Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Katalikų
    bendruomenėse
Atmintis
Laikas ir žmonės
Mums rašo
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis
Rinka
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Ir jie buvo vienui vieni

Lenkijos karo vyskupas generolas Lešekas Glodzas aukoja šv. Mišias už Varšuvos sukilimo aukų atminimą

Lenkų sukilimo veteranai penktadienį uždegė žvakutes prie Varšuvos sukilimą menančio paminklo per ceremoniją, skirtą pagerbti tūkstančius 1944 m. rugpjūčio 1 d. prasidėjusio sukilimo aukų EPA-ELTA nuotrauka

Popiežius Jonas Paulius II laišku pasveikino Varšuvos merą Varšuvos sukilimo 60-ųjų metinių proga.

„Lenkiu galvą prieš sukilėlius, kurie nelygioje kovoje aukojo savo gyvybę vardan Tėvynės“, - pažymėjo laiške popiežius Jonas Paulius II. Varšuvos gyventojai 1944 m. rugpjūčio 1-ąją sukilo išlaisvinti nacių okupuotos Lenkijos sostinės. 63 dienas trukusios pasipriešinimo kovos pareikalavo 200 tūkstančių žmonių gyvybių.

Visa Lenkija iškilmingai paminėjo Varšuvos sukilimo (1944 08 01 – 1944 10 02) 60-ąsias metines. Ši didinga ir tragiška data minima kasmet, bet šiemet ji buvo minima ypač iškilmingai. Iškilmėse dalyvavo Vokietijos kancleris Gerhardas Šrioderis, JAV valstybės sekretorius Kolinas Pauelas, Didžiosios Britanijos vicepremjeras Džonas Preskotas bei kiti aukšti užsienio svečiai. Lenkijos prezidentas Aleksandras Kvašnievskis, kalbėdamas iškilmingoje ceremonijoje, kurioje dalyvavo žilagalviai sukilimo veteranai, tarp kurių buvo pirmą kartą atvykusių į tėvynę po 60 metų, pabrėžė, jog sąjungininkai, visų pirma Didžioji Britanija, privalo atsiprašyti Lenkijos, kad 1944-aisiais nesuteikė Varšuvos sukilėliams paramos ir pagalbos. Skirtingai nuo Vokietijos, kurios aukščiausieji vadovai jau seniai tai padarė, o kancleris G.Šrioderis šį kartą dar pakartojo, ypač pabrėždamas, jog negalima net kalbėti apie buvusio vokiečių turto grąžinimą. Kažkodėl A.Kvašnievskis nieko nekalbėjo apie tai, kad atsiprašyti Lenkijos privalo ir Maskva, leidusi hitlerininkams žiauriai numalšinti sukilimą, per kurį žuvo apie 20 tūkst. sukilėlių ir 200 tūkst. civilių gyventojų, o Varšuva buvo paversta griuvėsiais.

Sukilimą organizavo Lenkijos emigracinė vyriausybė ir jos sukurtos karinės organizacijos – Armija krajova bei Valstiečių batalionai. Armijai krajovai dar priklausė Lenkijos socialistų partijos dešiniosios grupuotės bei „Narodowa Organizacja Wojskowa“. Būsimojo sukilimo vadovybė dar prieš sukilimą leido pogrindinius laikraščius „Wiadomośći Polskie“ („Lenkijos žinios“) „Zolnierz Polski“ („Lenkijos karys“), „Państwo Polska“ („Lenkijos valstybė“), kuriuose nuolat akcentavo, kad, Sovietų Sąjungai užgrobus Lenkiją, apie šalies nepriklausomybę negalės būti ir kalbos. Beje, Stalinas to ir neslėpė. Dar 1939 metų balandį Maskva nutraukė diplomatinius santykius su emigracine Lenkijos vyriausybe, įsikūrusia Londone, ir tais pačiais metais Sovietų Sąjungoje įkūrė vadinamąją Lenkijos patriotų sąjungą bei organizavo Kosciuškos diviziją. Raudonajai armijai užėmus rytinę Lenkiją, 1944 m. liepos 21 d. Chelme buvo sudaryta marionetinė vyriausybė, neturėjusi absoliučiai jokių galių ir tvarkoma sovietinio NKVD, pavadinta Lenkijos nacionalinio išsivadavimo komitetu. Tuo pat metu buvo pranešta apie Lenkijos kariuomenės atkūrimą bei paskelbta mobilizacija Raudonosios armijos užimtuose rajonuose.

Tiesa, kai 1941 metų pabaigoje Maskvai iškilo mirtinas pavojus, Stalinas leido suformuoti SSRS teritorijoje lenkų kariuomenę, vadovaujamą generolo Vladislavo Anderso. Ši V.Anderso armija buvo formuojama pietiniuose SSRS rajonuose, – Kaspijos jūros regione, – kad galėtų gauti Anglijos ginkluotę ir kitą paramą per Irano teritoriją. Generolas V.Andersas puikiai žinojo, koks likimas ištiko lenkų karininkus Katynės miške, ir todėl baiminosi, kad ir jo armiją, o ypač jos karininkus gali ištikti toks pat likimas. Todėl Lenkijos emigracinei vyriausybei ir generolui V.Andersui pareikalavus, Sovietų Sąjunga labai nenoromis sutiko, kad V.Anderso armijai būtų leista evakuotis į Iraną ir įsilieti į Anglijos karines pajėgas. Taip ir buvo padaryta – 1942 metų rugpjūtį daugiau kaip 75 tūkst. lenkų kareivių ir karininkų bei 38 tūkst. jų šeimų narių buvo evakuoti į Iraną. Iš Irano Anderso armija persikėlė į Italiją, kur narsiai kovėsi su vokiečiais. Italijoje ir buvo suformuotas vyriausiasis lenkų emigracinės armijos štabas. Anderso armijos vadovybė ir Lenkijos emigracinė vyriausybė puikiai suprato, kad, Raudonajai armijai užėmus Lenkiją, apie nepriklausomą Lenkijos valstybę teks pamiršti. Todėl Armijos krajovos vadas generolas T.Bur-Komarovskis, generolas Okulickis, Londono emigracinės vyriausybės karinis atstovas generolas Sosnovskis puikiai suprato, kad po Raudonosios armijos „išvadavimo“ sovietai jokiu būdu neleis egzistuoti jokiai karinei struktūrai, pavaldžiai Londone esančiai Lenkijos vyriausybei. Todėl, kai tik Kremlius sužinojo apie sukilimą Varšuvoje, Raudonosios armijos vadovybei buvo įsakyta sustoti Vyslos dešiniajame krante, nors jau buvo užimta Varšuvos dalis – Pragos priemiestis. Tiesa, siekdama apgauti savo sąjungininkus, kai sukilėliai jau buvo beveik visi sunaikinti, rugsėjo 15 dieną sovietų karinė vadovybė metė į mūšį lenkų dalinius, kurie forsavo Vyslą ir net buvo užėmę kelias pozicijas kairiajame jos krante. Tačiau lenkų dalinių Raudonoji armija neparėmė. Tikslas buvo vienas – pasiekti, kad dar daugiau lenkų žūtų. Dar iki šiol sovietiniai istorikai bei generolai ir maršalai savo memuaruose teisinasi, kodėl jie neatėjo į pagalbą Varšuvos sukilėliams. Esą Raudonoji armija po ilgai trukusio 1944 metų vasaros puolimo labai nusilpo ir pasiekusi Vyslos krantus turėjo persigrupuoti, papildyti maisto atsargas ir t.t. Visa tai yra akivaizdus melas. Raudonosios armijos vadovybė ir pats Stalinas per visą karą nedvejodami siuntė į mirtį šimtus tūkstančių savo karių. Žmonių gyvybė buvo bevertė. Pavyzdžiui, kai karo baigtis jau buvo visiškai aiški, šturmuojant Berlyną, be reikalo buvo pasiųsta į mirtį dešimtys tūkstančių karių. Šturmuojant Oderį nereikėjo net statyti pontoninių tiltų. Varomi į ataką Raudonosios armijos kariai persikėlė per Oderį žengdami per savo draugų lavonus.

Štai ką apie sukilėlių ir sovietinės kariuomenės santykius melagingai rašė legendiniu maršalu vadinamas, o iš tiesų nė per nago juodymą su karių gyvybėmis nesiskaitęs sovietų maršalas G.Žukovas savo 1974 metais Maskvos kagėbistinės „Naujienų“ spaudos agentūros („Agentsvo pečati „Novosti“) išleistuose „Atsiminimuose ir apmąstymuose“: „1944 m. rugsėjo viduryje aš grįžau iš Bulgarijos į Būstinę, Vyriausiasis kariuomenės vadas (Stalinas – P.K..) įpareigojo mane skubiai nuvykti į Varšuvos rajoną, į 1-ojo ir 2-ojo Baltarusijos frontų barus. Buvo būtina išsiaiškinti padėtį pačioje Varšuvoje. Buvo nustatyta, kad sukilimo vadovas Bur-Komarovskis apie rengiamą varšuviečių sukilimą fronto vadovybės, Lenkijos kariuomenės 1-osios armijos vadovybės iš anksto neįspėjo. Sovietinės kariuomenės vadovybė apie sukilimą sužinojo post factum iš vietinių gyventojų, persikėlusių per Vyslą. Stalino pavedimu pas Bur-Komarovskį buvo pasiųsti du parašiutininkai-karininkai ryšiams palaikyti ir veiksmams suderinti, bet jis jų nepanoro priimti. Norėdama padėti sukilusiems varšuviečiams, sovietinė ir lenkų kariuomenė persikėlė per Vyslą ir užėmė Varšuvoje dalį krantinės. Tačiau Bur-Komarovskis vėl net nebandė su jais užmegzti ryšio. Maždaug po dienos vokiečiai, pritraukę nemažas jėgas, pradėjo spausti mūsų dalis. Susidarė sunki padėtis. Mes patyrėme didelių nuostolių. Aptarusi susidariusią padėtį ir matydama, kad nėra galimybių užimti Varšuvą, fronto vadovybė nusprendė išvesti kariuomenę iš krantinės į savo krantą (...). Vakarų spaudoje šiuo klausimu buvo nemaža melagingų pranešimų, kurie klaidino visuomenę“. Maršalas G.Žukovas bei kiti sovietiniai karo vadai klaidino ir iki šiol tebeklaidina visuomenę teigdami, kad 1-asis Baltarusijos frontas teikė pagalbą sukilėliams iš lėktuvų numetant jiems maisto produktų, medikamentų ir šaudmenų. Nieko panašaus nebuvo. Stalinas, Žukovas ir kiti sovietiniai karo vadai ramiausiai laukė, kol vokiečiai susidoros su sukilėliais, o Varšuvą pavers griuvėsių lauku.

Kaip rašo Varšuvos sukilimo dalyviai, 1944 metų rugsėjo pabaigoje generolas Bur-Komarovskis vedė derybas dėl kapituliacijos su Varšuvos vokiečių kariuomenės vadu fon den Bachu. Tiesa, derybas vedė ne jis pats, o sukilėlių štabo atstovas pulkininkas Boguslavskis. Savo pranešime Bur-Komarovskiui apie derybas su fon den Bachu jis rašė, kad vokiečių kariuomenės Varšuvoje vadas akcentavęs, jog lenkams dabar reikia nutraukti kovą su vokiečiais, nes Lenkijos pagrindinis priešas yra Sovietų Sąjunga. Esą kapituliacijos dieną Bur-Komarovskis sutiko su tokia koncepcija.

Tuo tarpu 1945 metų pradžioje sovietų čekistai pradėjo suiminėti likusius gyvus sukilimo vadovus ir aktyviausius jo dalyvius. O 1945 m. birželio 18 d. Maskvoje, Sąjungų rūmuose, įvyko tris dienas trukęs SSRS Aukščiausiojo Teismo Karinės kolegijos teismo procesas, kuriame buvo teisiama šešiolika sukilimo vadų ir dalyvių, tarp jų ir generolas Okulickis, vienas svarbiausių sukilimo vadovybės narių. Generolas Okulickis buvo apkaltintas, kad, vadovaudamosi Londono Lenkijos vyriausybės nurodymais, Armijos krajovos grupės vykdė diversijas, nuleido nuo bėgių kelis sovietų armijos traukinius, sprogdino karinius ešelonus, automašinas, griovė tiltus, nužudė 594 Raudonosios armijos karininkus ir t.t.

Šiam parodomajam teismo procesui pirmininkavęs sovietinis prokuroras generolas majoras Afanasjevas pareiškė, kad nereikalauja mirties nuosprendžio nė vienam iš kaltinamųjų, nes jie esą „tebuvo tik londoniškės lenkų vyriausybės marionetės ir dėl to, kad dabar išgyvename džiaugsmingų didžiųjų pergalių dienas, o šie žmonės jau nebepavojingi“.

1945 m. birželio 21 d. Karo kolegijos nuosprendžiu generolas Okulickis ir vienuolika jo bendražygių buvo pripažinti kaltais ir nuteisti kalėti dešimt metų ir mažiau. Po šio „teismo“ nuosprendžio JAV valstybės sekretorius Edvardas R.Stetinjusas ir Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministras Antonis Idenas pareiškė griežtą protestą, pažymėdami, kad okupacinė sovietų administracija susidorojo su Lenkijos demokratiniais lyderiais ir patriotais. Tačiau tuo viskas ir baigėsi. Tuoj po šio protesto Vašingtonas ir Londonas atsisakė pripažinti emigracinę Londono Lenkijos vyriausybę ir užmezgė santykius (sutinkamai su Jaltos konferencijos nutarimais) su marionetine laikinąja Lenkijos vyriausybe.

Aišku, minint Varšuvos sukilimo 60-metį Londonas turėjo jaustis gana nejaukiai, kai Lenkijos ministras pirmininkas M.Belka pareikalavo Didžiosios Britanijos atsiprašymo už tai, kad neparėmė Varšuvos sukilimo, kad ne tik Anglija, bet ir JAV nedrįso prieštarauti Stalinui, nusprendusiam neparemti sukilėlių ir neleidusiam nusileisti Varšuvoje Vakarų sąjungininkų lėktuvams. Vargu ar tokio atsiprašymo bus sulaukta. Kas bus, jeigu to paprašys ir kitos Rytų Europos šalys, kurias į Stalino nasrus atidavė JAV prezidentas F.D.Ruzveltas, kuriam (nors pats to nenorėjo) pritarė ir tuometinis legendinis Didžiosios Britanijos premjeras Vinstonas Čerčilis. Aišku, toks atsiprašymas gali sukelti tam tikrų precedentų. Juk to paties gali paprašyti ir kitos ištisiems dešimtmečiams Maskvos vergovėn atiduotos valstybės.

Petras KATINAS

© 2004 "XXI amžius"