|
Kur dingo mūsų savigarba?
Žinau, kad šiandien nelengva bedarbiams, gausioms šeimoms, pensininkams, ypač gyvenantiems mieste. Bet yra ir tokių, kuriems tūkstantis litų ne pinigas. Pasitaiko ir tokių, kurie neblogai gyvena, bet aimanuoja, skundžiasi be jokio reikalo, kad nepriklausomoje Lietuvoje labai sunku, prie ruso buvo geriau. Jie net vagia, reketuoja, o nusikaltimus pateisina sunkiu gyvenimu. Manau, kad daugiausia nusikalsta ne vargšai, o apsimetėliai, valdininkai... Kur dingo tokių žmonių savigarba, savo vertės pajautimas? Kas pagimdė nusikaltimų kompleksą? Gal pinigų buteliui stygius? Nenoras dirbti dorą darbą, o turtingai gyventi? Aš pritariu tikriems vargšams, jų piketams, reikalavimams Vyriausybei pagerinti žmonių gyvenimą, vykdyti prieš rinkimus duotus pažadus, bet negaliu suprasti apsimetėlių rėksnių, jų norų bet kokiomis priemonėmis praturtėti, o į vargšus nekreipti dėmesio.
Prisimenu karo ir pokario metus. Rekvizicijos, prievolės. Nebuvo ne tik duonos, bet ir bulves reikėjo skaičiuoti, iš pieninės parneštas pienas buvo skanėstas, bet ir jo kiek norėjai negavai. Per mūsų kaimą perėjo vokiečių kariuomenė, bėgliai iš Baltarusijos, sovietiniai kareiviai, kurie jautėsi drąsiausiai, todėl reikalavo ne tik maisto, bet ir išgerti. Ką rado laukuose, daržuose, soduose, tvartuose, grobė, skerdė, virė, degino tvoras, trobesių skliautus. Varė iš Vokietijos gyvulius, kurie nuėdė pakelėse esančius pasėlius, todėl kitą pavasarį badas beveik kiekvienoje šeimoje žiūrėjo į akis. Neturėjo žmonės iš ko virti valgio, bet vis tiek užkurdavo krosnis, tegul mato kaimo žmonės, jog čia gerovė, sotumas, turi iš ko virti valgyti, nors virdavo tik vandenį. Savigarba neleido skųstis, dejuoti. Gyvenantys pakelėse tikrai neturėjo maisto, bet nesižemino prieš tuos, kurie turėjo.
Vargo prislėgti žmonės ne tik nesiskundė, bet dainavo, juokavo. Ypač dainavo vakarais. Dainavo, vargo, kovojo, kentėjo, dirbo, buvo tremiami, šaudomi, sodinami į kalėjimus, kankinami, bet nesižemino, nepardavinėjo savo įsitikinimų, noro laisvai gyventi už sotesnį duonos kąsnį, šiltesnę pastogę, minkštesnę kėdę... Buvo išdidūs ne tik kaimo žmonės, bet, tikiu, visa Lietuva, nes žinojo laisvo gyvenimo vertę.
Kas pasidarė šiandien? Gal kai žmogus praranda turėtą laisvę, praranda ir turėtus dvasinius turtus, išsigimsta, yra lengviau gniuždomas. Ar ne tas pats ir gyvūnijos, paukščių pasaulyje? Nelaisvėje jie pasikeičia. Ir laisvėje jau nemoka gyventi. Tada laisvė juos žudo, nes nelaisvėje jie prarado atsparumą, turėtas gerąsias savo genties savybes. Man atrodo, kad taip atsitiko ir Lietuvos žmonėms. Ką nepriklausomybėje, laisvėje įgijo, okupacijoje prarado, todėl, praradę vergovėje savigarbą, dabar jos neturime, nemokame laisvi dirbti, gyventi, būti dori.
Vincas STEPONAVIČIUS
Krekenava,
Panevėžio rajonas
© 2004 "XXI amžius"
|