|
Susvetimėjimo liga
Neretai skundžiamės, kad trūksta laiko nuvažiuoti ar nueiti sekmadieniais į bažnyčią, į svečius, aplankyti gimines, ligonius. Ar ne kuriozas: daugelis važinėjame nuosavais automobiliais, kartais be svarbaus reikalo, tik savo malonumui, nudirbame įvairius darbus, pasitelkdami techniką. Taigi sutaupome lyg ir nemažai laiko. O jo, pasirodo, vis negana ir negana. Paklauskime senų žmonių, ar ir jiems jaunystėje pritrūkdavo laiko aplankyti gimines, susitikus su kaimynais pabendrauti, vertingą knygą paskaityti, ilgėliau pabūti gamtoje ir pasigėrėti Dievo mums duotu jos grožiu bei dovanomis.
Suspėdavome neskubėdami. Prisimenu,
kaip sekmadieniais (šeštadieniais dirbdavome), grįžę iš bažnyčios,
suspėdavome pėsti įveikti penkių-dešimties kilometrų kelią pas gimines,
pasižmonėdavome, įspūdžiais ir naujienomis pasidalydavome, svarbiuosius
reikalus aptardavome, o kartu ir prieraišumą, meilę vieni kitiems
atnaujindavome. Suspėdavome tą pačią dieną ir namo sugrįžti, gyvulius
apliuobti. Juk tada dar neturėjome tiek daug ir įvairių priemonių
laikui taupyti ar trumpinti. Dirbdami naudojomės primityviomis gamybos
priemonėmis, keliaudavome pėsti ar arkliuką į vežimą įsikinkę. Ir
visur suspėdavome! Dabar net keista nebespėjame. Ir įvairiausių
pasiteisinimų turime, kad tik pateisintume laiko stoką. Dažnai tuščiai
švaistome Viešpaties mūsų gyvenimui skirtą laiką. Ir nesusimąstome,
jog vienąkart atslinks kiekvieno mūsų gyvenimo vakaras, padvelks
šiurpus mirties šešėlis. Tada galbūt ir pamąstysime (jei suspėsime):
kaip greitai prabėgo gyvenimas! O ką užgyvenau, ką laimėjau ir ką
gero nuveikiau, kad ateinančios kartos bent retkarčiais mane geru
žodžiu paminėtų?
Poreikio ir potraukio atrofija. Ak,
kaip trūksta to laiko giminystės ryšiams palaikyti ir sutvirtinti,
nuo susvetimėjimo atitrūkti, dvasingumui atnaujinti! Sakyčiau, gal
ne tiek laiko, kiek poreikio ir potraukio stokojame. Čia jau kur
kas tragiškiau. Tai kas gi mums atsitiko, kad ir poreikiai, ir potraukiai
pasuko priešinga kryptimi į nepasotinamą ego? Ar tik nesupilkėjome
nuo savo buitinių reikalų, ar tik neatbuko mūsų jautrumas kitiems,
ypač artimiems žmonėms: giminaičiams, bičiuliams, kaimynams? Ar
savo nerangumu ir abejingumu nepraradome atjautos, tarpusavio supratimo,
nenutraukėme meilės ryšių? Paskęstame savo buities smulkmenose ir
užmirštame dvasinius ryšius su kitais, atbunkame, susvetimėjame.
Ir taip kasdien: aš, mano, man
O tau, kuris ko nors iš manęs tikiesi,
- kas atliks (jei, žinoma, atliks). B.Brechto mintis apie žmonių
tarpusavio santykius: Žmonių nesupras tasai, kuris stebi tik pats
save turbūt daugeliui iš mūsų tiktų.
Kada laidosime abejingumą? Kartą
vienas valdininkas gavo motinos laišką: Atvažiuok, sūneli, nes
labai pasiilgome tavęs. Seniai bebuvai, ar užmiršai mus? Tėvas rimtai
serga, iš lovos jau kuris laikas nesikelia. Sūnus, motinos paragintas,
gal po dviejų savaičių sėdo į savo automobilį ir išvažiavo į tėviškę.
Ne vien motinos graudenimai jį išjudino. Atsirado ir šiokių tokių
reikalų: ne per seniausiai pirkęs prašmatnius importinius baldus,
tai skolų šiek tiek susidarę. Todėl tikėjosi iš tėvų keletą tūkstančių
išpešti. Galbūt ir meitėlaitį bus paskerdę, tai močia, žinoma, mėsos
nepagailės į bagažinę prigrūsti.
Netoli tėviškės jam kelią pastojo laidotuvių eisena. Minioje jis pastebėjo vieną lyg ir pažįstamą veidą. Tasai veidas pasisuko į jo pusę. Ką čia laidojate? pasiteiravo valdininkas. Tavo abejingumą, - skaudžia rykšte tvokstelėjo buvusio draugo ironija. Valdininkas pasijuto įžeistas ir jau rengėsi atsikirsti, bet tuo metu pastebėjo paskui karstą slenkantį juodą šešėlį savo senutę motiną. Jo tūžmas draugui kaipmat ištirpo.
Prieškario Lietuvoje buvo įsigalėjęs gražus paprotys vienas kitam patalkinti, ypač kaime, kur darbų sėkmė dažnai priklauso nuo gamtos sąlygų. Talkos ne tik padėdavo laiku įveikti sunkesnius, ilgai trunkančius ar neatidėliotinus darbus, bet ir suartindavo žmones, sustiprindavo draugiškumą. Padėti ligoje, nelaimėje ar varge buvo laikoma krikščioniška pareiga ir būtinybe.
Kartūs auklėjimo vaisiai. Jei žmogus
yra paslaugus ir jaučiasi laimingas dėl kitų laimės jis gyvena
prasmingą gyvenimą. Toks žmogus vertas pagarbos ir meilės. Įsidėmėtina
Toro sentencija: Savo pastogėje turiu tris kėdes. Viena kėdė skirta
vienatvei, dvi draugystei, trys draugijai. Gaila, kad šiais
laikais nemažai žmonių dažniausiai naudojasi tik viena kėde, skirta
pačiam sau, o labai retai dviem ar trimis, nes pasinėrė į egoistinio
individualizmo klampynę ir nerodo pastangų iš jos išsikapstyti.
Tokiems žmonėms svetimi kitų skausmai, bėdos, nelaimės, nes jie
patys apgailėtinai susvetimėję. Jiems trumpas kelias į išdavystę
ar kurią kitą niekšybę.
Prisiminkime sovietmečiu išpopuliarintą, netgi didvyriu paskelbtą nepilnametį Pavliką Morozovą, išdavusį saugumiečiams savo tikrąjį tėvą už tai, kad tasai nesutiko su kai kuriomis komunistų skleistomis idėjomis, kad drįso ištarti tiesos žodį. Sūnus šeimoje ne tik susvetimėjo jis tapo net savo tėvo priešu ir išdaviku. Tokie pavlikai neatsirado savaime. Juos išugdė tuometė mokykla, politizuotos visuomeninės organizacijos (pionierių, komjaunimo), įvairios propagandos priemonės. Dvasinio šeimos gyvenimo ir tradicijų neliečiamumas buvo skaudžiai pažeistas; dėl komunizmo ir jo statytojų pamintas tėvų idealas, jų vieton brukta akla meilė didžiajam vadui ir jo partijai. Susvetimėjimo ir išdavystės pavyzdžių, panašių į Pavliko istoriją, šiandien galima rasti ir mūsų gyvenamoje aplinkoje.
Vis dar laikosi nuo sovietinių laikų įsišaknijęs negatyvus požiūris į žmogų, netgi niekuo nepagrįsta neapykanta jam. Bendraujant su žmonėmis dažnai pasigendama tolerancijos, atlaidumo, pagarbos, paslaugumo ir kitų moralinių savybių. Jų vietą užima nepakantumas, pavydas, abejingumas, kurie ir nustumia į susvetimėjimą.
Kartą žmogus, atvykęs iš kaimo į miestą, sustabdė tris jaunuolius ir paklausė, kaip rasti jam rūpimą gatvę. Gražiai nuaugęs vaikinas juokais nurodė jam priešingą kryptį. Patiklus žmogus padėkojo, o jaunuoliai pratrūko kikenti. Tai pasipiktinimą keliantis piktdžiugiškos išdaigos ir susvetimėjimo pavyzdys.
Per vergavimą materijai į susvetimėjimą. Tokia jau žmogaus prigimtis: nuolat siekti buitinių patogumų ir malonumų. Tam jis panaudoja visą savo energiją, sugebėjimus, iššvaisto didžiąją savo gyvenimo dalį. Besivaikydamas patogumų ir malonumų, jis tampa nepasotinamų įgeidžių, asmeninės naudos vergu. Žmogaus požiūris į materialinių gėrybių kaupimą, į besaikį savo buities gerinimą paprastai būna bedvasis ir maksimaliai egoistinis. Susižavėjus materija ir paaukojus jai savo rūpestį, kūrybines galias, darbą, nebelieka laiko pamąstyti apie dvasinės sferos turtinimą ir tobulinimą. Toks žmogus ima nesulaikomai tolti nuo kitų, nes mato tik save, susvetimėja kaimynų, draugų, artimųjų ir giminaičių atžvilgiu. Šitaip žmogus pats save apgaudinėja ir apvaginėja.
Susvetimėjimas tai ilgametės komunistinės ideologijos produktas. Jau vien faktas, kad komunistų valdžia daugiau rūpinosi gyvuliais negu žmonėmis, daug ką sako. Liūdnai pagarsėjusios partijos plenumuose, konferencijose kiekvienais metais būdavo išsamiai aptariami gyvulių žiemojimo, pašarų kaupimo klausimai. O apie žmogaus buitį nė pusės žodžio. Žmogus buvo paliktas likimo valiai, todėl puolė bet kokiomis, net ir neleistinomis priemonėmis kovoti už savo egzistenciją. Galvodamas vien apie save ir savo šeimą, užsisklendė savyje, susvetimėjo, sustabarėjo.
Šių dienų užsisklendėliams tiktų Pitagoro pamokymas: Gyvenk su žmonėmis taip, kad tavo draugai netaptų nedraugais, o nedraugai taptų draugais.
Antanas MARČIULAITIS
Ilgakiemis, Kauno rajonas
© 2004 "XXI amžius"
|