Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Gimtas kraštas
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Kryžkelės
Lietuva
Parodos
Pasaulis
Skliautai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Palikęs pėdsaką už Atlanto ir Lietuvoje

Algis Liepinaitis

Sulaukęs 74 metų, Čikagoje spalio 21 dieną staiga mirė ir spalio 26 dieną Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse buvo palaidotas taurus lietuvis, Lietuvos laisvinimo šviesuolis, Lietuvos istorinio ir kultūrinio paveldo puoselėtojas Algis Liepinaitis.

Čikagoje gyvenantį inžinierių A.Liepinaitį pažinojau tik iš jo rašinių spaudoje ir iš balso, nors draugystė, virtusi bičiulyste, tęsėsi dešimtmetį. Su juo susirašinėjome, jis man prenumeravo „Draugą“, siuntė kitus Amerikos lietuvių leidinius, o telefonu skambindavo labai dažnai. Bičiuliui rūpėjo Lietuvos kultūros, politikos, ekonomikos, turizmo reikalai, todėl nesitenkino spaudos, radijo, televizijos bei interneto paslaugomis, bet, turėdamas savo „ambasadorius“ Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Marijampolėje, savo žinias papildė, per juos veikė. Prieš pasakodamas apie mano neakivaizdinę pažintį su Algiu, turiu paminėti kitą pažintį – su prof. Juozu Eretu, deja, taip pat neakivaizdinę ir jau po profesoriaus mirties.

Dar sovietinės okupacijos metais Vilniaus geležinkelio stotyje mane kažko paklausė ponia, kalbėjusi neblogai lietuviškai, tačiau su aiškiu užsienietišku akcentu. Ji paaiškino, kad esanti Šveicarijos ir Vakarų Vokietijos turistų grupės vadovė, o lietuviškai kalbėti ir rašyti ją mokęs jos kaimynas Bazelyje prof. J.Eretas. Tą pavardę žinojau iš Pirmosios Lietuvos Respublikos spaudos bei tos kartos ateitininkų, angelaičių, sportininkų. Dar žinojau, kad J.Eretui su šeima 1941 metais pavyko pasitraukti į Vakarus. Pastebėjusi mano itin didelį susidomėjimą profesoriaus likimu bei veikla užsienyje ir man pasiūlius artimiau su ja susipažinti, ponia sutiko, prisistatė esanti Doris Oberviller, psichologė. Prof. J.Eretas ją supažindinęs ir su didinga Lietuvos praeitimi, todėl ji šį kraštą pamilusi ir kartais randanti galimybę atvykti į Lietuvą kaip turistų grupės vadovė. D.Oberviller iš savo akiračio nebepaleidau (iki šių dienų). Kitais metais, atvykusi su turistų grupe, ji man atvežė ir slapčia perdavė J.Ereto bičiulių parašytą ir 1971 metais Brukline išleistą jo 75 metų sukakties proga knygą „Didysis jo nuotykis“ (Prof. J.Eretas tarnyboje Lietuvai). Garbingo Šveicarijos sūnaus, dvasios galiūno, pasirinkusio antrąja tėvyne Lietuvą ir jai tarnavusio iki mirties (karstas pagal jo valią buvo uždengtas iš JAV atvežta lietuviška trispalve), asmenybė padarė tokį įspūdį, kad iš įvairių šaltinių po žiupsnelį kaupiau žinias apie profesorių, D.Oberviller dėka susipažinau su Šveicarijoje gyvenančiais ir apsilankiusiais Lietuvoje jo vaikais Laisve, Birute, Julija ir Juozu. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, pasinaudodamas surinkta medžiaga, parašiau rašinį į žurnalą „Katalikų pasaulis“ (1990 m. gruodžio 19 d).

1995 m. rugpjūčio 25 d. „Lietuvos ryte“ perskaičiau dienraščio korespondento Algio Vaškevičiaus rašinį pokalbį su Algiu Liepinaičiu, inžinieriumi iš JAV, iš kurio sužinojau, kaip šis Amerikos lietuvis, organizavęs J.Ereto studijos „Užmirštieji baltai“ vertimą į penkias kalbas ir ją išplatinęs, padėjo pasauliui sužinoti apie trijų Baltijos šalių okupaciją. Gavęs iš laikraščio A.Liepinaičio adresą, jam pasiunčiau savo rašinį „Katalikų pasaulyje“. Netrukus iš jo gavau laišką ir albumą su J.Ereto laiškų A.Liepinaičiui, su pastarojo susirašinėjimo su vertėjais, rėmėjais bei leidėjais kopijas. Taip susipažinau su tauriu, veikliu, vien Lietuva gyvenančiu patriotu.

A.Liepinaitis gimė Kaune. Būdamas dvylikos metų jis 1944 metais pasitraukė į Vokietiją, mokėsi Hanau lietuvių gimnazijoje, dirbo karinėje srityje. Ten išgyvenęs trylika metų, išvyko į JAV, kur Ilinojaus technologijos institute įgijo inžinieriaus išsilavinimą. Iki Lietuvos išsilaisvinimo, nors gyveno laisvose šalyse, Algis vengė viešumos, gerus darbus Lietuvai darė tyliai, nes nenorėjo pakenkti tėvynėje likusiai motinai bei kitiems artimiems giminaičiams.

Kai geležinė uždanga dengė sovietų okupuotų kraštų gyvenimą, kai pavergtų tautų šauksmas pro tą uždangą prasiskverbti negalėjo, reikėjo, kad Vakaruose kas prabiltų į laisvų valstybių galiūnių sąžinę, atskleistų XX amžiuje tarpstančią pačią tikriausią vergiją, sukeltų jos panaikinimo siekį. Toks žmogus atsirado Šveicarijoje, Bazelyje. Šveicaras profesorius J.Eretas – iškilus Lietuvos ir Šveicarijos mokslininkas, filosofijos mokslų daktaras, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, Lietuvių katalikų mokslų akademijos akademikas ir garbės narys, literatūros istorikas ir pedagogas, publicistas, JAV lietuvių rašytojų sąjungos garbės narys, visuomenės veikėjas, Lietuvos telegramų agentūros (ELTA) steigėjas ir pirmasis vadovas, pirmasis inteligentas Lietuvos kariuomenės savanoris, uolus Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo skatintojas – paskelbė studiją „Užmirštieji baltai“. Gal siekdamas, kad apie tris pavergtas Baltijos šalis sužinotų daugiau skaitytojų, o gal nujausdamas, kad studija bus verčiama į kitas kalbas, nors beveik visi profesoriaus raštai rašyti lietuviškai, šią studiją parašė vokiečių kalba. Ir nesuklydo. Studija, pakliuvusi A.Liepinaičiui į rankas, nebeišslydo, o jo rūpesčiu 1972-1975 metais buvo išversta į anglų, prancūzų, ispanų, italų, portugalų kalbas. Tik į kinų kalbą išversti nebepavyko, nors profesorius tokį pageidavimą buvo pareiškęs. Vien vertimų ir leidybos neužteko: reikėjo, kad studija pakliūtų į įtakingų politikų, kongresmenų, žurnalistų rankas. Ir su šia užduotimi A.Liepinaitis sėkmingai susidorojo: per Amerikos lietuvių tarybą (ALT), Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą (VLIK) bei kitais būdais studija pasiekė Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijas Helsinkyje, Belgrade, Madride, Vienoje. Po devyniais užraktais sovietų slepiamo Molotovo-Ribentropo gėdingo suokalbio išviešinimas politinėje erdvėje sukėlė sprogusios bombos efektą. Reikia pripažinti, kad ir trys Baltijos šalys apie slaptą klastingąjį sandėrį nežinojo, o sužinojusios turėjo vargo, kol sovietams įrodė (jau padedant Vakarams), kad toks tikrai buvo. Istorikai ir politikai dar nėra įvertinę, kokį žygdarbį Lietuvos laisvinimui atliko vienas kitatautis ir vienas lietuvis, kurių protai ir širdys, vaduodamos Lietuvą iš nelaisvės namų, veikė išvien.

„Užmirštųjų baltų“ kelionė į Lietuvą užtruko gerokai ilgiau nei studijos vertimas į kitas kalbas ir platinimas užsienyje. Studiją lietuvių kalba tik 2001 metais trijų tūkstančių tiražu išleido leidykla „Naujasis amžius“. Tiek vertimu į lietuvių kalbą, tiek leidyba labiausiai rūpinosi ir pinigais rėmė A.Liepinaitis. Dera pridurti, kad jo rūpesčiu 1975 metais išleista Vincento Brizgio knyga apie tikinčiųjų sąlygas Lietuvoje.

A.Liepinaitis, norėdamas J.Eretą, kaip Lietuvos laisvinimo šviesuolį, įamžinti, Šveicarijai už taurų jos sūnų atsidėkoti, dėjo pastangas išleisti Lietuvoje pašto ženklą su profesoriaus atvaizdu: rašė į spaudą, per šių eilučių autorių surado dailininką, kuris sukūrė tokio ženklo projektą ir suvenyrinį voką. Tačiau sustabarėjęs, sovietinių nuostatų neatsikratęs Lietuvos paštas atsirašinėjo, delsė. Tik kai A.Liepinaičio paskatinimą palaikė Pasaulio lietuvių bendruomenių seimas, kai jis kreipėsi į šalies vadovus, tada pašto ženklas su J.Ereto atvaizdu pasirodė.

Apsilankęs 1995 metais Lietuvoje, Algis susipažino su istoriniu bei kultūriniu paveldu, buvo sužavėtas ir apstulbęs matydamas, kokius neįkainojamus turtus turi Lietuva. Išsivežė iš Lietuvos tam tikrą kartėlį, kad lietuviai, turėdami didingą ir garbingą tautos istoriją, išlikusius paminklus, tarsi kokie šykštuoliai jų nerodo pasauliui. Šiluva – Vatikano pripažinta pirmojo Švenčiausiosios Mergelės Marijos apsireiškimo vieta Europoje, pilys ir jų griuvėsiai palei Nemuną, architektūros šedevrai – bažnyčios, Kryžių kalnas, Gedimino ir Kauno pilių griuvėsiai, Trakų pilis, vienas seniausių Europoje Vilniaus universitetas, Pažaislio vienuolyno baroko ansamblis turėtų patraukti turistus iš viso pasaulio, tačiau dėl turistinių organizacijų sąstingio bei aplaidumo, informacijos stokos pasaulis apie juos nežino. Lietuvių kalba, žinoma, rasime kartais ir stambius leidinius, albumus, tačiau turistams reikalingi nedideli leidinėliai (lankstinukai) užsienio kalbomis. Tokių leidinėlių tautietis neaptiko.

Ypač A.Liepinaitį sužavėjo Pažaislio vienuolyno barokinis ansamblis, todėl nieko nelaukdamas pasirūpino išleisti spalvotus lankstinukus apie jį net septyniomis kalbomis. Ir štai kelerių metų patirtis parodė, kad vienuolyno lankytojų srautas ženkliai išaugo. Pažaislį dabar garsina ir vasaros koncertai po atviru dangumi, kuriuose dalyvauja iškiliausi atlikėjai. Prie šių renginių savo paskatomis tautietis taip pat prisidėjo. A.Liepinaičiui dar kilo idėja sukurti vaizdajuostę apie Pažaislį. Jis surado puikią režisierę Nijolę Baužytę, kuri užsakymą profesionaliai įvykdė, sukūrė filmą „Pažaislio idilės“. Jį per Lietuvos televiziją jau matė mūsų žiūrovai, turėjo progos su juo susipažinti ir lietuviai Amerikoje. Daug pastangų padėjo, kad filmas būtų išverstas į anglų kalbą (gruodžio 19 dieną bus rodomas per visuomeninę JAV TV).

Gal pačiam atkreipus dėmesį į netašytų akmenų nepatogų taką į Gedimino kalną, gal nugirdus turistų nusiskundimą, A.Liepinaičiui kilo idėja įrengti į kalną keltuvą (Kauno funikulierių pavyzdžiu). Jis kreipėsi tiesiogiai ir per spaudą į premjerą A. Brazauską dėl keltuvo įrengimo. Geras pasiūlymas buvo priimtas ir pagal Lietuvos užsakymą austrų firma keltuvą turistams įrengė. Šiandien moderniu keltuvu jau naudojasi ne tik vyresnio amžiaus žmonės. Tačiau A.Liepinaičio keltuvo idėja turėjo ir aukštesnį tikslą – jis puoselėjo viltį už iš turistų surenkamas lėšas atstatyti Gedimino pilį. Kai Pasaulio lietuvių bendruomenių seimas ir mūsų valstybės vadovai nusprendė atstatyti Valdovų rūmus, A.Liepinaitis sprendimui nesipriešino ir jį rėmė, tačiau pirmenybę teikė Gedimino pilies, kaip valstybės simbolio, atstatymui.

Rūpėjo tautiečiui ne tik kultūrinio ir istorinio paveldo bei inžineriniai dalykai, jis norėjo, kad Lietuvoje plėtotųsi verslas, prekyba su užsieniu. Pastebėjęs, kad JAV parduotuvėse galima rasti latviškų ir lenkiškų produktų, o lietuviškų nėra, Čikagoje 2000 metais apsilankius Lietuvos užsienio reikalų ministrui A.Saudargui, pastarąjį inžinierius „prirėmė“ klausimais, kodėl Amerikoje negalima nusipirkti lietuviškų konservų, kumpio, sūrio, skilandžio, šokolado gaminių, saldainių (prieš Antrąjį pasaulinį karą tokius produktus Lietuva eksportavo). Anot A.Liepinaičio, gal kinų bitės tokį patį kaip ir lietuviškosios neša, tačiau Amerikos lietuviai iš patriotizmo už lietuvišką medų mokėtų dvigubai brangiau. Negavęs iš ministro aiškaus atsakymo, jis pasitelkė ekonomistus ir verslininkus, išsiaiškino priežastis, žiniasklaidoje įvardijo Lietuvos prekybininkų aplaidumą. Kai tik lietuviški produktai Čikagoje pasirodė, iškart bičiulis šių eilučių autoriui telefonu pranešė, kad juos jau skanauja.

Ne tik įvardyti dalykai tautiečiui rūpėjo: jis išgyveno dėl trapios mūsų demokratijos, džiaugėsi menininkų bei sportininkų pasiekimais, už aplaidumą pabardavo, gerą iniciatyvą pastebėdavo, paremdavo, rado būdus paskatinti, atsidėkoti.

Nuo Lietuvos A.Liepinaičio nepajėgė atskirti geležinė uždanga, o jai sugriuvus, regis, neskyrė ir vandenynas: gyveno Amerikoje, o veiklos pėdsaką paliko Lietuvoje. Tą pėdsaką raštiška padėka įvertino Atkuriamojo Seimo pirmininkas, anuometis valstybės vadovas Vytautas Landsbergis, o 2002 metaisvalstybiniu apdovanojimu – prezidentas Valdas Adamkus.

A.Liepinaičio atminimo užmaršties tamsa nepajėgs uždengti, nes ryškus pėdsakas liko jo darbuose Lietuvai bei širdyse tų, su kuriais bendravo, kurie patyrė jo taurumą. Amžinoji Šviesa jam tešviečia.

Algimantas ZOLUBAS

Redakcijos prierašas. Dėkodami A.Zolubui už gražų a.a. A.Liepinaičio darbų įvertinimą, turime pasakyti, kad A.Zolubo indėlis išleidžiant J.Ereto knygą „Užmirštieji baltai“ buvo taip pat didelis – tą jis kukliai nutylėjo. A.Zolubas prisidėjo ir prie kitų A.Liepinaičio čia paminėtų idėjų įgyvendinimo.

© 2005 "XXI amžius"