutelktas dėmesys į teisingumo bei socialines problemas pasaulyje. Susitikimui vadovavo Popiežiškosios religinių santykių su žydais komisijos pirmininkas vokietis kardinolas Valteris Kasperis, JAV episkopato santykių su žydais koordinatorius Baltimorės arkivyskupas kardinolas Viljamas Kileris bei Tarptautinio katalikų ir žydų santykių komiteto pirmininkas amerikietis rabinas Izraelis Zingeris ir JAV rabinų asamblėjos vicepirmininkas rabinas Džoelis Mejersas.

„Turint omenyje skurdo, neteisingumo ir diskriminacijos globalinį mastą, mūsų religinė pareiga yra rūpintis vargšais ir tais, kurių yra pažeistos politinės, socialinės ir kultūrinės teisės“, – rašoma Buenos Airių susitikimo baigiamajame pareiškime. Jame nurodoma, kad Jėzus, kurio kultūrinės šaknys yra žydų tradicijoje, rūpinimąsi vargšais darė savo mokymo prioritetu. Taip pat ir Talmude patvirtinama, jog Dievas visuomet globoja stokojančiuosius. „Todėl žydai ir krikščionys turi vienodą pareigą darbuotis dėl teisingumo ir meilės, kuri galutinai atves į taiką (shalom) visą žmoniją“, – nurodoma baigiamajame dokumente.

Pareiškime taip pat rašoma apie padarytą pažangą katalikų ir žydų santykiuose per pastaruosius keturis dešimtmečius, praėjusius po II Vatikano Susirinkimo deklaracijos „Nostra Aetate“ (1965) paskelbimo. Tame dokumente primintos krikščionybės žydiškosios šaknys ir tas „turtingas dvasinis paveldas, kuriuo dalijasi judėjai ir krikščionys“.

Taip pat pabrėžtas popiežiaus Jono Pauliaus II indėlis, kuris „išnaudojo kiekvieną progą skatinti dialogą tarp abiejų tikybų bendruomenių, kurias jis mato kaip artimai susietas mūsų atitinkamų identitetų pačioje širdyje“. Priminti ir popiežiaus Jono XXIII nuopelnai, kuris inicijavo esminius pokyčius katalikų ir žydų santykiuose, o savo garsiojoje enciklikoje „Pacem in terris“ (1963) gynė „visų Dievo vaikų žmogiškąsias teises“.

Tokio mokymo šviesoje katalikai ir žydai pripažįsta poreikį imtis bendrų sprendimų šių dienų iššūkių akivaizdoje: didėjančios ekonominės nelygybės tarp žmonių, stiprėjančių ekologinės katastrofos požymių, dėl neigiamų globalizacijos aspektų, neatidėliotino posūkio kurti tarptautinę taiką ir siekti susitaikymo. Buenos Airių susitikimo deklaracijoje pabrėžiamas „visiškas antisemitizmo atmetimas visose jo apraiškose“ ir apgailestaujama dėl „antikatalikybės reiškinio, kuris pasireiškia dabartinėje visuomenėje“. Katalikai ir žydai taip pat įsipareigoja kovoti prieš naujojo tūkstantmečio aušroje iškilusį tarptautinį terorizmą. „Teroras yra nuodėmė prieš žmogų ir Dievą“, todėl niekada negali būti pateisintas kaip ir žudymas „Dievo vardu“. Dokumente kreipiamasi į visų tikybų išpažinėjus ir kviečiama paremti tarptautines pastangas nutraukiant terorizmą – „šią grėsmę gyvybei“.

Katalikų bei žydų santykių aktualijas priminė ir popiežius Jonas Paulius II savo laiške Romos vyriausiajam rabinui Rikardui di Senjui gegužės pabaigoje minint Italijos sostinės didžiosios sinagogos pastatymo 100-ąsias metines. Šią sinagogą Šventasis Tėvas aplankė 1986 m. balandžio 13 d., ir tai buvo pirmasis atvejis, kai Popiežius peržengė žydų maldos namų slenkstį, tuo padarydamas naują proveržį abiejų tikybų santykiuose. „Tas įvykis pasilieka mano mintyse ir širdyje kaip simbolis naujumo, kuris charakterizuoja paskutinių dešimtmečių santykius tarp žydų ir Katalikų Bažnyčios, laikotarpių, kurie kartais būdavo sunkūs ir liūdni“, - rašė laiške Jonas Paulius II.

Jis pažymėjo, kad, nepaisant to fakto, jog Katalikų Bažnyčia ir II Vatikano Susirinkimas ryžtingai atmetė visas antisemitizmo apraiškas, „nepakanka apgailėti ir pasmerkti priešiškumą prieš žydus; (...) taip pat būtina su jais stiprinti draugiškumo, vertinimo ir broliškumo ryšius“. 2000 jubiliejiniais metais Šventasis Tėvas specialiose atgailos apeigose apgailėjo Bažnyčios narių padarytas klaidas ir priminė jų atsakomybę dėl istorinio nepakantumo žydams. Tais pačiais metais, atlikęs piligrimystę į Palestinos žemę, Popiežius pasimeldė prie Raudų sienos Jeruzalėje bei atidavė pagarbą Šoa aukoms Jad Vašem memoriale. Laiške Romos rabinui jis taip pat priminė daugelio krikščionių solidarius veiksmus gelbstint žydus nuo persekiojimo Antrojo pasaulinio karo metais. Šventasis Sostas savo veiksmais, „dažnai neviešais, pagelbėjo žydams tuose pavojuose, ką pripažino ir jų pačių atstovai“.

Laiške Romos sinagogos 100-mečio proga Jonas Paulius II su giliu liūdesiu vėl atkreipė dėmesį į įsivyravusį smurtą Šventojoje Žemėje, kur liejamas nekaltas tiek izraeliečių, tiek ir palestiniečių kraujas. Jis meldė Dievą, kad šį priešiškumą pakeistų „aiškus suvokimas apie ryšį“ tarp abiejų tautų ir atsakomybę kiekvienos pusės dėl taikos atstatymo. Pripažindamas, kad iki visiško susitaikymo dar ilgas kelias, Šventasis Tėvas pažymi, kad „teisingumo ir taikos, gailestingumo ir susitaikymo Dievas šaukia mus nesvyruojančiam bendradarbiavimui šių dienų pasaulyje, apimtame konfliktų ir priešiškumo“. Atsiliepdami į šį dieviškąjį kvietimą skirtingų tikybų išpažinėjai turi „sujungti rankas ir širdis“, ir tai yra vienas svarbiausių šiuolaikinio tarpreliginio dialogo uždavinių.

© 2004 "XXI amžius"