Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Gimtas kraštas
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Kryžkelės
Lietuva
Parodos
Pasaulis
Skliautai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Smurto protrūkis Prancūzijoje.
Kas kaltas?

Petras KATINAS

Šimtai prancūzų paryžiečių protestavo prieš pavojingus ir brangiai kainuojančius imigrantų riaušininkų veiksmus EPA-ELTA nuotrauka

Jau dvi savaites Prancūzijos sostinės Paryžiaus priemiesčiuose liepsnoja parduotuvės, policijos būstinės, gyvenamieji namai, o ypač automobiliai. Vien naktį iš praėjusio šeštadienio į sekmadienį sudeginta per tūkstantį tris šimtus automobilių, o kitą naktį – net pusantro tūkstančio. Automobiliai jau deginami ne tik Prancūzijos sostinės priemiesčiuose, bet ir Paryžiaus centre. Tai kelia paniką turistams, kurių Paryžiuje niekada netrūksta.

Rinkimai klastočių fone

Petras KATINAS

Opozicinio bloko „Azadli“ („Laisvė“) atstovas Alis Kerimlis sakė nė kiek neabejojantis, jog rinkimų rezultatai bus suklastoti EPA-ELTA nuotrauka

Su nepaprastu dideliu susidomėjimu buvo laukiama praėjusį sekmadienį įvykusių Azerbaidžano mili medžliso (parlamento) rinkimų. Jais labai domėjosi ne tik Maskvoje, bet ir Vašingtone bei Briuselyje. Neatsitiktinai rinkimų Azerbaidžane stebėti buvo pasiųsta apie pusantro tūkstančio stebėtojų iš įvairių šalių. Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacijos atstovai prieš rinkimus ne kartą reiškė savo susirūpinimą, jog yra realus pavojus, kad dabartinė vyriausybė su prezidentu Ilchamu Alijevu priešakyje suklastos rinkimus savo naudai. Tuo labiau kad prieš pat rinkimus saugumo pajėgos ir policija įsiveržė į kelių opozicijos partijų rinkimų štabus ir areštavo keletą šių partijų aktyvistų.

Į Prisikėlimo partizanų apygardos istoriją pažvelgus

Kazimieras DOBKEVIČIUS

Memorialinės sodybos šeimininkė Julijona Mikniūtė-Petrėtienė prie Atminimo akmens ir atminimo ženklų 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos signatarams pagerbti

Jau keletą metų Lietuvoje girdime kalbant, kad nėra patriotinio jaunimo auklėjimo mokyklose, o Lietuvos rezistencinės kovos tyrinėjimui tiek tarp moksleivių, tiek tarp aukštųjų mokyklų studentų skiriama labai mažai dėmesio. Puikų pavyzdį, kaip dera žygiais, o ne žodžiais parodyti jaunajai kartai mūsų partizaninės kovos prasmę, tikslus ir išlikusius tos kovos paminklus, pateikė rezistencijos didvyrio generolo Adolfo Ramanausko-Vanago duktė Auksė Ramanauskaitė-Skokauskienė. Jos iniciatyva jaunimas aplankė ir susipažino su Dainavos, Tauro, Didžiosios Kovos partizanų apygardų buvusia veikla, vadavietėmis, bunkeriais, mūšių vietomis, ryšininkais. Neseniai tokią išvyką A.Skokauskienė organizavo keturiasdešimčiai Lietuvos moksleivių iš Krosnos, Alytaus, Varėnos ir Punsko (Lenkija). Ši kartą kelionės maršrutas driekėsi Prisikėlimo partizanų apygardos kovinės veiklos žemėse tarp Šiaulių ir Radviliškio rajonų.

Čečėnų pabėgėlių padėkos koncertas Pažaislyje

Sesuo Renata savo daina ir kankliavimu žavi kiekvieną klausytoją

Lietuva gerai žino, kas yra okupacija, tautinis pažeminimas, tremtys, tardymai, kankinimai, rezistencinė kova už laisvę ir nepriklausomybę. Dar ir dabar liejasi kovotojų čečėnų kraujas už savo Ičkerijos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę, žūva kovotojai, našlaičiais lieka jų vaikai – sūnūs, dukros. Politinis persekiojimas Čečėnijoje tęsiasi ir šiandien. Ieškoma būdų, kaip gelbėti našlaičiais likusius mažamečius vaikus nuo persekiojimo, būtiniausių gyvenimo sąlygų neturėjimo, pagaliau ieškoti išsigelbėjimo. Šios vasaros pabaigoje kelios dešimtys mažamečių ir mokyklinio amžiaus vaikų atvyko į Lietuvą. Čečėnijoje, Grozne, įkurti Šeimos vaikų namai „Rodnaja semja“ (lietuviškai – gimtoji šeima), kurių vadovai Chadižat ir Malikas Gatajevai atlydėjo našlaičius į Lietuvą.

Mokykloje paminėtas Paulius Širvys

Vladas VAITKEVIČIUS

Į Pauliaus Širvio poezijos gelmes pasinėrė dešimtokė Akvilė Gocentaitė ir vienuoliktokas Surminas Petrauskas

Žvelgėme į akį veriantį, nenusakomą ilgesį keliantį Nemuno kilpos ties Balbieriškiu ir ją apglėbusių, upę į tolumas lydinčių margaspalvių saulėto spalio miškų grožį, tarsi atsilyginantį už netrukus jį pakeisiančio lapkričio nuogybę, pilkumą ir žvarbą. Anksčiau turbūt kiekvienas mūsų ne kartą šioje aukštumoje žvilgsniu glostė šį reginį ir svaigo nuo stulbinamo jo poveikio, bet tądien, spalio 21-ąją, kraštovaizdis dar labiau kerėjo ir jaudino. Gal todėl, kad mes – J.Tumo-Vaižganto memorialinio buto-muziejaus vedėjas, poetas, eseistas ir žurnalistas Alfas Pakėnas, prozininkas, poetas, skulptorius Liudas Gustainis, šių eilučių autorius ir fotografas Ričardas Šaknys – pastarojo vairuojamu automobiliu važiavome į lyrikų lyriko Paulio Širvio 85-mečio minėjimą Alytaus Šv. Benedikto vidurinėje mokykloje.

Ir šaltas stiklas šildo sielą

Benjaminas ŽULYS

Stiklių gatvėje įsikūrusios galerijos-dirbtuvių „Vitražo manufaktūra“ įkūrėja ir šeimininkė dailininkė vitražistė Julija Vaičienė

Ar teko kam regėti natūralaus dydžio stalą, sostą, šviestuvą, įvairius stalo indus, po dalelę surinktus iš perregimo stiklo? Be abejo, nedažnas matė tokį, galima sakyti, žemišką stebuklą. Jis kol kas gyvuoja, lyg pasakoje plevena Vilniuje, Stiklių gatvėje, įsikūrusioje galerijoje-dirbtuvėse „Vitražo manufaktūra“, kurios įkūrėja ir šeimininkė yra dailininkė vitražistė Julija Vaičienė. Ji su atida ir meile kalba apie šį „stiklo kambarį“, parodą, į kurią mes atvykome.

Akmenų muziejui – V.Into vardas

Vaclovo Into akmenų muziejus Mosėdyje Gedimino Svitojaus (ELTA) nuotrauka

Skuodo rajone, Mosėdyje, įsikūręs muziejus pavadintas jo įkūrėjo Vaclovo Into vardu. Naujasis vardas suteiktas Skuodo rajono mero, Mosėdžio seniūnijos ir vidurinės mokyklos kolektyvo, savivaldybių muziejų direktorių bendrijos ir Lietuvos gamtos draugijos centro valdybos siūlymu. Dabar jis vadinasi Respublikinis Vaclovo Into akmenų muziejus. Gydytojas V. Intas didžiąją savo gyvenimo dalį skyrė ledynų atneštų riedulių kolekcijai rinkti ir akmenų muziejui kurti. Jo dėka Mosėdis ir akmuo tapo neatskiriama sąvoka. Rinkti riedulius V.Intas pradėjo atvykęs vadovauti Mosėdyje atidarytai naujai ligoninei 1957 metais.

Tautodailininkės darbai – galerijoje

Dailininkė Alfreda Marcinkienė prie savo nunerto paveikslo „Išėjo tėvelis į mišką...“

Kauno M.K.Čiurlionio muziejaus galerijoje parodas surengti kviečiami talentingi lietuviško meno autoriai. Neseniai M.K.Čiurlionio muziejuje savo tekstilės darbų parodą surengė Alfreda Marcinkienė. Jau garbaus amžiaus menininkė gimė Kaune 1922 metais, baigė pradžios mokyklą, gimnaziją, vėliau mokėsi VDU Filologijos fakultete. Ištekėjo už buvusio Lietuvos kariuomenės karininko ulono Sotero Marcinkaus. Užaugino du sūnus.Pamėgo fotografiją ir tapybą. 1960 metais tapo Liaudies meno draugijos nare. Iš Kauno persikėlė gyventi į Ukmergės rajono Pabaisko seniūniją, Daumantiškių kaimą. Sodyboje kūrė muziejinę aplinką. Be tapybos, pamėgo tekstilę. Savo kūrinius neria vąšeliu. Šioje parodoje eksponuojama keletas tapybos darbų, o daugiausia – taikomosios dailės kūrinių: kilimėlių, takų, padėklėlių. Visi darbai labai skoningi. Į parodos atidarymą susirinko labai daug jaunų žmonių, – merginų ir vaikinų – kuriems, matyt, rūpi tautinis taikomasis menas.

Žmogus iš fotomeno pasaulio

Fotomenininkas Petras Kaupelis (dešinėje), filosofijos dėstytojas Jurgis Dieliautas iš Šiaulių ir iškilmių vedėja bibliotekininkė Albina Saladūnaitė

Padaryti įsimintiną nuotrauką, kaip ir parašyti gerą straipsnį, nėra paprasta. Tai puikiai žino Petras Kaupelis, kuris fotografuoja nuo trylikos metų. Panevėžietis pirmasis šalyje savo kūryboje panaudojo lazerio spindulį. Taip kurti jo darbai įtraukti į pasaulio katalogus. Apie 600 žinomo fotomenininko nuotraukų įsigijo įvairios organizacijos, privatūs asmenys, kolekcininkai.

Namai, kuriuose jaunimas mokosi gerumo, supratimo apie žmogų
ir gyvenimą

Eržvilko vidurinei mokyklai – 140 metų

Dr.Gražina KAČERAUSKIENĖ

Koplytstulpis Onutei Preilauskaitei

Iš mokyklos istorijos. Caro valdžai uždraudus lietuviškas mokyklas, 1865 metais Eržvilke įsteigta triklasė rusiška pradžios mokykla. 1895-aisiais joje buvo penki skyriai. Apylinkėse veikė daraktorių mokyklėlės. Atkūrus nepriklausomybę, 1922 metais valsčiaus taryba įsteigė keturklasę progimnaziją. Joje mokėsi apie 70, o pradžios – apie 100 mokinių. Tačiau 1935-aisiais progimnazija, motyvuojant nepakankamu mokinių skaičiumi, buvo uždaryta. Pradžios mokykla buvo išplėsta iki šešių skyrių. 1940 metais įsteigta septynmetė mokykla. Vokiečių okupacijos metais atkurta progimnazija, 1944-aisiais – gimnazija, kuri vėliau, kaip ir visos Lietuvos gimnazijos, pavadinta vidurine mokykla. Joje mokėsi per 400 mokinių, pirmasis gimnazijos direktorius – A.Giedraitis. Ilgai ir garbingai mokykloje dirbo mokytojai: Rozalija Spingienė, Stefanija Kazragienė, Elena Striaukienė, Stanislava Greičienė, Algimantas Striaukas („Bandonijos“ ansamblio įkūrėjas), net 22 metus mokyklai vadovavo Antanas Berulis.

Artisto keliai ir kryžkelės

Dr. Aleksandras GUOBYS

Aktorius Stasys Petraitis 1953 metais

Minime šviesaus atminimo artisto ir pedagogo Stasio Petraičio gimimo 100-ąsias metines.

Nelengva šiandien apibrėžti artisto ir pedagogo S. Petraičio kūrybos visumą mūsų teatro istorijoje. Sovietmečiu išleistose teatro istorijos knygose visi brandžiausi ir iškiliausi S.Petraičio darbai, kaip ir daugelio kitų jo bendražygių kūryba, labai glaustai aprašoma. Dažnai paminima tik pavardė, nurodant vaidmens pavadinimą, o kartais teatrologinė erdvė pasireiškia tik proveržiais, pvz., ryškus tapo Petraičio „sutverto tam vaidmeniui“ Don Kichotas ir pan. Ir dar iš vienos ar kitos sovietinių raštų serijos sužinome, kad S.Petraitis dėstė grimą teatro studijoje, o kažkurioje iš jų buvo netgi mokymo dalies vedėjas...

Poezijos princui atminti

Alfas PAKĖNAS

Poetas Vladas Šlaitas (1920-1995)

„Mano širdis išmėtyta: / Ukmergė ir Žemaitkiemis, / Vokietija ir Rusija, / ir Didžioji Britanija“ – taip viename eilėraštyje ramiai pulsuojančiu verlibru prisipažino išeivijos poetas Vladas Šlaitas. Tyliame, rudenėjančiame Žemaitkiemyje šalia Ukmergės, kur būsimasis poetas ir pasaulio klajūnas, anot Indrės Žekevičiūtės, „neišgirstas mūsų poezijos princas“ praleido vaikystės metus, išėjo sodrios aukštaičių kaimo gamtos mokyklą, buvo paminėtas 85-asis jo gimtadienis. Namelyje, kurio langučius kadaise laukdama sūnaus laiškų ir jo paties, sugrįžtančio iš užsienių, pražiūrėjo motina Antanina Šlaitienė, atidarytas memorialinis muziejus, o atšlaime, palangėje, pastatytas ąžuolinis koplytstulpis. Talentingas skulptorius ir medžio drožėjas iš Veprių Viktoras Žentelis ant jo iškalė nostalgija dvelkiančio eilėraščio „Lietuvos dobilėlis“ paskutinę eilutę: „Kaip aš baisiai mylėjau svetur savo tolimą Lietuvą“.

Prisiminimai apie tėvą

Gintautas Genys

Aktorius ir poetas Kęstutis Genys

Susiklostė viskas taip keistai, kad mano tėvas, aktorius ir poetas Kęstutis Genys, švęsdavo dvi gimimo dienas. Spalio 10-oji – tai būtent ta data, kuri kartojasi mano senelės Eleonoros Genienės dienoraščiuose, ir kita – lapkričio 3-ioji, kuri įrašyta visuose oficialiuose dokumentuose. Kaip ji atsirado ir dėl kokių priežasčių – nežino niekas. Pirmąją datą paminėdavome šeimos ratelyje, o antroji praeidavo dar kukliau. Užsukdavo keli tėvo kolegos, keletas giminaičių.

Mindaugo Tomonio auką prisimenant

Mindaugas Tomonis (1940-1975)

Lapkričio 5-ąją sukako 30 metų, kai po KGB surengtų kankinimų psichiatrijos ligoninėje tragiškai žuvo jaunas katalikas, poetas, filosofas, mąstytojas, paminklų restauratorius konservuotojas Mindaugas Tomonis. Tai buvo gūdūs sovietinės okupacijos metai, kai buvo persekiojama bet kokia laisva mintis, bet koks laisvas žodis. Tuomečiame Kauno politechnikos institute įgijęs chemiko technologo specialybę, nuo 1969 metų dirbęs Paminklų konservavimo instituto chemijos laboratorijos katedros vedėju, 1974 metais M.Tomonis savo parašytu pareiškimu atsisakė restauruoti Kryžkalnyje paminklą sovietinei armijai.

Palikęs pėdsaką už Atlanto ir Lietuvoje

Algis Liepinaitis

Sulaukęs 74 metų, Čikagoje spalio 21 dieną staiga mirė ir spalio 26 dieną Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse buvo palaidotas taurus lietuvis, Lietuvos laisvinimo šviesuolis, Lietuvos istorinio ir kultūrinio paveldo puoselėtojas Algis Liepinaitis.

Čikagoje gyvenantį inžinierių A.Liepinaitį pažinojau tik iš jo rašinių spaudoje ir iš balso, nors draugystė, virtusi bičiulyste, tęsėsi dešimtmetį. Su juo susirašinėjome, jis man prenumeravo „Draugą“, siuntė kitus Amerikos lietuvių leidinius, o telefonu skambindavo labai dažnai. Bičiuliui rūpėjo Lietuvos kultūros, politikos, ekonomikos, turizmo reikalai, todėl nesitenkino spaudos, radijo, televizijos bei interneto paslaugomis, bet, turėdamas savo „ambasadorius“ Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Marijampolėje, savo žinias papildė, per juos veikė. Prieš pasakodamas apie mano neakivaizdinę pažintį su Algiu, turiu paminėti kitą pažintį – su prof. Juozu Eretu, deja, taip pat neakivaizdinę ir jau po profesoriaus mirties.

Regentai ir gaspadoriai

Petras KATINAS

Praėjusį trečiadienį posėdžiavusi vadinamoji Politinė taryba, kurios posėdis buvo pavadintas išplėstiniu, nes jame dalyvavo ne tik keturių grupuočių, pasivadinusių partijomis, vadai, bet ir ministrų kabineto nariai, išrašė indulgenciją Tėvynės sąjungos „puolamam“ ir „šmeižiamam“ Premjerui. Taigi A.Brazausko „šmeižimas“, pasirodo, ir yra svarbiausias valstybinis klausimas, kurio neišsprendus ir valstybės neliks. Visos televizijos parodė to posėdžio pradžios reportažus. Jame, šalia nepažeidžiamojo, nenugriaunamojo ir „išteisinto“ A.Brazausko ir V.Uspaskicho, A.Paulausko bei K.Prunskienės, puikavosi garbingiausioje vietoje sėdintis ir paradui diriguojantis Premjero patarėjas, padarytas nekonstitucinio organo sekretoriumi, Juozas Bernatonis.

Uždaromi okupacijos laikų archyvai, kuriuose sudėta tautos kančia

Archyvai, kuriuose atsiskleidžia mūsų tautos kančios istorija, nors ir per okupantų prizmę, sandariai uždaromi nuo visuomenės. Tuo gali įsitikinti kiekvienas paprastas Lietuvos pilietis.

Tik kyla klausimas: nuo ko ir dėl ko uždaromi archyvai? Aišku, uždaromi nuo viešumos, nuo tautos, nuo piliečių, nuo žiniasklaidos. Uždaromi todėl, kad, neduok Dieve, žurnalistas nesužinotų, kad tas ar kitas valdžios veikėjas, užimantis aukštą postą, yra buvęs paprasčiausias sovietinio saugumo agentas, ne tik įskundinėjęs savo draugus, gimines, bendradarbius, bendraminčius, kaimynus, rašęs bjaurius „agentūrinius pranešimus“ apie juos arba apie tuos, kuriuos sekti nurodydavo KGB, bet ir tuo „pagerinęs“ savo gyvenimą: kas – paprasčiausia galimybe spekuliuoti (o už tokį nusikaltimą paprastas sovietinis pilietis būdavo labai greižtai baudžiamas), kas – patekti į aukštas pareigas.