|
Lietuvių godos
Lietuva viena ar dvi?
Balys URBONAS
(Tęsinys. Pradžia Nr. 74,
76,
78,
80)
Vienatinis
Girdžiu tėvų intenciją:
Už visą giminę
Už ką meldeisi Tu
Vainikavimo valandą?
Kurie dievai
Laikė Tave sūnum,
Vieninteliu Šiaurėje?
Girdžiu varpų skambėjimą
Už visą kraštą
Ko gi klauseisi Tu,
Galvą nulenkęs?
Ar iškilmingo Te Deum,
Ar kapų koplytėlės
Viešpaties Angelo?
Kaip gintaro trupinys, išplautas Baltijos jūros,
skaidrus ir tūkstančius metų savyje įrašęs, taip ir šis Kazio Bradūno
eilėraštis tyras, nuoširdus ir tarsi nusilenkimas Lietuvos karaliui
Mindaugui. Ak, ta krikščioniškosios Lietuvos karaliaus šviečianti
karūna, ak, tas juodas kaip naktis, krauju sukruvintas Treniotos
durklas
O jei ne tas durklas, kažin ar reikėtų klausti: šiandien
Lietuva viena ar dvi?
Mano minčių mozaikoje atidesnis skaitytojas galėjo
suvokti pagrindinę mintį kovos už Lietuvos laisvę esmę. Kitaip
tariant, suvokimą savęs, savo tėvynės, aukojimosi dėl jos ginant
savo kultūrą, istoriją ir, anot K.Bradūno, visą giminę.
Kas gi mus per amžius vienijo? Aišku kalba,
kultūra, istorija. Iškilusis kalbininkas Jonas Jablonskis visą savo
išmintį ir meilę sudėjo į gimtąją kalbą, į mūsų tautos kasdieninio
bendravimo instrumentą. Didžiausia kalbos reikšmė yra ta, kad ji
yra valstybės pamatas ir tautos siela, žmonių bendravimo ryšys ir
atspindys. Manau, J.Jablonskis norėjo, kad lietuvių kalbą kiekvienas
patirtų ir priimtų ne tik protu, bet ir širdimi. Gal ir Mindaugo
Lietuva nebūtų suaižėjusi, jeigu būtų turėjusi savo raštą savo
kalbos išraišką. Juk reikėjo ne vieno šimtmečio, kad mūsų kalba
įgytų dabartinį pavidalą ir imtų funkcionuoti visose valstybės srityse.
Laimingas tas, kuris turi Dievo dovaną įgimtą kalbos jausmą. Be
jo būsi šaltas, formalus ir daug kam abejingas. Be to, kalba svarbi
ir žmogui, tėvynės patriotui, ugdyti.
Įdomūs J.Jablonskio žodžiai, skirti Vincui Kudirkai:
Sunku man šaltai kalbėti apie tą didįjį mūsų žmogų, taip gražiai
skambinusį Varpu tiems, kuriems reikėjo tada į darbą keltis iš miego
ir kurie kitus į tą darbą turėjo kelti. Tas brangusis mūsų rašytojas
ir kėlėjas tikrai išsijuosęs dirbo darbą, kuriuo mes dabar nė naudotis
nemokame kaip reikiant, laisvėje gyvendami. Jeigu viena kalba,
tai ir viena tėvynė! Ir J.Jablonskis, ir V.Kudirka verti jos. Ar
verti mes, šios nepriklausomybės inteligentai, savos Lietuvos?
Ugdydami tradicijas, mylėdami ir įvairindami kalbą,
dedame pagrindus savo tapatybei. Juk su kalba kartu užsiauginama
ir kultūra. Iš kartos į kartą šitai perduodami, paliekame vėliau
ateinantiems. Papročiai persmelkia visas kultūros sritis, ir būtent
jie rodo mūsų savitumą. Anot tautosakininko Stasio Skrodenio, papročiai
tai nepaprastai ilgo patyrimo rezultatas, atspindintis požiūrį
į pasaulio sanklodą, gyvybę, gamtos procesus ir kita. Tuo galime
įsitikinti šiandien: suardę senuosius papročius, taip nuskurdiname
žmogų, kad jis tampa abejinga biologine būtybe be jokio dvasingumo,
taurumo. S.Skrodenis taip sakė anksčiau, nei atėjo mūsų Atgimimas.
Galima teigti: buvome stiprūs, kol mus vienijo papročiai. Senų laikų
žmonių bendravimas visose gyvenimo srityse dabar mus irgi traukia.
Penkiasdešimt sovietinių metų turbūt labiau paveikė
Lietuvą, nei kitos negandos, išgyventos per tūkstantmetę mūsų istoriją.
Ir papročius bandyta panaudoti ugdant naują sovietinę kultūrą.
Tokio visa apimančio kultūros ir lietuviškumo naikinimo niekada
dar nėra buvęs. Atgimusioje Lietuvoje matome, kaip per įvairias
meno formas jaukiama mūsų kultūra, o ir kitiems svarbiems tautiniams
ryšiams kertamos šaknys. Jau akcentavau Lietuvos šviesuolius, jų
vietą istorijoje. Turime prisiminti asmenybes, kurios buvo ir tebėra
tvirčiausi Lietuvos ramsčiai. Minėjau S.Daukantą, M.Valančių, Vaižgantą,
Maironį ir V.Kudirką. Dabar noriu nusilenkti ir daktarui Jonui Basanavičiui,
tautos atgimimo patriarchui. Pacituosiu žurnalisto Adolfo Nezabitauskio
žodžius: Dr. J.Basanavičiaus gyvenimas yra kaip ir praeities lietuvių
tautos nuolatinė nepaliaujama kova už tautinius idealus ir gyvybę.
Jis gyvenimo audrų ir politinių aplinkybių buvo blaškomas lyg laivas
jūros bangų. (
) Tačiau toje ilgoje jo kelionėje visada pasiliko
aišku ir šviesu: dr. J.Basanavičiaus didelė meilė tautai ir tėvynei.
Ta meilė buvo nuolatinė jo žvaigždė, kuri jam skaisčiai švietė ir
toli nuo Lietuvos gyvenant ir neleido jam paklysti svetimųjų gyvenimo
sūkuriuose. Šitos eilutės, parašytos prieš daugiau nei 60 metų,
nusako žmogaus darbo svarbą. Neprošal būtų ir mums ieškoti savo
tautos šaknų.
Jau kalbėjau apie lietuvių išeivių darbą, akcentavau
Lietuvių frontą, Lietuvių fronto bičiulius ir Vyriausiąjį Lietuvos
išlaisvinimo komitetą. Bet tarp kitų veikėjų nepaminėjau kunigo
Mykolo Krupavičiaus. Tai jis anoje Nepriklausomoje Lietuvoje organizavo
žemės reformą, o po karo Vokietijoje subūrė lietuvius į VLIKą,
vėliau įkūrė ir Pasaulio lietuvių bendruomenę.
Kultūrininkai, švietėjai, istorikai ir kariškiai
svetur ir čia įkvėpė Lietuvą gyventi ir sunkiausiais jos metais.
Jų protas, ryžtas, valia ir žmogiška nuojauta atvedė mus į realybę,
kurioje dabar gyvename. Gyvename Nepriklausomoje Lietuvoje. Ne visi
vienoje, o ir vienoje ne visi vieningi. Dalis lietuvių, gyvenančių
tėvynėje, netiki sava istorija, nepaiso savo kalbos, o tai jau tikri
nelaimėliai. Labai norėčiau, kad jie suvoktų save kaip lietuvių
istorijos ir kalbos dalelę ir taptų Lietuvos patriotais. Praregėtų
ir suprastų, jog ir jie ateina nuo Mindaugo, nuo savo genties.
Gynėmės, kariavome. Kūrėme, eiliavome. Dainavome,
giedojome. Pavergdavo atgimdavome. Bet ne visada nugalėdavome.
Gal dėl to, kad niekada Lietuva vieninga nebuvo? Bet juk ta stiprybė,
kuri iki šiol rusena, iš niekur neatsiranda? Juk ne tik kariuomene
stiprūs buvome? Juk dvasia nemirtinga.
Suvokiant Kovo 11-osios ištakas, Lietuvos išlaisvinimo
kovą Sąjūdžiui pradėjus, noriu pabrėžti dvi asmenybes: Stasį Lozoraitį,
Lietuvos Respublikos nepaprastąjį ir įgaliotąjį ambasadorių JAV,
ir profesorių Vytautą Landsbergį, Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos
Pirmininką, paskui Lietuvos Seimo vadovą, o dabar Europos Parlamento
narį. Šie žmonės, palaikydami ryšius vykstant išsivaduojamajai lietuvių
tautos kovai iš sovietinių žnyplių, veikė kartu, tiksliai ir be
klaidų. Abiem būdingas nepriekaištingas situacijos vertinimas, protingas
jos sprendimas, vyriškas ištvermingas būdas, atlaikantis įvairias
stresines situacijas, šeimyniškumas bei žmogiškumas. Daugelį S.Lozoraičio
bruožų atskleidė jo žmona Daniela Lozoraitienė viename mano interviu
radijo laidoje Lietuvių godos. O su V. Landsbergiu teko susitikti
šimtus kartų ir čia norėčiau priminti kelias mūsų susitikimų detales.
Neprisimenu, kada tai buvo. Tada nuvykau imti
interviu iš V. Landsbergio. Man užėjus į jo namus, iš paskos tiesiog
lėkte įlėkė Šarūnas Adomavičius. Atrodo, kad jis tada dirbo V.Landsbergio
patarėju teisės ir teisėtvarkos klausimais. Jis įteikė V.Landsbergiui
telegramą apie realų pavojų, gresiantį jo gyvybei. Supratome: tai
ne juokai. Telegrama iš rimtų šaltinių... Stebiu V.Landsbergį. Aišku,
ir jis žmogiškai sureaguoja: parausta, pabąla, bet tik akimirką.
Stoiškai priima tą smūgį, susimąsto. Ilga tyla. Ją pertraukiu aš:
Neimkite į širdį. Norint demoralizuoti žmogų, pirmiausia stipri
psichologinė ataka. Jei tikrai kėsintųsi, telegramos negautumėte.
Tarsi negirdėdamas manęs, jis vis mąsto ir tyli. Ir ištaria kelis
taupius sakinėlius: Matai, Baly, aš nebijau. Nors blykstelėjo mintis
apie šeimą, bet aš mąstau ir apie mūsų visų šeimą Lietuvą. Kokio,
kiek ir į ką nutaikyto bus to juodo, juodesnio ir pačio juodžiausio
šantažo?
Ir jis buvo teisus. Iki šių dienų visa tai tęsiasi.
Kiek purvo per penkiolika nepriklausomybės metų išlieta ant garbingiausio
naujųjų laikų Lietuvos žmogaus! Jis viską iškentė ir, teisingai
vertindamas situaciją, stoiškai atlaikė. Drąsa ir tikėjimas, valia
ir tiesa įgimti kilnių žmonių bruožai.
Kitas pavyzdys. Antra valanda nakties. Seimo Pirmininkas
dar dirba. Laukiu už durų. Priimamajame tik aš ir asmens sargyba.
Prasiveria durys: atraitytos baltų baltinių rankovės, nukaręs kaklaraištis,
šiek tiek gunktelėjęs tai jis. Šypsodamasis pakviečia užeiti.
Paruošiu seną vengrišką reporterį. Įrašinėjame. Rašęs kokias 12
minučių, reporteris sustoja. Nors tu ką jam...
Palauk. Spintoje pas mane buvo magnetofonas.
Galėsi pasinaudoti.
Ieško. Viską išverčia. Nėra. Jis vis toks pat
ramus, o aš jau spirgu.
Tai gal rytoj? - sako.
Kaip rytoj? Aštuntą valandą ryto jūsų balsas
turi skambėti eteryje!
Gerai. Skambės. Ne iš juostelės, o tiesiai į
mikrofoną.
Nuo manęs tarsi akmenį kas nuridentų. Bet suvokiu:
ar suspėsiu įrašytą tekstą iššifruoti?
Spėsi. Apsaugininkai nuveš į namus. Ne tik aš
vienas dirbsiu per naktį. Dirbsi ir tu... ir taip įprastai sukikena.
Kai namuose baigiau šifruoti tekstą, vos girdimą,
buvo netoli septynių. Septynios trisdešimt aš jau laukiau jo radijuje.
Lygiai pusę aštuonių atvyko. Per pusvalandį suredagavo tekstą, nors
mano rašysena ne iš lengvųjų, pasižymėjo pabaigos mintis ir į
studiją. Kalbėjo be mažiausios klaidelės. Susikaupęs, kaip niekada
užsidegęs, žvalus. Bemiegės nakties kaip nebūta. Išėjęs iš studijos
pasakė:
Žinai, aš ten įterpiau ir paaiškinau dėl to
mano laivo užsienyje, vilos Šveicarijoje ir kitų turtų. Man
pabodo ta nesibaigianti melo eskalacija.
Ir gerai. Leisit, tai ir ant galvos užlips.
O gal duok durniui kelią?
Geraširdiškumas, kantrumas, ištvermingumas ir
begalinis darbštumas. Tai irgi įgimti kilnių žmonių bruožai.
Rodos, tokie buvo paskutiniai jo žodžiai, tada
ištarti klausytojams:
Lietuvos piliečiai, ar jūs būtumėte lenkų, žydų,
rusų ar totorių kilmės, jeigu jūs Lietuvos piliečiai, tai įvertinkit
laisvę. Su laisve jums atsivers neregėtos kūrybinės galimybės. Tad
prie darbo. Lietuva jus tokius priims ir supras...
Trečias pavyzdys. Saulė rausva žara skelbia, kad
tuoj išlįs iš užu Trijų Kryžių kalno. Aš jau iš radijo skubu per
Tauro kalną link Aukščiausiosios Tarybos ir tą bundantį pavasarišką
grožį regiu. Ateinu. Apsaugininkai įleidžia mane į mažą kambarėlį,
esantį už AT Pirmininko darbo kabineto. Net nustėrau: geležinė lovelė,
spintelė, dar stalelis, apkrautas dokumentais ir popieriais, parkeris,
čia pat kriauklė, virš jos čiaupas, stiklinė, dantų šepetėlis. Viskas.
Mažas kambarėlis, veikiausiai kokia pagalbinė šeimininkių patalpėlė,
šmėkšteli mintis. Čia dabar jis po tos telegramos ir dienoja, ir
nakvoja. Pirmą kartą pamačiau Aukščiausiosios Tarybos Pirmininką
išvargusį, šiek tiek liūdną ir susinervinusį. Po Labas rytas net
nežinau ką sakyti. Prieina prie čiaupo, ilgai vilgo šaltu vandeniu
veidą, akis ir kai atsisuka, neatpažįstu,- jau kitas žmogus.
Kalbėjome apie svarbius kasdieninius reikalus.
Buvo akcentuotas svetimos kariuomenės buvimas Lietuvoje, jos neteisėta,
svetimoje žemėje nusikalstama veikla ir dar daug kitų problemų.
Padėkojau už interviu ir pasukau link durų.
Palauk, eisiu ir aš, - tarė profesorius.
Išėję iš to užkaborio, perėjome erdvų jo darbo
kabinetą, pravėrėme duris į priimamąjį ir susitikome V.Landsbergio
žmoną Gražiną ir sūnų Vytautą, ant rankų laikantį mažą berniuką.
Didelių akyse nerimas, susirūpinimas ir jaudulys. O mažasis, akis
išpūtęs, buvo nustebintas. Ir kai jis ištiesė į senelį rankas, tas
nerimas nuo visų lyg ir pasitraukė. Blizgėjo džiaugsmo ašaros. Vyresnysis
Landsbergis stipriai apkabino vaikaitį ir aukštai iškėlė ant rankų.
Pasišalinau. Netrukdžiau toms akimirkoms. Svarsčiau:
ir karalius maži vaikai priverčia būti ne karaliais, o paprastais
ir jautriais žmonėmis. V.Landsbergio prisilietimas prie M.K.Čiurlionio
kūrybos? Grožio pajauta. O jo prisilietimas prie Atgimimo? Patriotinė
gaida. Kažin kiek kartų jie, visa šeima, lankė tą iškilų valstybės
vadovą, rūpestingą vyrą, tėvą ir senelį, Lietuvos parlamente įsikalinusį?
Taip, pavojaus jam būta. Bet neišsigąsta. Jautrumas, aukojimasis
ir drąsa žmogų kilnina. Ne tik savo šeimoje daro jį autoritetu.
Ir valstybėje...
Kai V. Landsbergį kaltina, jog, vadovaujant jam
Aukščiausiajai Tarybai, vėliau Seimui, nebuvo priimtas desovietizacijos
įstatymas, tai tie kaltinimai ne tik jam turi būti skirti. Gal kalčiausias
dėl to laikas, kupinas tada ne mažiau svarbių įvykių ir reikalų?
Juk V. Landsbergis, tuo metu faktiškai ėjęs ir šalies Prezidento
pareigas, buvo (ir dabar yra) už vieną - vieningą Lietuvą. Jis tada
netikėjo, kad jo tėvynainiai neįvertins laisvės. Visiems buvo duota
galimybė gyventi laisvoje Lietuvoje sąžiningai, nemeluojant, neapgaudinėjant.
Taip neįvyko. Ir reikia klausti tam tikrų tarnybų, kodėl daug atsakingų
įstaigų vadovų, valdininkų ir tarnautojų tada darė ir dabar išsijuosę
daro, kad Lietuvą savi ir svetimi skaldytų? Patriotizmas ne tik
gražius žodžius šaukti iš tribūnų, o tai visų pirma atsakingas ir
sąžiningas darbas.
Kažkada girdėjau V.Landsbergio mintį: Dviejų
Lietuvų nebus. Bus viena. Bet gali visa tai pareikalauti laiko ir
mūsų visų kantrybės. Reikia tikėti šiais pranašiškais žodžiais.
Ir tegul doros šeimos garbė būna visiems pavyzdžiu, išsirutuliojusiu
iš gerų tautos tradicijų.
O atėjusieji į nepriklausomybę su sovietiniu kolchozišku
mentalitetu vogti ir iš to pralobti atrodo, prieis liepto galą.
Ne milijonieriai ir ne šventieji puodus lipdo. Puodus lipdo puodžiai.
Tad ir atsigerkime iš tų puodų ne tik tyro vandens, kai karštis
išmuša, bet ir meilės, santarvės, budrumo. Pagaliau išsipagiriokime
ir atskirkime tikrą bičiulį nuo užsislėpusio nedraugo. Jei šito
pasieksime Lietuva bus viena, ne dvi! Kad ir kaip suskaldytos,
supriešintos ar padalytos geistų net ir patys gudriausi Maskvos
specialiųjų tarnybų berniukai.
Publikaciją noriu baigti kovotojo už mūsų laisvę
Tegimanto (tai jo slapyvardis) eilėraščiu Partizanams, parašytu
1949 metais:
Nuo arklo jūs, broliai, nuo dalgio,
Sūneliai Tėvynės taurieji,
Išėjote laisvės parnešti,
Kartu su pavasario vėju.
Tėvynei Jūs viską aukojot,
Brangiausiąjį turtą gyvybę,
Kovojot, pamynę pavojų,
Už laisvę tautos ir vienybę.
© 2005 "XXI amžius"
|