Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Katalikų
    bendruomenėse
Atmintis
Laikas ir žmonės
Mums rašo
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis
Rinka
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Neišbertas dirvon grūdas nesudygsta

Bronius VERTELKA

UAB „Švenčionių vaistažolės“ žaliavų supirkėjas Stasys Urbonavičius

Žemė – didžiulė vertybė, tačiau ji dabar nevertinama. Važiuodamas pakelėse regi dirvonuojančių ar kiečiais užleistų laukų. Dažnai išgirsti dejones, jog kažką sėti ar sodinti šiandien visiškai neapsimoka.

Padėjo specialisto patarimas

Nei Lietuvos ūkininkų sąjungos Panevėžio ir Pakruojo skyriuose, nei šių rajonų savivaldybių Žemės ūkio skyriuose negalėjo pasakyti pavardžių tų žmonių, kurie augina vaistažoles. Panevėžietis Vytautas Skruzdys bandė imtis šio verslo, tačiau nusivylė. Jo netenkino vaistažolių supirkimo kainos. Vieneriais metais už čiobrelių kilogramą jam mokėjo15 litų, kitais – perpus mažiau. Pagaliau pavyko sužinoti, kad Sujetų kaimo moterys rengiasi auginti vaistažoles. Užsiimti tokiu verslu pareiškė norą net 18 sodiečių.

Šitaip gelbėtis nuo skurdo moteris prikalbino Sujetų bendruomenės pirmininkė Irena Lesvinčiūnienė. Panevėžyje prekybininke dirbusią moterį grįžti į gimtinę privertė tėvo liga. Prieš aštuonerius metus ji su šeima persikraustė į Sujetus. Moteris nesėdėjo sudėjusi rankų, augino gyvulius, tačiau iš to mažai pelno turėjo. Panevėžyje sutiko savo pažįstamą, kuri pasidžiaugė, jog, turėdama daugiau sveikatos, auginusi vaistažoles ir iš to gražų pinigą ėmusi. Irena ėmė mąstyti: kodėl pačiai tuo neužsiėmus? Tam pritarė ir rajono savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėjas Vytautas Kriaučiūnas, su kuriuo Ireną suvedė kaimo bendruomenės reikalai.

Teks kaip seserims sugyventi

Pasekti Irena pasiryžo dar kone dvidešimt moterų. Sodietėms, sveikata trykštančioms ir kaip iš pieno plaukusioms, atsipyko prašyti pašalpų iš valstybės. Jos sumanė auginti vaistažoles, taip susikurti sau darbo vietas ir tuo pačiu vasarą savo vaikus užimti.

Sujetai – kaimas už šešių kilometrų nuo Smilgių seniūnijos centro Panevėžio rajone. Lapuočių miškelių nestokojantis kraštas yra tinkamas ekologiškai ūkininkauti. Tačiau čia klesti nedarbas. Kelis šimtus gyventojų turintis kaimas priverstas vegetuoti. Iširus bendrovei, Sujetai apmirė. Kaimas neturi savo kultūros namų. Norėta uždaryti ir medicinos punktą, bet tokiam valdžios sprendimui sodiečiai vieningai pasipriešino. Mokyklą lanko tik 19 vaikų.

„Sujetams verkiant reikia sporto stadiono, gyvename be vandentiekio ir kanalizacijos“, – kaimo bėdas vardijo rajono bendruomenių sąjungos tarybos narė I. Lesvinčiūnienė. Trijų vaikų mama yra įsitikinusi: pakeisti gyvenimą gimtinėje galima tik tokiu atveju, jeigu žmonės čia imsis verslo ir sugyvens kaip broliai ir seserys. Energinga moteris susipažino su Lietuvos vaistažolių augintojų asociacijos prezidentu Mindaugu Vyskupaičiu. Kaip auginti vaistažoles, Irena jau turėjo šiokį tokį supratimą. To pramoko dar besimokydama Smilgių vidurinėje mokykloje. Penkerius metus lankė mokytojos Bronislavos Savickienės vadovaujamą gamtininkų būrelį. Aštuoniolika kaimo moterų nusprendė tapti vaistažolių auginimo kursų lankytojomis.

Neturint pakankamai žinių, neverta ir sėti

Aukštaitijos sostinėje veikia Viešoji įstaiga „Panevėžio profesinio rengimo centras“. Atverti vaistažolių auginimo paslaptis, supažindinti su verslo organizavimu ir išaugintos produkcijos rinkos paieška į Sujetus vyks šios įstaigos darbuotojos. Profesinio rengimo centras, kaip pasakojo jo Žemės ir ūkio veiklos skyriaus vedėja Dalia Kavaliauskienė, turi parengęs 146 programas, pagal kurias turi licencijas mokyti. Pats centras yra sukūręs per dešimt tokių programų. Vieną jų netgi galima rasti internete – taip profesionaliai ji parengta.

Iš D. Kavaliauskienės lūpų pirmas išgirdau, jog sujetiškėms už rengiamus kursus nutarė sumokėti rajono valdžia. Tokį sprendimą ką tik buvo priėmusi rajono Taryba. Prašyti finansinės paramos iš savivaldybės pakurstė D.Kavaliauskienė. Sodietės pagalbos sulaukė iš Smulkaus ir vidutinio verslo rėmimo fondo.

„Neturėdamas pakankamai žinių, kokybiško derliaus neišauginsi. O dirbti, jeigu nesulauksi teigiamo rezultato, vadinasi, tik lėšas ir laiką švaistyti“, – sakė centro Žemės ir ūkio veiklos skyriaus vedėja D. Kavaliauskienė. Kolegei pritarė ir agronomės diplomą turinti šio centro darbuotoja Sigita Budrienė. Panevėžietė patarė iš pradžių vaistažolėmis apsėti nedidelį žemės plotelį. „Turint 10 - 20 arų, tai kaip trumpalaikė veikla: paruošei, realizavai ir tau pinigai į delną“, – sakė ji. Anot S. Budrienės, tuo pačiu metu galima rinkti ir natūraliai augančias vaistažoles. Kartu moteris perspėjo: pirmiausia turi žinoti, kas supirks paruoštą produkciją.

Kaltino ūkininkus

Nuo Panevėžio atvykus į Pakruojį, rajono centro pakraštyje nesunku rasti UAB „Acorus Calamus“. Tai lotyniškas ajero pavadinimas. Apie dešimtmetį veikianti bendrovė užsiima vaistažolių apdirbimu – ruošia įvairias arbatas. Pagrindiniai jų vartotojai – Lietuvos gyventojai. Žaliavą – apie 100 tonų per metus – importuoja. „Ar lietuviai nepajėgūs tiek išauginti?“ – klausiu įmonės direktoriaus pavaduotoją Gracijų Ivanauską. „Sėkla turi būti švari ir atitikti standartus. Kmynus, jeigu jie tokie būtų, supirktume nesiderėdami. Sudarome ir auginimo sutartis, bet tuo užsiima tiekimo skyrius Kaune, ten ir vaistažolių supirkimo kainas pasakytų“, – sakė jis. Bet kodėl importuoja, o ne superka lietuvišką žaliavą?

G. Ivanauskas su kartėliu prisiminė, kas vyko prieš kokius aštuonerius metus. Tada važinėjo po rajonus, su ūkininkais sudarinėjo vaistažolių auginimo sutartis, net nupirko jiems sėklų, nešykštėjo metodinių nurodymų. Ši istorija baigėsi tuo, kad kai kurie ūkininkai, gavę kreditą sėkloms įsigyti, net tų pinigų negrąžino. „Taip pamokyti tapome atsargesni, todėl išvis nebesudarinėjame sutarčių su norinčiais auginti vaistažoles“, – sakė G. Ivanauskas. Direktoriaus pavaduotojas nieko prieš, kad įmonei reikalinga žaliava būtų auginama savame krašte – tada nereikėtų papildomai mokėti už jos transportavimą. „Jeigu rinkoje perki už penkis litus ir dar sumoki litą už transportavimą, už tą patį kiekį savam augintojui nepagailėčiau šešių litų. Lietuvis, parduodamas už penkis litus, realizuoti turėtų didesnį šansą nei lenkas“, – aiškino Pakruojyje veikiančios įmonės vienas vadovų. Neseniai jam telefonu paskambino moteris iš Šiaulių ir pareiškė norinti auginti vaistažoles. Nuimti derlių nuo kelių arų padėtų jos vaikai studentai, taip jie vasarą užsidirbtų lėšų mokslui. Pokalbis liko be rezultatų. Įmonei patogiau supirkti iš karto kokias dvi tonas. Jos metinė apyvarta – apie 4 milijonai litų. „Acorus Calamus“ vartotojui siūlo apie 130 pavadinimų gaminių iš vaistažolių.

Auginimui reikia turėti technikos ir patirties

Automobilio vairą suku į priešingą pusę, į kitą Lietuvos pakraštį, kur įsikūrę Švenčionys. Nuo 1883 metų čia veikia senas vaistažolių apdorojimo tradicijas turintis fabrikas, dabar – UAB „Švenčionių vaistažolės“. Įmonės poreikis – apie 19 tonų žaliavos per metus, tačiau jos didžioji dalis irgi importuojama, nors augalai auga Lietuvoje. Švenčionyse ir Varėnoje yra vaistažolių supirkimo punktai, kurie priimtų atneštą ir vaistažolių kilogramą. Tačiau, pasak įmonės direktoriaus gamybai Juozo Šakalinio, auginti vaistažoles mažai kas bando. Užpernai buvo sudaryta apie pusšimtį jų auginimo sutarčių.

„Pasirašyti tokią sutartį galima bet kuriuo metu, iš augintojo nereikalaujame nurodyti tikslaus žemės ploto. Auginti patarčiau ramunėles, pipirmėtes, melisą, čiobrelius bei kitokių rūšių vaistinių savybių turinčius augalus. Tačiau neįsivaizduoju, kaip, ramunėlėmis užsėjus hektarą, būtų įmanoma surinkti jų derlių be specialios technikos“, – kalbėjo ekonomisto diplomą turintis J. Šakalinis. Be to, pasak jo, būtina įsirengti džiovyklą. Direktorius gamybai aiškino, jog visos vaistažolės yra džiovinamos ne aukštesnėje kaip 40 laipsnių temperatūroje. Štai medetkas stipriai suspaudus saujoje, jos truputėlį turi atsileisti. Toks žaliavos drėgnumas yra tinkamas. Jeigu vaistažolės suspaustos lieka gniutulu, vadinasi, jas dar reikia džiovinti. Neturint specialios džiovyklos, vaistažoles tinka džiovinti patalpoje po šiferio stogu ar daržinėje, kur laisvai prieina oras.

Netoli Švenčionių įkurta bendrovės dukterinė įmonė, kuri užsiima vaistažolių auginimu. Vaistažolėmis jau užsėti 22 hektarai. Semtis patirties čia galės atvykti visi, ketinantys imtis šio verslo. Čia jiems bus suteiktos praktinės ir teorinės vaistažolių auginimo žinios.

Taigi norėdamas išbandyti save, ar esi pasiruošęs auginti vaistažoles, iš pradžių turi baigti specialius kursus. Neverta berti sėklos į žemę, jeigu nesi sudaręs sutarties su žaliavos supirkėju, nes paskui gali nagus nudegti. Mūsų kaimo žmonės, kaip pastebėjo gamybininkai, su kuriais teko kalbėtis, vaistažoles perdirbančioms įmonėms tikrai sugebėtų tiekti kokybišką ir ekologišką žaliavą.

Panevėžys-Panevėžio rajonas-Pakruojis-Švenčionys
Autoriaus nuotrauka

© 2004 "XXI amžius"