|
Pasipriešinimo bangos pokario Lietuvoje
Dažnai tenka nagrinėti vieną opiausių ir skaudžiausių pokario dilemų: ar nebuvo galima išvengti Lietuvoje aukų, ar būtinai reikėjo ginkluoto pasipriešinimo? Pabandykime bent glaustai žvilgtelėti į šią politinę anomaliją moraliniu požiūriu, pasitelkdami istorinius faktus. Tendencingai nusiteikę istorikai (J.Jermalavičius, L.Truska ir kt.) akivaizdžiai iškraipo netolimos praeities faktus, stengdamiesi apginti didžiosios kaimynės, buvusios SSRS, prestižą ir sumenkinti ginkluotą Lietuvos piliečių pasipriešinimą.
SSRS vyriausybė 1940 m. birželio 15 d., kelios valandos iki raudonosios armijos dalinių įvedimo į Lietuvos teritoriją, įteikė jai ultimatumą. Tai buvo negirdėtas mažos taikios valstybės ignoravimas. Po dviejų dienų svetimų šeimininkų statytinis Dekanozovas sukurpė naują Lietuvos vyriausybę pagal Kremliaus modelį, be tautos atsiklausimo, be referendumo. Tų pačių metų liepos 14-15 dienomis Maskvos pakalikai, vietinių komunistų padedami, surengė Lietuvoje vadinamuosius Seimo rinkimus. O jau liepos 21 dieną neteisėtai išrinkto Seimo pritarimu Lietuva buvo inkorporuota į SSRS. Šitaip buvo galutinai palaužta mūsų valstybės nepriklausomybė, šitaip nusileido 22-ejus metus švietusi laisvės saulė, skaudžiai sutrikdytas darbščios ir taikios tautos gyvenimas.
1941 m. birželio 14-17 d. okupuotai Lietuvai buvo suduotas pirmas žiaurus smūgis masinis žmonių trėmimas. Tąkart buvo ištremta apie 36 tūkst. mūsų tautiečių. Ar ne paradoksas: svetima valstybė sulaužė taikos ir nepuolimo sutartį, pasirašytą 1920 m. liepos 12 d., neteisėtai okupavo Lietuvą ir, negana to, dar apkaltino ją neklusnumu? Visai nekaltus žmones deportavo į tolimosios Šiaurės dykvietes badui, šalčiui, sunkiems ir alinantiems darbams vien už tai, kad jie mylėjo savo tėvynę. Dauguma jų per trumpą laiką išmirė.
Antras masinis trėmimas buvo numatytas tų pačių metų birželio 27 dieną, bet sutrukdė prasidėjęs Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karas. Tik po karo sovietiniai vandalai, antrąkart okupavę Lietuvą, tęsė savo juodą darbą. Preliminariais duomenimis, per kelerius metus ištremta 300 tūkst. žmonių.
Didžiulės ir niekuo nepateisinamos akcijos tai nekaltų žmonių kankinimai ir žudymai. Kraupūs įvykiai Rainių miškelyje, Pravieniškių koncentracijos stovykloje ir kitur 1941 metų birželį sukrėtė Lietuvos žmones ir privertė rimtai susimąstyti dėl didžiosios kaimynės pasibaisėtinos politikos.
Viena neteisėtų akcijų mobilizacijos į raudonąją armiją paskelbimas 1944-aisiais, antrosios sovietų okupacijos pradžioje. Dauguma jaunų vyrų, užuot ėję į svetimą okupantų kariuomenę, pasirinko mišką. Nebuvo galima pakęsti tokio šlykštaus pasityčiojimo. Mobilizacijos vykdymas prieštaravo ne tik pavergto žmogaus dvasiai, bet ir tarptautinei konvencijai, kurioje aiškiai pabrėžiama, jog okupavusioji valstybė neturi nei juridinės, nei moralinės teisės okupuotoje šalyje skelbti mobilizaciją.
Šitaip prasidėjo partizaninis judėjimas, kurį okupantai ir jų lietuviški tarnai vadino klasių kova. Žinoma, taip traktuoti politinę padėtį jiems buvo paranku ir naudinga.
Partizanų daugumą sudarė mažai temokyti, su politika jokių ryšių neturėję, niekuo neprasikaltę kaimo berneliai. Jiems vadovauti ėmėsi buvę Nepriklausomos Lietuvos karininkai, mokytojai, kitų profesijų mokyti vyrai, nespėję ar nesiryžę pasitraukti į Vakarus.
Lietuva patyrė didžiulę materialinę ir dvasinę skriaudą. Matė, kaip okupantai siautėja ir beatodairiškai griauna visa, kas darbščių lietuvių amžiais sukurta. Nenuskendo užmaršties miglose ir 1941-aisiais raudonųjų sadistų įvykdyti nusikaltimai mūsų tautai. Todėl neliko nieko kita, tik gintis, nors visiems buvo aišku, kad prieš okupantus, iki dantų ginkluotus ir be saiko žiaurius, nebus lemta laimėti. Tačiau ryžtas gintis buvo didelis, nes dažni gandai, kad tuoj prasidės naujas karas tarp Amerikos ir SSRS ir kad jis baigsis Amerikos pergale, teikė vilčių išsivaduoti. Deja, naujas karas neprasidėjo, vaduoti Lietuvos niekas neatėjo. Gintis teko vienų vieniems.
Karui einant į pabaigą, lietuvių tauta ir jos pirmieji partizanai puoselėjo viltį, kad didžiosios valstybės įgyvendins Atlanto Chartijos principus ir privers SSRS vyriausybę išvesti savo armijos dalinius iš okupuotų kraštų. Partizanai organizavosi, telkėsi į apygardas, veikė atskirose rinktinėse (būriuose), vildamiesi sulaukti dienos, kada bus reikalingi tvarkai bei rimčiai šalyje palaikyti.
Lietuvos pasipriešinimui slopinti Kremlius išleido įsakymą iš pačių lietuvių rinkti ir apginkluoti vadinamuosius stribus (rus. istrebiteli naikintojai). O kad stribams buvo pavesta ginti liaudį (tik nežinia, nuo ko), todėl ir pavadinimą sušvelnino praminė liaudies gynėjais. Tačiau užuot gynę, stribai įnirtingai griovė, naikino ir plėšikavo. Okupantai siekė vieno: sukelti brolžudišką karą, kad būtų lengviau vykdyti valdžios užplanuotą tautos genocidą. Į stribus ėjo vagys, plėšikai, tinginiai, chuliganai ir visi tie, kuriems tėvynės likimas nerūpėjo. Jiems buvo sudarytos sąlygos prisiplėšti ištremtųjų turto, kerštauti, girtauti, kartu su NKVD baudžiamaisiais būriais deginti sodybas, kankinti ir žudyti savo tautiečius. Stribai visu tuo ir naudojosi. Todėl visuomenėje neįgijo nei pagarbos, nei pasitikėjimo. Tuo tarpu partizanai pasižymėjo didele drausme, drąsa ir ryžtu ginti savo tėvynę. Jie trukdė okupantams vykdyti planinius gyventojų trėmimus, o enkavėdistams ir stribams savavaliauti. Didžioji dauguma Lietuvos gyventojų pritarė tokiai partizanų veiklai ir juos visapusiškai rėmė.
Partizaninės kovos vyko dešimt metų (nuo 1944-ųjų iki 1953-iųjų). Jose žuvo apie 30 tūkst. partizanų. Žuvusių stribų ir enkavėdistųkagėbistų skaičius nežinomas, Lyginant priešingų jėgų santykį, galima konstatuoti, jog aktyvioji rezistencija truko stebėtinai ilgai. Partizanus rėmė maistu kaimo žmonės, leido jiems prie savo namų įsirengti žiemos metui slėptuves, nors gerai žinojo, kad už rėmimą gresia mirtis arba ilgametė tremtis. Partizanai turėjo nemažai ryšininkų, teikusių informaciją, ginklus, drabužius, medicinos pagalbą, platinusių nelegalią spaudą ir vykdžiusių kitokias užduotis. Ryšininkais dažniausiai būdavo paprasti kaimo žmonės, jaunos merginos, net vaikai. Partizanai įgydavo strategijos ir taktikos elementus. Paskaičius archyvinę medžiagą, partizanų memuarus, rinktinių ir apygardų vadovų raportus, galima teigti, kad ginkluotuose susirėmimuose partizanų žūdavo tris penkis kartus mažiau nei stribų ir enkavėdistų. Pastariesiems stigo kovinės dvasios, aiškios ir tvirtos idėjos. Jie žudė vien laukinės prigimties skatinami ir savo gyvybę saugodami.
Į partizaninį judėjimą įsitraukė įvairių profesijų ir įvairaus išsilavinimo žmonės. Juos vienijo bendros idėjos: išsaugoti visuomenėje tautinę dvasią, nepasiduoti nusivylimui, nuolat priminti pasauliui, jog nesitaiksto su okupacija. Net dvasininkai vienaip ar kitaip padėjo šias idėjas ugdyti. Vyskupas Vincentas Borisevičius pritarė partizanų veiklai ir pagal išgales ją rėmė. Už tai buvo įkalintas, žiauriai kankintas ir Tuskulėnuose (prie Vilniaus) sušaudytas. Prisimenu buvusį mano parapijos kleboną kun. Antaną Mieldažį, išdrįsusį pašventinti Tauro apygardos partizanų vėliavą, aukoti šv.Mišias, klausyti partizanų išpažinčių. Vėliau buvo seklių išduotas ir nuteistas ilgoms konclagerių kančioms. Arba kunigas Antanas Ylius, kuris pirmasis ėmėsi iniciatyvos formuojant Tauro partizanų apygardą.
Partizanų padėtį labai sunkino išplėstas šnipų ir išdavikų tinklas. Jie, neretai apsimesdami enkavėdistų persekiojamaisiais, prisiprašydavo priimami į partizanus. Šitaip įsimaišę į būrius, jie išsiaiškindavo partizanų slėptuves, surinkdavo įvairią dokumentinę bei archyvinę medžiagą ir perduodavo enkavėdistams. (Ypač daug nepataisomos žalos pridarė liūdnai pagarsėjęs šnipas, Vilniaus universiteto profesorius Juozas Markulis-Erelis, poetai Kostas Kubilinskas ir Algirdas Skinkys.)
Užgesus aktyvioms rezistencijos kovoms, sustiprėjo pasyvioji rezistencija. Ją vykdė daugiausia dvasininkai, pasauliečiai intelektualai bei studentai. Pagrindinis jų kovos ginklas gyvas, uždegantis ir įtikinantis, dažniausiai alegorijomis pridengtas tiesos žodis, taip pat nelegali spauda. Slapta iš rankų į rankas keliavo tokie spaudos leidiniai kaip Vytis, Aušra, Laisvės šauklys, Perspektyvos, Alma Mater ir kiti. O pats populiariausias ir ilgiausiai išsilaikęs leidinys buvo Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika (LKBK). Kaip žinoma, sovietų imperijos valdančiosios ir represinės struktūros (TSKP, KGB ir kitos) visomis priemonėmis, tiek auklėjamosiomis, tiek baudžiamosiomis, veikdamos dažniausiai per mokyklas ir spaudą, skleidė ateistinę propagandą. Jos vartojo visus, net pačius šlykščiausius metodus, siekdamos kuo greičiau sunaikinti Bažnyčią. Kunigai už vaikų katechizavimą buvo persekiojami ir baudžiami. Religinės literatūros leidimas buvo uždraustas. Jaunuolių priėmimas į vienintelę Lietuvoje likusią Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją buvo griežtai limituojamas, o kandidatai per KGB filtrą rūpestingai perleidžiami ir verbuojami šnipinėjimams.
Esant tokiai brutaliai dvasininkų ir tikinčiųjų diskriminacijai, turėjo reikštis priešinga reakcija. Čia ir pasižymėjo gerai užsimaskavusi LKB kronika. Kronikoje buvo talpinamos pačios svarbiausios žinios apie Bažnyčios persekiojimus, įvairi dokumentinė medžiaga ir kitos aktualijos. Pramušdama geležinę uždangą, konspiraciniais keliais Kronika patekdavo į užsienį ir ten lietuvių išeivių pastangomis buvo verčiama į kitas kalbas ir platinama. Tokiu būdu pasaulis gaudavo daug svarbių žinių apie padėtį okupuotoje Lietuvoje. LKB kronika sukompromituodavo sovietinės žiniasklaidos skleidžiamą šmeižtą ir melą.
Tuos, kurie teigia, kad rezistencija Lietuvoje buvo visiškai beprasmė ir nereikalinga, nes atseit įsiutino Kremlių ir jo agentūras, pareikalavo didelių aukų, būtų galima paklausti: o kodėl žmonių trėmimai ir žudymai intensyviai vyko 1941 metais, kai dar nebuvo rezistencinio judėjimo nei pasyvios priešiškos veiklos? Kita vertus, galime įsivaizduoti, kokia didžiulė kolonistų banga iš Rytų būtų užplūdusi Lietuvą, jei joje nebūtų taip aktyviai vykęs partizaninis priešinimasis, kaip tai atsitiko Latvijoje.
Gaila, kad vis dar nerandame nei laiko, nei lėšų, pagaliau net ir žemės lopinėlio pastatyti monumentus kovojusiems ir žuvusiems rezistencijos dalyviams. Matyt, per anksti užgeso rezistencinės kovos, jei daug negražių dalykų dedasi šiandieninėje Lietuvoje. Svetimųjų priespaudos atsikratę, vis dar nesugebame atsikratyti jos padarinių: alkoholizmo, narkomanijos, melo, sukčiavimo, abejingumo, pavydo, gobšumo.
Rezistentai, rikiuokimės atkakliai kovai su šiomis blogybėmis. Eikime mūsų tėvų ir brolių pramintais kovų takais, ne tik nulaistytais krauju ir ašaromis, bet ir švytinčiais ryžtu nugalėti piktą žvėrį žmogiškąsias ydas. Ir nesakykime, kad rezistencinės kovos buvo beprasmės ir nereikalingos!
Antanas MARČIULAITIS
Ilgakiemis, Kauno rajonas
© 2004 "XXI amžius"
|