Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Katalikų
    bendruomenėse
Atmintis
Laikas ir žmonės
Mums rašo
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis
Rinka
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

„Gyvenu su Lietuva širdyje“

Benjaminas ŽULYS

Kun. Augustinas Steigvilas, MIC

Išsiskyrimas 1944-aisiais...

Tą popietę „XXI amžiaus“ redakcijos duris pravėrė kun. Augustinas Steigvilas, į Lietuvą atvykęs net iš tolimosios Argentinos. Jis ištiesia ranką ir pasisako esąs tėvas Augustinas, vadinasi, - ir vienuolis. Netrukus iš vidinės tamsaus švarko kišenės išima lietuvišką pasą ir atvertęs padeda jį ant stalo. Jame parašyta: Steigvilas Augustinas. Dvasingo veido, ramus, inteligentiškas, kalbąs gražia, taisyklinga lietuvių kalba. O juk Lietuvą jis paliko dar būdamas dvidešimtmetis Telšių kunigų seminarijos klierikas, 1944-aisiais, kai vokiečių „Tigrai“ spruko nuo rusų tankų, kurie Lietuvai irgi nieko gero neatnešė. Tad nesunku suvokti, kad kunigo A. Steigvilo gyvenimą ženklina aštuonios dešimtys metų. Nepasakysi, kad jam tiek yra, tik nesunkiai suvoksi, kad, daug metų gyvendamas ne vienoje užsienio valstybėje, nepamiršo savo gimtosios kalbos, nesusvetimėjo. Nors gerai moka vokiečių, italų, ispanų, portugalų kalbas, skaito ir susikalba angliškai, prancūziškai ir, be abejo, lotyniškai. Dabar gyvena Argentinoje (turi šios šalies pilietybę), dideliame Rozarijo mieste. (Simboliška, kad Rozarijas lietuviškai reiškia - rožančius, rožinys.)

Lietuvoje jis lankėsi prieš penkerius metus, dabar vėl įveikė apie keturiolika tūkstančių kilometrų, kad pabūtų tėvų ir senelių žemėje, kuri jam išliks pati brangiausia ir artimiausia.

Tėvas Augustinas tarsi rožinio karoliukus narsto prabėgusius metus, dešimtmečius Lietuvoje ir svetur. Viską prisimena taip smulkiai, tarsi visi įvykiai būtų dėjęsi visai neseniai, nurodo ne vien metus, mėnesius ir dienas, bet ir kone valandas. Šį tą pasvarsto, pakomentuoja, pasako savo nuomonę, pasidžiaugia, retsykiais atsidūsta. Tik netaria nė vieno pikto ar pagiežingo žodžio, tarsi praeityje nebūtų sunkių dienų anksčiau ar dabartinėje jo gimtojoje šalyje. Savo mintis tėvas Augustinas telkia į dvasingumą, gailestingumą, artimo meilę. Šios savybės jį lydi nuo jaunų dienų. Be abejo, tam įtakos turėjo dorovinis, katalikiškas auklėjimas šeimoje. Tėvai Pranas ir Barbora nebuvo turtuoliai. Švėkšnos kaime turėjo penkis hektarus žemės, dar arklį, karvę, avį, kiaulių. Reikėjo šiaip taip manytis, nes šeima buvo nemaža - be šeimininkų, dar trys vaikai. Todėl per metus užaugindavo dar vieną arklį, jį parduodavo - ir jau 500 litų į valstiečio kišenę. Dar kitaip ūkiškai sukdavosi. Gimnazijoje Augustinas mokėsi labai gerai, todėl mokestis už mokslą buvo sumažintas perpus. Po to - Telšių kunigų seminarija. Į ją jaunuolis ėjo, kaip tais laikais kai kada būdavo, ne raginamas tėvų ar giminių, o savo noru, išankstine nuostata, skatinamas dvasinio pašaukimo, su atida bei atsakomybe žvelgdamas į gyvenimą.

Telšių kunigų seminarijoje praėjo vos dveji metai. Lietuvoje kai kur dar buvo vokiečiai, bet tai jau buvo paskutinės jų dienos mūsų krašte - į Lietuvą jau ėjo sovietų tankai. Tada Telšių gimnazijos kapelionas kun. Jonas Kučingis patarė jaunuoliui trauktis į Vakarus, nes jis tikriausiai neblogai žinojęs sovietų tvarką, jų požiūrį į Bažnyčią. Ir Augustinas drauge su savo bendraminčiu klieriku Petru Girčiumi išėjo. Tai buvo 1944-ųjų spalio 8 d. Atsisveikindamas su savo tėvu, Augustinas pasakęs, kad išeina trumpam, gal iki šv. Kalėdų. Bet tarsi nujausdamas, tėvas liūdnai atsakęs, kad skiriasi tikriausiai „iki Amžinybės“. Taip ir atsitiko... Po keturių valandų nuo atsisveikinimo gimtinėje jau žlegėjo sovietų tankų vikšrai.

Pėsčiomis, traukiniais, kitaip abu klierikai pasiekė Lenkiją, Bavariją Vokietijoje, po kurio laiko įstojo ir baigė kunigų seminariją. Vienerius metus kunigavo vokiškoje parapijoje, vėliau kelerius - lietuvių išeivių stovyklose, nes jose taip pat labai reikėjo dvasingo, paguodžiančio žodžio. Tuo laikotarpiu šiose stovyklose ėmė lankytis sovietiniai pareigūnai. Jie patarinėjo, ragindami grįžti lietuvius į savo gimtą šalį, žadėdami, kad ten jų laukia labai geras gyvenimas, esą jiems ten būsią gerai. Antai prancūzai jau grįžtą į Prancūziją, tad ir lietuviai galėtų pasekti jų pavyzdžiu. Tik tie sovietiniai propagandininkai nepaminėjo, kad prancūzai grįžta į Prancūziją, o lietuvių laukia sovietų okupuota Lietuva. Ne vienas lietuvis jau neblogai žinojo, kas yra Sibiro tremtys, kita sovietinė tikrovė. Apie tai vėliau neapdairiai savo laiškuose į Vokietiją Augustinui iš Lietuvos rašė jo sesuo Aldona - už tai ji turėjo kentėti Sibiro gulaguose.

Beje, tėvas Augustinas neblogai prisimena pokario Vokietiją. Tai buvo karo sugriauta, nuniokota šalis, visur tvyrojo griuvėsių skeletai, žiojėjo bombų išraustos duobės. Bet vokiečių tauta nepuolė į neviltį, o sparčiai ėmėsi atstatomųjų darbų. Paprasti vokiečiai, darbininkai, inteligentai, kiekvieną dieną po dvi valandas nemokamai dirbo įvairiuose darbo baruose. Ne atmestinai, o sąžiningai, nes žinojo, kad dirba sau ir savo vaikų ateičiai. Tėvas Augustinas nešykšti gero žodžio, kad kone per penkerius metus Vokietija buvo atstatyta. Kun. A.Steigvilas su pagarba atsiliepia apie vieną vokietį vyskupą Migel Rakl, padėjusį pabėgėliams: „Tai buvo šventas žmogus!“

Šaukė tikėjimas ir lietuvybė

Bet Vokietijoje kun. A. Steigvilas ilgai neužsibuvo. Jis vyksta į Romą toliau augti, tobulėti. Ten, Kunigų kolegijoje, susipažįsta su būsimu žymiu Šventojo Sosto diplomatu, būsimuoju kardinolu Audriumi Juozu Bačkiu. Su juo praleista ne viena turininga, dvasingumo kupina valanda. Romoje aplankęs Švč. Mergelės Marijos Nekaltai Pradėtosios vardo vienuoliją, arba, trumpiau sakant - Marijonų vienuolių bendruomenę, jaunas kunigas susipažįsta su kunigu Albinu, kuris patarė ir Augustinui stoti į šią vienuolių bendruomenę. Kun. A. Steigvilą sudomino ir patraukė, kad pagrindinis vienuolijos tikslas pagal 1930 metais popiežiaus Pijaus XI patvirtintus šios bendruomenės įstatus yra dėl Dievo ir artimo meilės visomis jėgomis, įvairiais būdais pasiaukoti kitų išganymui, tobulinimui, ugdant mokslą, sielovadą, misijas, draugijas, per maldas teikti pagalbą sieloms skaistykloje. Aukščiausio idealo marijonai siekia per Mariją. Tad ir Augustinas įstojo į Marijonų vienuoliją, tuo dar labiau sutvirtindamas savo tarnystę Dievui ir žmonėms.

Toji tarnystė - tolesnis kelias į lietuvių širdis. Vėl kelionė, šiuokart į Argentiną. Mat dar 1923-iaisiais ir vėlesniais metais į šią šalį iš Lietuvos atvyko daug lietuvių. Jie įsikūrė Buenos Aires, Avellaneda, kitose vietovėse, buvo katalikai, o savų lietuvių kunigų neturėjo. Kiek vėliau kunigai vienuoliai marijonai Avellanedos mieste įkūrė Aušros Vartų parapiją, pastatė bažnyčią, o Rozarijo mieste iškilo Šv.Kazimiero bažnyčia. Šiuose ir kituose katalikiškos veiklos baruose reiškėsi kunigai marijonai J.Jakaitis, A.Andriušis, K.Vengris.

Dabar visoje Argentinoje tik jis vienas iš vienuolių marijonų yra lietuvis. Tai šiek tiek apsunkina jo veiklą, nes vien Rozarijo mieste yra nemažai lietuvių kilmės gyventojų. Tik, deja, - čia garbusis svečias trumpam susimąsto - iš jų lietuviškai kalba ne itin daug. Tai būdingas daugelio mūsų tautiečių, ypač jaunimo, gyvenančių kitose šalyse, bruožas. Rozarijuje yra 50 parapijų, iš kurių viena - marijonų. Džiugina tai, kad apie 80-90 proc. visų gyventojų - katalikai. Marijonų parapiją aptarnauja keturi kunigai marijonų vienuoliai, tarp kurių ir jis, lietuvis. O vienu metu, apie 1960-uosius, lietuvių buvo aštuoni. Vieni išėjo į Amžinybę, kiti išvyko...

Garbusis svečias pasakoja ir apie tai, kad prieškario laikais Argentinoje gyvavo ne viena bolševikinės pakraipos lietuvių organizacija, leido savo laikraščius. Nepasiklydusieji kairiųjų propagandoje lietuviai steigė savo draugijas, būrė tautinius meno kolektyvus tiek bažnytinėje, tiek pasaulietinėje aplinkoje. Imta leisti lietuvišką katalikišką spaudą. Vieno tokio leidinio - katalikiško laikraščio „Laikas“ redaktoriumi daug metų buvo kun. A.Steigvilas. Leidinys buvo ryški atsvara bolševikinėms pseudoidėjoms. Argentinoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, kairumo liga persirgta, klydusieji, kaip sakoma, atsikando. Laikraštis „Laikas“ ėjo iki 2002 metų. „Neliko rėmėjų, skaitytojų, - ramiai sako svečias. - Didieji vietos leidiniai ispanų kalba, apie 50 televizijos kanalų, kurių laidose apstu smurto, prievartos ir sekso, padarė savo...“ Kunigui skaudu ir tai, kad valstybinėse Argentinos mokyklose nėra nei tikybos, nei etikos pamokų, tad jose mokiniai auklėjami be religijos. Viena išeitis - privačios katalikiškos mokyklos, bet jų neremia valstybė. Nemaža viltis - tėvai, jų dora, katalikiškas nusiteikimas. Nors ne vien tai. Rozarijuje veikia misionierių grupė. Jos nariai lankosi namuose ir klausia, ar jų šeimininkai nenorėtų, kad jų namai būtų palaiminti. Ir kunigas A. Steigvilas eina, laimina, pats ieško norinčiųjų priimti jį su Dievo žodžiu širdyje.

Lietuvos nepamiršta

Be to, Argentinoje veikia Lietuvių organizacijų ir spaudos (ALOS) taryba, o tėvas Augustinas yra šios tarybos sekretorius. Joje yra „Lietuvių centras“, „Lietuvių susivienijimas“, „Mindaugo“, „Nemuno” draugijos. ALOS taryba vienija per 1900 narių. Kiekviena draugija numatytą dieną rengia vakarėlius, pažymi lietuvių tautines, religines šventes ir pan. Dar yra Argentinos jaunimo sąjunga, tik joje labiau kalbama ispaniškai nei lietuviškai. Gerai nors tiek, kad ir šioje bendruomenėje prisimenamos tėvų, senelių tradicijos. O kartą per metus Argentinos, Urugvajaus ir Brazilijos lietuviškos bendruomenės jau suvažiuoja į savo bendrus kongresus. Brazilijos lietuviai dviem - lietuvių ir portugalų - kalbomis dukart per mėnesį leidžia spalvotą leidinį „Mūsų Lietuva“. Tad negalima sakyti, kad Argentinoje ar kitoje tolimoje šalyje lietuviai neužsiima lietuviška veikla, kad jiems nerūpi tėvų žemė ir tradicijos. Antai pasaulietis Serafimas Juknavičius vedė radijo laidas „Padėti išlaisvinti Lietuvą“, nuveikė kitų patriotinių darbų. O tokių tautiečių - kunigų ir pasauliečių - anapus vandenynų buvo ir tebėra nemažai.

Pagrįstas klausimas svečiui - kaip apskritai Argentinoje gyvena žmonės? Juk televizijos ekranuose matome daug gražių vaizdų, įspūdingų pastatų, besišypsančių veidų, linksmų renginių... Tėvas Augustinas pasakoja, kad, kaip dažnoje šalyje, taip ir Argentinoje, yra savų problemų, rūpesčių, sunkumų. Pavyzdžiui, net 15 proc. darbingo amžiaus gyventojų yra bedarbiai. Vidurinioji klasė ištirpusi, liko tik turtingieji ir vargšai. Paplitęs šeimų gyvenimas „susidėjus“, be valstybinės registracijos ir Santuokos sakramento. Šeimos kaip įmanydamos kabinasi į gyvenimą, jos dažniausiai yra mažos, stengiasi vaikus išleisti į mokslus. Parapijoje, kurioje gyvena tėvas Augustinas, apie 200 neturtingų tėvų vaikų gauna nemokamus pietus. Lėšų tam skiria vietos valdžia - tai geras humaniškumo ženklas. Kun. A. Steigvilas vis pabrėžia gailestingumą, per kurį dera siekti teisingumo, kitų dorovinių vertybių. Svečias pabrėžia, kad Argentinoje lietuviai yra gerbiami, jie turi gerą vardą, nes yra darbštūs, pareigingi, žiūri savo darbo, šeimos. Didžiuma lietuvių turi savo nuosavus namus, gyvena pasiturinčiai.

Į Lietuvos ateitį garbusis kunigas vienuolis žvelgia su viltimi. „Gyvenau ir gyvenu su Dievu ir Lietuva širdyje“, - trumpai apibendrina savo požiūrį į gimtąją šalį pašnekovas. Lankydamasis Lietuvoje, jis pastebėjęs, kad ji materialiai atsigauna, aišku, kad ateityje čia žmonės gyvens dar geriau. Dabar Lietuvai reikia, jo žodžiais tariant, dvasinio maisto. Tolimoje Rozarijoje yra Lietuvos globėjo Šv. Kazimiero bažnyčia. Atvykęs į Kauną, jis taip pat aplankė Aleksote veikiančią Šv. Kazimiero bažnyčią, joje pasakė ne vieną pamokslą. Kun. A.Steigvilas prisiminė, kad Argentinoje veikia „Mažųjų sielų“ legiono bendruomenės, skatinančios gerumą, gailestingumą. Tokio susivienijimo reikėtų ir Lietuvoje, nes gerumo niekad nebus per daug. Savo atvykimo į Lietuvą metu kun. A.Steigvilas irgi siekė įkurti tokį legioną.

Lietuvoje jis turi neatidėliotinų reikalų vienoje ir kitoje parapijoje, kai kuriuose miestuose. Reikia pabūti ir su giminėmis, pabendrauti su kitais žmonėmis.

Nors ilgą laiką būdamas labai toli, kun. A.Steigvilas regi Lietuvą tarsi iš visai arti, visą laiką domėjosi ir toliau aktyviai domisi jos žmonėmis, visu gyvenimu, kremtasi, džiaugiasi. Įdomu tai, kad nuo pat pirmų užsieniuose praleistų dienų iki šiol jis rašo dienoraštį. Tai, be jokios abejonės, yra vertingas darbas, kuris atspindi ne vien keliones po pasaulį, bet ir nušviečia lietuvių tautos išlikimo raidą užsienio šalyse.

Maždaug po pusantrų metų kunigas A.Steigvilas vėl ketina aplankyti Lietuvą.

Ričardo ŠAKNIO nuotrauka

© 2004 "XXI amžius"