Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Gimtas kraštas
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Kryžkelės
Lietuva
Parodos
Pasaulis
Skliautai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Prisiminimai apie tėvą

Gintautas Genys

Aktorius ir poetas Kęstutis Genys

Susiklostė viskas taip keistai, kad mano tėvas, aktorius ir poetas Kęstutis Genys, švęsdavo dvi gimimo dienas. Spalio 10-oji – tai būtent ta data, kuri kartojasi mano senelės Eleonoros Genienės dienoraščiuose, ir kita – lapkričio 3-ioji, kuri įrašyta visuose oficialiuose dokumentuose. Kaip ji atsirado ir dėl kokių priežasčių – nežino niekas. Pirmąją datą paminėdavome šeimos ratelyje, o antroji praeidavo dar kukliau. Užsukdavo keli tėvo kolegos, keletas giminaičių.

Dabar, kai tėvo seniai jau nebėra, pasišnekame su juo kiekvieną dieną ir dažną naktį. Kartais šnekamės garsiai, kartais bendraujame tyliai. Vartau jo likusius netaisytus ar jau ištaisytus rankraščius, perskaitau kokią eilutę, ir mintis kaip žaibas tvyksteli sąmonės gelmėse, o paskui prasideda prisiminimų liūtis.

Kai aš buvau mažas berniukas, mano tėvas dažnai man pasakodavo tikras ir įdomias istorijas apie mūsų praeitį, savitus ir nepakartojamus žmones, apie svarbius, dažnai keistus įvykius, apie mūsų giminę. Prisimindavo savo vaikystę, kai ir jis dar buvo mažas berniukas, kalbėdavo apie viską, kas jam buvo brangu ir mylima, arba apie tai, kas kankino ir maudė širdį. Sėdėjome kartą ant smėlėto Nemuno kranto Plokščiuose, – tėvo mamos gimtinėje, – žiūrėjome į ramią vandens tėkmę, o tėvas man pasakojo apie mano prosenelį Skalandžiūną, vyrą, apie kurio jėgą, drąsą ir kūno tvirtumą buvo kuriamos legendos. Ta aplinkybe, kad žemės turėjo nedaug ir reikėjo išmaitinti didelę šeimą, buvo sau susigalvojęs pelningą kontrabandininko verslą, kurio kartkartėmis vis imdavosi gabendamas „velnio lašus“ lyg iš Prūsijos į Lietuvą, lyg iš Lietuvos į Prūsiją. Nepamenu.

Tėvas prisimindavo savo senelį vaizdingai, mėgdavo cituoti žodžius, kuriais senolis mokė vaikaitį: „Nemylėk mergų, skusk galvą plikai ir būk žmogumi“. Kas pagimdė tokias mintis apie mergas ir galvas – vienas Dievas težino.

Apie XIX a. pabaigą Šakiuose gyveno Vincas Kudirka. Didysis varpininkas dažnai apsilankydavo ir Plokščiuose. Kurį laiką net ten gyveno. Taip vieną kartą jis įspraudė kampan kontrabandininką Skalandžiūną, ilgai jam kažką pasakojo apie prasmingus tautiškus reikalus, apeliavo į lietuvišką savimonę ir pasiekė, kad prosenelis, šalia „tamsiojo“ biznio, ėmėsi labdaringos veiklos – ant kupros tempė jau ne tik spiritą, bet ir lietuviškas knygas. Tėvas pasakojo, kad Kudirka po vienos labai sėkmingos kontrabandinės operacijos parkeliavusį Skalandžiūną apkabino, išbučiavo ir švelniai bei ilgai glostė nuskustą jo galvą.

Paskui tėvas prisiminė, kaip per Kauną žygiavo sovietų okupacinė armija. Visur jautėsi baimė, nerimas, juoda nežinia. Net oras skaudžiai virpėjo ir žeidė. Apie tą kariuomenę jis gerai įsidėmėjo tik kelias detales: nežinia dėl kažkokios mistinės priežasties, sovietų tankai stebėtinai dažnai sugesdavo, ir tepaluoti tankistai susirūpinę šokinėdavo aplink tą geležinį daiktą tol, kol pavykdavo mašinai įkvėpti gyvybės. Kartais „reanimacija“ užtrukdavo labai ilgai. Žygiuojantys pėstininkų daliniai paskleisdavo kažkokią nenusakomai bjaurią smarvę. Vieni žmonės tikino, kad taip „kvepia“ patys rusai, kiti aiškino, kad čia dvokia jų kerziniai batai. Atmintin įstrigo ir kareiviai. Jų veidai buvo liūdni, įkritę ir nepaprastai suvargę. Visi godžiai gėrė vandenį ir nesišypsojo. Žiūrint į juos, širdyje atsirasdavo graudus gailestis.

Mano tėvas dažnai man mėgdavo pasakoti istoriją apie laimingą žmogų. Pirmą kartą ją išgirdau, kai dar visai vaikas su Kauno dramos teatru važinėjau per Lietuvos miestelius ir bažnytkaimius. Tai buvo labai seniai. Paskutinį kartą ją išgirdau, kai tėvas jau sirgo. Štai ši prasminga pasaka, kurią užsirašiau beveik pažodžiui.

Gyveno kartą karalius. Karalystė buvo maža, graži ir turtinga. Karaliaus gyvenimas tekėjo be rūpesčių ir problemų. Tačiau jis nesijautė laimingas. Vieną dieną valdovas pasijuto blogai ir atgulė. Prie karaliaus patalo subėgo visi geriausieji karalystės daktarai, bet jų pastangos ėjo perniek. Karaliaus sveikata vis blogėjo.

Ir kai tikėjimas visus jau buvo apleidęs, į rūmus atėjo skurdus senis ir pareikalavo, kad jį nuvestų pas sergantį karalių. Apimtas nevilties, valdovas sutiko išklausyti pavargėlį. Šis ilgai žiūrėjo karaliui į akis ir pasakė:

– Valdove, vaistas nuo tavo mirtinos ligos labai paprastas. Vieną naktį privalai permiegoti apsivilkęs laimingo žmogaus marškinius.

Išgirdęs šią naujieną, karalius apsidžiaugė. Jis tuojau pat sukvietė visus dvariškius ir pareikalavo pasirodyti nors vienam tikrai laimingam savo tarnui. Deja, tokių neatsirado. Tuomet, nieko nelaukdamas, davė įsakymą visiems leistis į kelią ir iki nakties surasti laimingą žmogų, jei nenori prarasti savo galvos.

Keliauja karaliaus pasiuntiniai po karalystę, šniukštinėja po miestus, knibinėja kaimus, neaplenkia nė vienos trobos. Kiekvieną sutiktą stabdo ir klausia apie laimingą žmogų. Gal pats laimingas, gal kartais pažįsta tokį? Veltui. Kai kuriems iki tikros laimės būtų visai nedaug, bet vis trūksta kokio mažmožio: vieniems – pinigų, kitiems – žmonos, tretiems iki absoliučios laimės vienintelė kliūtis – būtent, žmonos buvimas, ketvirtiems dar kokia nelemta, visai menka smulkmė trukdo pasiekti maloningąją būseną.

Saulė nusileido, naktis atslinko, o laimingo žmogaus nėra. Joja pasiuntiniai tamsoje per gūdžią girią atgal į rūmus ir nežino, kaip čia reikės savo galvas gelbėti. Ir staiga girdi: kažkas miške dainuoja. Taip linksmai dainuoja, kad abejonių jokių nėra – tik laimingas žmogus gali taip dainuoti. Dvariškiai tekinomis į tą pusę, iš kur daina aidi. Pribėga miško aikštelę ir mato: kūrenasi ugnelė, virš jos katiliukas kažkokio srėbalo verda, o šalia žmogelis dainelę traukia, kad net širdis iš džiaugsmo virpa. Pasiuntiniai net apsiseilėję iš susijaudinimo stveria dainorėlį už pakarpos ir klausia:

– Ar tu, žmogau, laimingas?

– Laimingas! O ką?

– Ar labai laimingas?

– Žinoma, kad labai laimingas.

– O gal tu pats laimingiausias žmogus šioje žemėje?

– Labai galimas dalykas. Laimingesnį už mane vargu ar rasite.

Širdis dvariškiams atlėgo. Net patys iš džiaugsmo kažkokią dainušką švilpauti pradėjo. Rado pagaliau!

– Klausyk, laimingas žmogau,- sako jie,- štai, imk maišą aukso ir atiduok mums už tai savo marškinius.

– Bet kad marškinių aš neturiu!

Mano tėvas buvo laimingas žmogus. Vienintelė didžioji kančia tebuvo tik Lietuvos vergija. Tik tai jį slėgė ir graužė visą gyvenimą. Jam nerūpėjo šlovė, pinigai, lengvas ir sotus gyvenimas. Jis puikiai suprato šių dalykų laikinumą ir niekada jų nesivaikė. Vienintelis tikslas, kuriam atidavė viską, ką savyje turėjo, visą savo meilę ir talentą – buvo kova už tėvynės laisvę. Kovojo tais ginklais, kuriuos mokėjo valdyti, ir niekada per visą savo gyvenimą nepalūžo. Nė vieno karto. Jis buvo kaip uola, nepaisant visų savo silpnybių ir trūkumų. Dievo malonės dėka dar sulaukė tos šventos akimirkos, dėl kurios gyveno. Tuo metu spontaniškai parašė šias eiles:

Ką mylėjau, kuo tikėjau –
Viskas buvo surašyta...
Skamba gyvas mano žodis,

Ištartas pačiu laiku.

Aš budėjau visą naktį
Ir sulaukiau auštant ryto.
Savo širdį sueiliuotą

Lietuvai aš palieku.

Mano kelias – paukščio kelias...
Danguje – žvaigždžių sietynas.

Žaižaruoja mano saulė –
Mano meilės žiburys.

Aš dabar jau ne bedalis:
Su manim laisva tėvynė,
Su manim pasaulis visas,

Lietuva – mano širdy.

© 2005 "XXI amžius"