| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Keistuoliai gali pakeisti pasaulį
Švenčionių krašto žemė mielaširdinga turistui, bet ne žemdirbiui. Kaip išgyventi to regiono žmonėms, XXI amžiaus korespondentas Bronius VERTELKA klausia Švenčionių verslo informacinio centro direktorės Birutės BOROVIKIENĖS. Švenčionys visada buvo Lietuvos pakraštys ne vien geografiniu, bet ir sąmoningumo požiūriu, - teigė pašnekovė. - Čia praleidau visą savo gyvenimą, todėl gerai žinau, kaip sunkiai keičiasi žmonių galvosena. Nors kiek ragavę mokslų jaunuoliai važiuoja į sostinę, kur pajamos ir perspektyva. Norintys išsilaikyti savame krašte, imasi senųjų verslų, tačiau netrukus įsitikina, kad iš to neišgyvens. Tada ima mąstyti, ką reikia daryti kitaip, nei buvo daroma ir prieš šimtą metų. Sunkiai, bet imasi naujų verslų. Būtent kokių? Mano vadovaujamo centro iniciatyva susibūrė verslininkų klubas Alternatyva, jungiantis maždaug trisdešimt entuziazmu trykštančių žmonių. Jie bando auginti braškes, avietes, susidomėjo sraigių auginimu. Vyko į Lenkiją įsitikinti, kaip ten smulkaus verslo dėka žmonės įstengė išsivaduoti iš vargo. Tarpusavyje ginčijosi, ar verta ko imtis. Vilniaus rajone domėjosi aviečių, braškių auginimu. Avietėmis jau užsodinti septyni hektarai. Tiek rajone niekada jų nebuvo. Tai visiškai naujas verslas. Viena veikli švenčioniškė iš pradžių užsiveisė du arus braškių, dabar jų augina dvidešimtyje. O iniciatyvus mūsų krašto žmogus sugalvojo imtis žilvičių auginimo. Sumanė veisti tai, kas tinka skurdžiai Švenčionių žemei. Užsiregistravęs darbo biržoje jis sužinojo, kad iš to galima daryti biznį. Informacinio centro paramą pajuto išdrįsę imtis naujų verslų? Širvintų rajone suradome žmogų, kuris turėjo žilvičio daigų. Mūsiškis jais užsodino porą hektarų. Kitais metais, realizavus greit augančius medelius, jam sugrįžo investuotos lėšos. Tas pats žmogus žada išmokti pynimo iš vytelių amato. Taip jis pamažu ropščiasi iš skurdo duobės. Turime užmezgę ryšį su vienu Lenkijos sodininkystės ūkiu - taip švenčioniškiai aprūpinami naujomis vaiskrūmių ir vaismedžių veislėmis. Kaip auginti medelius, informacijos nešykšti žinomas rajono sodininkas Kazimiras Ingelevičius. Avietes auginančiam verslininkui centras padėjo iš Savivaldybės smulkaus ir vidutinio verslo rėmimo fondo gauti paramą, kad įsigytų lietinimo sistemą.. O kodėl centras neskatina auginti vaistažolių? Vos ne ranka pasiekiamas jų supirkimo punktas, čia pat jos perdirbamos. Yra auginančiųjų vaistažoles, bet nedideliuose plotuose, tačiau ir jas sunku realizuoti. UAB Švenčionių vaistažolės su augintojais sudaro sutartis, bet rudenį jų nepaiso. Toks gamintojų akibrokštas nuvylė ne vieną netradicinio verslo puoselėtoją. Kaltų reikia ieškoti šioje įmonėje. Matyt, ten turi savų problemų. Kur verslui menkai prošvaisčių, ten neverta ir rizikuoti. Nedarbas kaimą smukdo morališkai. Už ko kabintis, jeigu kišenėje švilpauja vėjai? Kada įsinori valgyti, eina į darbo biržą, bet ne į mūsų Informacinį verslo centrą. Užeina čia tie, kurie jau suprato, jog jų laukia visiška bedugnė. Tada bandome kalbėtis ir sužinoti, ką žmogus sugeba. Yra žmonių, kurie iš karto atsiveria. Tačiau sutinki ir visiškai nenorinčiųjų imtis darbo. Madingas tampa kaimo turizmas, bet ar jis atsipirks, didelis klausimas. Veikia ne viena tokia sodyba rajone. Gražūs Labanoro girios pakraščiai. Yra parengta rajono turizmo bendra programa, tačiau ji vangiai įgyvendinama. Su savivaldybe bandome ieškoti verslo plėtros finansavimo šaltinių. Buvo atvykęs žmogus iš JAV, pareiškė norą surinkti lėktuvus. Apvažinėjo jis rajoną. Patiko jo dideli plotai. Tačiau atvykėlis susidūrė su barjerais, kurie sutrukdė įgyvendinti savo sumanymus. Neatmetama galimybė, kad mūsų rajone bus surenkami lėktuvai. Bet ką daryti tam, kuris nėra įgijęs profesijos ir turi tik dvi stiprias rankas? Bandome padėti ir tokiam, jeigu jis galvoja imtis verslo. Pirmiausia pakviečiame jį mokytis. Vyko seminaras, kuriame savo mintis dėstė tapę milijonieriais. Jo metu buvo kalbama apie verslo ideologiją ir esmę, jo tikslus bei lūkesčius. Buvo akcentuota, jog turi suprasti, ar esi to vertas. Turtingi žmonės pasakojo, kaip skynėsi kelią į verslą, kaip dabar valdo sukurtas materialines vertybes, kaip litas gali uždirbti kitą. Kartu buvo pažymėta, jog pradedant verslą turi žinoti, kas iš to išeis. Direktore, o kaip jūs įgavote supratimą apie verslą? Turite aukštesnįjį buhalterinį ir aukštąjį pedagoginį išsilavinimą, dirbote Švenčionėlių vartotojų kooperatyvo pirmininke ir rajoninio laikraščio redakcijoje. Aš irgi buvau panirusi į verslo gelmes. Turėjau parduotuvėlę Švenčionėliuose. Tai įtikino, kad iš tokio verslo negalima prasigyventi. Po to perėjau dirbti finansininke pas privatininką. Dirbdama savininkui supratau, kad niekada nebūsiu nepriklausoma, jėgas ir sveikatą aukosiu jam. Tuo metu sugebėjau įgyti nekilnojamojo turto maklerės kvalifikaciją. Tai ne privalumas, bet, turėdama tokią kvalifikaciją, galiu ja dalytis su kitais. Ir dabar nuolat mokausi. Jūsų kelias į Verslo informacinį centrą? Pavyko įtikinti Ūkio ministeriją, kad rajonui reikia tokio centro. Savivaldybė, skirdama jo direktore, manimi patikėjo. Ministerija ir savivaldybė centrą remia finansiškai. Trečdalį lėšų užsidirbame patys. Savo pinigais susiremontavome patalpas. Čia dirba trys žmonės. Kai jaučiame žinių stygių, kviečiamės specialistus iš šalies. Veikia centro biuras Pabradėje. Klientus konsultuojame, informuojame be užmokesčio, nes kaimo žmonės nemokūs. Gegužės pradžioje minėjote centro penkerių metų sukaktį. Kuo galėtumėte pasidžiaugti? Per tą laiką daugiau nei du šimtai žmonių baigė kompiuterinio raštingumo kursus. Jie buvo rengiami Pabradėje ir Švenčionyse. Pirmuosius du kompiuterius gavome kaip labdarą, kitus du nusipirkome už savo lėšas. Mokome ir anglų kalbos. Pabradėje gyvena žmonių prastai kalbančių lietuviškai, todėl rengiame šios kalbos kursus. Tai, ką yra nuveikęs Verslo informacinis centras, trumpo pokalbio metu neįmanoma išvardyti. Dažniausiai tenka bendrauti su kaimo žmonėmis. Koks ten gyvenimas? Nemenkas centro indėlis įdėtas kuriant kaimo bendruomenes. Jų rajone veikia trylika. Galvojame apie bendruomenių asociaciją. Parengti jos įstatai. Negalima teigti, kad kaimas yra prasigėręs. Veiklios Sarių, Kaltanėnų, Labanoro ir kitos bendruomenės. Savivaldybėje įsteigtas bendruomenių fondas. Valdžia keičia savo požiūrį į provincijos žmones. Atvykusieji poilsiui iš Vilniaus bando prisiderinti prie senojo kaimo gyvenimo. Dažnai tenka lankytis kaime ir matyti, kaip jis keičiasi, stengiuosi apčiuopti sodiečių problemas. Kaimo žmogus išsiilgęs atvirumo. Lankydamasi Sarių bendruomenėje užmezgiau pokalbį su jaunomis moterimis, norėdama ištirti, ką jos ketina daryti. Viena prasitarė spaudžianti gardžius varškės sūrius, kita - auginanti braškes.Vietoje numatytų penkiolikos minučių pokalbis truko dvi valandas. Kaip sugebate rasti veiklos nesibodinčių žmonių? Pasakojote apie žmogų, gaminantį skraidykles, taip, tarsi su juo kartu dirbtumėte. Kaip pritaikote raktelį į veiklių žmonių širdis? Pati mėgstu puošti savo sodybą. Vertinu tai, kas gera ir gražu. Pavyko sutikti augalų selekcininką. Garbaus amžiaus sulaukęs Leonas Juzelskis mąsto šiuolaikiškai. Į susitikimą su juo atėjo daugiau kaip pusšimtis žmonių. Už kelionę iš Vilniaus žmogus nepaėmė nė cento. Susirinkusiuosius jis ragino daryti tai, kas dar neišmėginta. Švenčionyse L.Juzelskis rado bendraminčių, linkinčių Lietuvai gėrio ir gimtojo krašto kilimo. Paklausus, ką daryti, kad rajono žmonės imtų panašiai mąstyti, jis sakė: Savo krašte manęs nesupranta, keistuoliu vadina. Tačiau tokie gali keisti pasaulį. Švenčionys
© 2004 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |