|
Demokratija ar?..
Tai jokia naujiena: demokratija Atėnuose atsirado jau daugiau kaip prieš du tūkstančius ir penkis šimtus metų visi miesto piliečiai rinkdavosi į aikštę ir visi turėjo teisę svarstyti visus miesto reikalus. Bet iš tikrųjų Atėnų demokratija buvo dar visai nedemokratiška: juk mieste kartu su piliečiais gyveno ir beteisiai vergai, kurių buvo daugiau negu tų demokratų miesto laisvų piliečių.
Balkanų pusiasalyje, į Vakarus nuo Atėnų, buvo kitas miestas Sparta. To miesto vadovai buvo ne lygiateisiai kaip atėniečiai, o rinktiniai miesto didžiūnai, vėliau pavadinti aristokratais. Aristokratų valdomame Spartos mieste visą galią turėjo tik tie vadinamieji geriausieji. Didžioji miesto gyventojų dalis buvo beteisė liaudis plebsas. Žinoma, Spartoje taip pat netrūko ir vergų.
Bet juk ir demokratai, ir aristokratai, ir liaudis, ir vergai ar dar kaip kitaip vadinami kurios nors šalies gyventojai buvo tokie pat žmonės. Nuolat sukildavo pažemintieji prieš tuos kilminguosius aristokratus, bet kraujo praliejimas keisdavo tik asmenis, o ne demokratijas ar aristokratijas. Taip buvo ne tik Balkanuose, Apeninuose, Egipte, Persijoje, Indijoje, Kinijoje, bet ir Amerikos indėnų, actekų ar majų kraštuose... Panašiai buvo ir Lietuvoje, tik žinios apie lietuvių gyvenimą savo krašte buvo gana vėlyvos vos nuo XIII a. pradžios. Lietuvoje taip pat buvo valdovai ir pavaldiniai, kurių vėliau vieni tapo bajorais, kiti baudžiauninkais, vieni okupantai, kiti prislėgtieji lygybės niekada nebuvo.
Ir tik po 1918 m. vasario 16 d. nepriklausomybės paskelbimo ištiesė nugaras lietuviai ir demokratišku balsavimu išrinko savo Seimą, o Seimas ir Prezidentą. Lyg ir visi šalies gyventojai sustojo į gretas savo laisvai valstybei kurti, savo gerovei kelti. Deja, dar ne visi spėjo gerai suprasti, kas ta demokratija, dar kovotojų dėl laisvės tėvų vaikai tik mokėsi skaityti, rašyti, savo Tėvynę ginti, o jau nauji laisvės skelbėjai parnešė rytų saulę, skelbiančią, kad viskas priklauso liaudžiai, tai yra tiems, kurie remia Leniną, Staliną... Visi kiti liaudies priešai ir juos reikia nušluoti... Nauja vergija vargino, žudė, kankino šeštadalio pasaulio žmones penkiasdešimt metų.
Šeštadalyje pasaulio gyvenimas tiek pablogėjo, kad trūko vergijos pančiai, ir lietuviai pirmieji pradėjo priešintis pavergėjams, paskui su kaimynais latviais ir estais susikibo rankomis Baltijos kelyje ir pagaliau paskelbė nepriklausomybę.
Bet kaip toliau gyventi? Kas išeis į priekį naujai tvarkai vadovauti? Ar ta tautos dalis, kuri penkiasdešimt metų buvo labiausiai ujama ir stumdoma ne tik savo gimtojo krašto laukuose, o ir po visokius sibirus, magadanus, norilskus, vorkutas?... O gal tie šešios dešimtys tūkstančių tautos šviesuolių, kurie 1944 metais kartu su gandrais, gervėmis, varnėnais patraukė į Vakarus, tikėdamiesi greitai sugrįžti. Deja, laukė net penkiasdešimt metų. O ir po tiek metų tėvynėje, pasirodo, jų mažai kas laukia. Tėvynėje kaip sėdėjo aukštame soste penkiasdešimt metų, taip ir po Sąjūdžio eisenų aukštuose sostuose liko tie patys... Todėl gal netuščiai poetas Brazdžionis viešai pasakė: Kol Lietuvą valdo komunistai, tol aš negrįšiu į Tėvynę! Ir negrįžo. Tik jo kaulus leido parvežti....
Ta pati partijos dauguma (1988-ųjų rudenį į Sąjūdžio suvažiavimą suplaukė dviejų šimtų tūkstančių komunistų partijos narių, šešių šimtų tūkstančių komjaunuolių atstovai) 1990 m. kovo 11 d. nepakluso žingsnis po žingsnio skelbėjui ir paskelbė Lietuvos nepriklausomybę. Į tos nepriklausomos Lietuvos ministrų, Seimo narių ir kitų aukštų pareigūnų kėdes susėdo tie patys ligi tol buvę sovietiniai pareigūnai. Visa pertvarkos eiga netilptų ir į didžiausio jaučio odos knygą:per keturiolika metų sukurta ir paskelbta tūkstančiai visokių įstatymų, dar daugiau jų papildymų ir pakeitimų. Jie greitai paskelbė tokius įstatymus, kad ir aklieji pamatė, kaip buvę kolūkių pirmininkai susigrobstė savo nuosavybėn geriausią Lietuvos žemę,visokie lubiai, trumpos ir kitokie -auskai pasiėmė didžiausias gamyklas,skerdyklas, pienines, pramonės įmones, prekybos centrus, bankus, net didžiulius namus ir grobstė, grobstė, grobstė. Jau beveik neliko nieko. Bet vis tiek dar šį tą sugebama pasigrobti...
Tai tie patys buvę judresnieji komunistai, nuosaikesnieji kagėbistai, tai jie sugeba savo dėdes išrinkti ministrais, Seimo nariais, savo pusbrolius ir pusseseres teisėjais, prokurorais, kitokiais slaptais pareigūnais, kontrolieriais... Tai jie pagaliau ėmė leisti laikraščius, žurnalus, knygas, vadovauti visokioms elito ir ne elito(!) pramogoms, žaidynėms, lenktynėms, radijui, televizijai! Negaili pinigų ir krepšiniui!
Tik keliolika metų prabėgo, o jau susidarė du luomai: elitas ir runkeliai.
Elitas ne naujiena: jau Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštijoje jos XVI a. Statute bajorų vardu pavadinti išrinktieji atsidūrė valstybės viršūnėse, o visi kiti liko baudžiauninkais. Tiesa, kai kurie buvo pavadinti ir karališkaisiais. Tai šie lyg ir arčiau elito bajorijos.
Bet dabar bajorijos kraujo elito jau nėra. Elitu dabar darosi piniguočiai. Ar nenuostabu, kad staiga Lietuvoje atsirado daugiau kaip milijonas automobilių savininkų? Prie vairo sėdi mergelės, jaunuoliai, o jeigu koks aukštesnio lygio pareigūnas tai prie vairo sodina jau samdinį. Dažnai atskirą savo mašiną turi kiekvienas šeimos narys. Prie mokyklų, universitetų savo mašinomis atvažiuoja daugybė jaunimo... Elitas statosi pilaites pagiriuose, paežerėse, paupiuose, elitas statosi ir priemiesčiuose atskirus rūmų kvartalus.... Ak, nelabai sunku elitui gausėti. Juk didžiulius atlyginimus gauna bankininkai, įmonininkai, teisėjai, ministerijų, departamentų visokie pareigūnai, net Seimo nariai. Neskaičiuosime jų, nes ir suskaičiuoti nelengva, tik dažnai kyla keista mintis: koks aitvaras jų palėpėje auksą barsto...
O runkeliai? Jie atsirado visai neseniai: tik prieš pusantrų metų, kai buvęs prezidentas R. Paksas savo kvaileliams paliepė lauko gale paieškoti aukso. Aukso nesurado, o runkeliai išliko nei valgę, nei gėrę ir todėl labai pikti... Jų sėkla buvo pasėta dar kolūkių laikais ir, kad geriau augtų, buvo gausiai palaistyta degtine. Tai štai tie runkeliai sudygo ir paaugo dar Stalino laikais, o kai nepriklausomoje Lietuvoje prasidėjo tokie metai, kad reikia ne tik dainuoti pasigėrus ar nepasigėrus, bet ir dirbti sau bei Lietuvai, tai runkeliams ir patiko tas šeimininkas, kuris garsiai sušuko: Padarysiu tvarką! O kai tam nepavyko, tai daug runkelių nuskubėjo paskui tikrą Oblomovo vaikaitį...
Elitas... Runkeliai... Skurdžiai... Neįgalieji... Kur tikrieji lietuviai savos laisvos valstybės kūrėjai? Gal juos matėme prie Kryžių kalno? Tikriausiai ne, nes tą dieną ten susirinko vos penki tūkstančiai lietuvių. O gal tie šimtai tūkstančių, kurie net tris dienas linksminosi Klaipėdoje? Bet kaip gali būti, kad per patį vidurvasarį linksminamasi net tris dienas. Kai aš 1934 m. rugpjūčio 14 d. važiavau į pirmąją Jūros dieną Klaipėdoje, tai jau buvau nupjovęs visus javus. Ak, tų pačių metų birželio 28-liepos 2 dienomis ir į Kauną buvo privažiavę šimtas tūkstančių žmonių, tik ne šokti ar puotauti, o melstis Pirmajame Lietuvos Eucharistijos kongrese melstis už kylančią Lietuvą...
Penkiasdešimt metų raudonavusi priespauda sumaišė lietuvio kraują. Ateina dienos, kai reikia dirbti, ateina naktys, kai tinka ilsėtis, ateina šventės, kai reikia švęsti krikščioniškai katalikiškai, kai laikas Dievą prašyti, kad padėtų Lietuvą kurti ir gyventi be elito, be runkelių, o visiems lietuviams drauge. Grįžkite į tėvynę ir jūs, kurie prieš šešiasdešimt metų, 1944-ųjų vasarą, palikote nekirstus rugius, nekastas bulves, nemelžtas karves ir iškeliavote, kad sugrįžtute. Deja, nesugrįžote...
Elite, runkeliai! Gana šokti ir dainuoti, gana girtam kvailioti. Nepraeis nė trys mėnesiai, kai lietuviai rinks naują Seimą. Manau, kad jau dabar laikas pasižvalgyti, kas tinka į Seimą kaip tautos atstovas, o kas mano tik arba elitui atstovauti ir pats elito pėdomis vaikščioti, arba runkeliams saldainiukų pabarstyti. Ne elitas renka savo partiją, o žmonės turi pasirinkti tinkamus kandidatus ir juos rinkti į Seimą. Ir pirmiausia balsuoti turėtų eiti tie, kurie retai eina balsuoti. Kaip tik jūs, tie lėtieji, galite išrinkti tikruosius Seimo narius. Juk ir jūs, kai reikia šokti, dažnai labai greiti esate, o kai ateina Seimo rinkimo sekmadienis, labai ilgai miegate ir niekaip iš namų neišsirengiate vieną kitą kilometrą iki rinkimų apylinkės pasivaikščioti tingite. Atsiminkite, kad kartais ir vienas balsas gali nulemti kandidato ateitį. O kas kandidatai? Nepasiduokite elito pagundoms, bet ir nebūkite runkeliai. Tik tikras lietuvis rūpinasi savo tautos ateitimi. Ir ją lemia sąmoningi rinkėjai. Beje, patys nebūkite liberalai ir nerinkite liberalų, nes jie daro ne tai, ko tautai reikia, o tai, ko jiems reikia: pilaitės, dvarelio, kelionės prie Raudonosios jūros, pilnos kišenės. Seimo kandidatų paieškokite tarp šviesuolių, blaivininkų, tikinčių Dievą... Žodis politikas, kad ir ant kupros užrašytas, dar nereiškia, kad jis žino, ko tautai reikia. Geriau tai žino vienas kitas žiniasklaidininkas, bet juk geriausiai žino švietėjai mokytojai, gydytojai. Tiktų ir vienas kitas kunigas, tik kad jų Lietuvoje tiek mažai...
Seimui tinka ir moterys. Bet reikia žinoti, kad panelei dar per anksti kitų labui dirbti. Taip pat netinka į Seimą moterys, kurios vyrus kaip pirštines mėgsta keisti, kurios vaikų nenori auginti. Ar atsimenate, kad 1920-1926 metais Seimo narė Stefa Ladigienė buvo Krikščionių demokratų partijos narė ir užaugino šešis vaikus? Štai kur pavyzdys moterims politikėms!
Aš mažas žmogelis ir kalbėjau tokiems pat mažiems, taigi ne elitui, bet ir ne runkeliams. Dėl runkelių tai štai ką norėčiau pasakyti: žmonės ne runkeliai. O jeigu kažkas kai kuriuos lietuvius runkeliais pavadino, tai jis tik norėjo pasityčioti iš Lietuvos žmonių. Lietuviai rimti žmonės. Žinoma, kartais suklysta. Bet kada reikia kartoti tą patį darbą naują Seimą rinkti, visada galima pasitaisyti. Tik nereikia parsiduoti už saldainiuką ar agurkiuką... Šiandieninė demokratija rimtas veiksmas. Naudokimės ja visi.
Juozas PAPARTIS
Vilnius
© 2004 "XXI amžius"
|