Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Gimtas kraštas
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Kryžkelės
Lietuva
Parodos
Pasaulis
Skliautai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Artisto keliai ir kryžkelės

Dr. Aleksandras GUOBYS

Aktorius Stasys Petraitis 1953 metais

Aktorius Stasys Petraitis vaidina majorą Butautą spektaklyje „Nauji žmonės“

Aktorius Stasys Petraitis (centre) – prorektorius Juzefovičius Kijevo A.Dovženkos kino studijos meniniame filme „Onorė de Balzako klaida“

Minime šviesaus atminimo artisto ir pedagogo Stasio Petraičio gimimo 100-ąsias metines.

Nelengva šiandien apibrėžti artisto ir pedagogo S. Petraičio kūrybos visumą mūsų teatro istorijoje. Sovietmečiu išleistose teatro istorijos knygose visi brandžiausi ir iškiliausi S.Petraičio darbai, kaip ir daugelio kitų jo bendražygių kūryba, labai glaustai aprašoma. Dažnai paminima tik pavardė, nurodant vaidmens pavadinimą, o kartais teatrologinė erdvė pasireiškia tik proveržiais, pvz., ryškus tapo Petraičio „sutverto tam vaidmeniui“ Don Kichotas ir pan. Ir dar iš vienos ar kitos sovietinių raštų serijos sužinome, kad S.Petraitis dėstė grimą teatro studijoje, o kažkurioje iš jų buvo netgi mokymo dalies vedėjas...

Žinoma, tai jau daug. Taigi pėdsakai apie artisto buvimą XX amžiaus lietuvių teatro scenoje yra. Ir jau galima, pasitelkus amžininkų prisiminimus, teatrų, kuriuose jis dirbo, meno tarybų protokolus, to meto spaudoje paskelbtus straipsnius, šiokį tokį artisto paveikslą atkurti.

S.Petraitis gimė 1905 m. spalio 26 d. Dnepropetrovsko mieste, Ukrainoje. Ilovaisko mieste baigė vidurinį mokslą ir 1921 metais grįžo su tėvais į Lietuvą. Iš pradžių į Panevėžį, kur dirbo įvairų darbą, mokytojavo, vadovavo Panevėžio darbininkų dramos ir muzikos rateliui. 1925 metais, atvykęs į Kauną, įstojo į Vaidybos mokyklą, kurią baigė 1929-aisiais ir buvo priimtas dirbti į Valstybės teatrą aktorium.

Valstybės teatro vaidybos studija buvo ką tik susikūrusi. S.Petraitis pateko į pirmą kursą, kuriam vadovavo Peterburgo teatro mokyklos auklėtinis B.Dauguvietis. Su juo drauge mokėsi ir kartu baigė vėliau žinomi Lietuvos scenos meistrai: E.Bindokaitė, K.Jurašūnas, A.Mackevičius, A.Radzevičius ir kt.

S.Petraičio mokslo metais Valstybės teatro vaidybos mokykloje buvo parengta plati mokomoji programa. Nemažas dėmesys buvo skiriamas moksleivių filologiniam lavinimui, kviečiami lektoriai iš universiteto, rūpinamasi teatro literatūra, teatro vertybių saugojimu ir kt.

Turint omenyje tai, kad tuo metu lietuvių literatūrinė kalba dar tik formavosi, didžiulį darbą studijoj atliko pedagogai A.Sutkus ir K.Glinskis. Pirmasis ypač reiklus buvo etikos ir kalbos kultūros problemoms. Šiuos klausimus jis kėlė ir akcentavo visur: spaudoje, praktikos darbuose, visuomeniniuose renginiuose. Savišvieta, saviaukla, savianalizė, savikritika – tai tas ugdymo procesas, kurį A.Sutkus per savo mokinius perdavė kaip tradiciją, skatinančią kiekvieno teatralo siekį tobulėti, atsižvelgiant į tautinio teatro ir visuomenės poreikius. Šio pedagogo pagrindinis tikslas – teatras privalo aukštinti ir taurinti žmogų, žadinti jame „kažką tobula ir giedra“.

Pedagogas K.Glinskis pirmiausia išmokė auklėtinius tobulai valdyti vaidybos techniką (vaikščiojimas, pasisukimas, atsisėdimas, peštynės, nuoseklus perėjimas iš vienos būsenos į kitą, psichologinis nuoseklumas ir kt.).

K.Glinskis savo didelį patyrimą S.Petraičiui perdavė grimo pamokų metu, ieškant charakteringų bruožų tam ar kitam personažui. Ypač didelį dėmesį teatro pedagogas skyrė veido anatomijai (raukšlės, riebumas, sumenkėjimas, įdubos, spalva), taip pat vyraujančioms emocijoms paryškinti (piktumas, idiotizmas, gerumas, smarkumas ir kt.).

Tuo tarpu kurso vadovas B.Dauguvietis reikalavo, kad aktorius išmoktų tinkamai elgtis scenoje, būtų temperamentingas, turėtų gerą balsą, raiškų gestą ir kt. Jis buvo savotiška K.Glinskio priešingybė. Mėgo pozą, bravūrą. Jis buvo temperamentingas, stiprus, linksmas. Imponavo nesutramdomu gyvenimo džiaugsmu. Pasak S.Pilkos, B.Dauguvietis buvo bohemiškai dekoratyvus, ekspansyvus... Su K.Glinskiu jį jungė tik didelė meilė teatrui. To paties tikslo vedini, studijoj S.Petraitį ir visus jo kurso draugus mokė ir auklėjo S.Čiurlionienė-Kymantaitė, J.Petrauskas, P.Petrovas, P.Galaunė, V.Mykolaitis-Putinas, B.Sruoga, V.Sotnikovaitė ir kt.

S.Petraičio – aktoriaus debiutas įvyko 1929 metais režisieriaus A.Olekos-Žilinsko spektaklyje – V.Krėvės-Mickevičiaus dramoje „Šarūnas“. Režisierius tame pastatyme stengėsi įtvirtinti ne tik Maskvos dailės teatro principus, pirmą kartą Lietuvoje pristatyti rusų teatro reformatoriaus K.Stanislavskio kūrybos metodą, bet ir įgyvendinti savo kūrybos kredo: lietuvių teatro kultūroje suvienyti tris stichijas ir sukurti naują teatrą – „B.Sruogos poetinio teatro idėją sujungti su V.Krėvės-Mickevičiaus atnešta tautos dvasia ir, pasinaudojant rusų ir europinio teatro patirtimi ir lietuvių tautinės savimonės genetika, suteikti tai dvasiai ir idėjai tautinę teatrinę formą“ (P.Bielskis).

S.Petraitis čia suvaidino Mindaugo vaidmenį. Tai buvo, pasak E.Žalinkevičaitės-Petrauskienės, „nedidelis, bet ryškus ir labai pavykęs vaidmuo“. Jis čia, o vėliau ir kituose vaidmenyse, ypač charakteriniuose, „sublizgėjo visomis savo talento spalvomis“. A.Oleka-Žilinskas ypatingą dėmesį skyrė aktoriaus psichofiziniam aparatui tobulinti bei etiudų improvizacijai, skatino aktoriaus kūrybinę fantaziją, savarankiškumą, vienminčių sąjungą, kurią sietų psichologinė atmosfera, dvasinis bendravimas, ansambliška vaidyba.

S.Petraitis visu tuo dar kartą įsitikino ir pritaikė savo gabumus, kada 1939 metais A.Olekos-Žilinsko mokinys R.Juknevičius jį pakvietė suvaidinti keturiasdešimtmetį profesorių Volfgangą G.Hauptmano dramoje „Prieš saulėlydį“. Tai – filologas, labai patrauklus savo iškilminga laikysena, impozantiška išvaizda: aukštas, tiesus, aristokratiškų manierų, nors viduje kunkuliavo neapykanta ir trumparegiškumas dėl materialinių gėrybių ir savo išskirtinumo jį supusioje aplinkoje.

Valstybės teatre iki Antrojo pasaulinio karo S.Petraitis sukūrė 80 vaidmenų. Jis vaidino P.Vaičiūno, Maironio, V.Krėvės, S.Čiurlionienės-Kymantaitės, V.Alanto, J.Petrulio, A.Vienuolio, Ž.B.Moljero, V.Šekspyro, A.Ostrovskio, F.Šilerio, V.Hugo, H.Ibseno ir kitų autorių dramose, kurias režisavo B.Dauguvietis, K.Glinskis, A.Oleka-Žilinskas, R.Juknevičius, S.Pilka, M.Čechovas, A.Sutkus, K.Juršys, A.Jakševičius ir kt.

Po karo S.Petraitis, kaip ir visas Lietuvos teatras, išgyveno didžiulę krizę. Kaip gyvenime, taip ir teatre okupantų buvo uoliai naikinamos tos vertybės, kurias kūrė ir puoselėjo prieškario Lietuva. Staiga sustojo originaliosios nacionalinės dramaturgijos vystymasis, tautinės ir kitos žmogiškosios vertybės, puoselėtos Nepriklausomoje Lietuvoje, buvo be gailesčio trypiamos. Naują okupantų ideologiją aktyviai tvirtino naujosios kultūros kūrėjai, į teatrus grūsdami tikrovę iškreipiančius pakaitalus. Imta garbinti viena saulė danguje, vienas valdovas žemėje. Tik ne Šarūnas iš V.Krėvės-Mickevičiaus dramos, o Josifas iš aimanuojančios raudonosios imperijos. Tai D.Ščeglovo „Pabėgimas“, pasakojantis apie Stalino jaunystės metus, jo tremtį ir pabėgimą iš jos.

S.Petraitis drauge su trylika kitų žinomų ir talentingų aktorių kaip tik tuo metu buvo išvaryti (formuluojant tai kaip „kūrybinei sudėčiai sustiprinti“) iš Valstybės teatro (1952), nes reikėjo tą senąjį teatrą išformuoti, į jo gretas įliejant visą plejadą jaunų aktorių, baigusių Maskvos Gitis’o studijas. Tuomet trimitavo visa spauda, partija ir sovietinė vyriausybė, kad į seniausią Lietuvos teatrą pagaliau įžengė jaunų artistų gvardija. Pranašavo didžiulį Lietuvos teatrinės kultūros šuolį, didelę talentų rikiuotę, artistų žvaigždyną pilkuose Lietuvos teatro dirvonuose. Ar taip ir atsitiko?..

Valdžia sėkmingai dirbusią teatro direktorę Stasę Borisienę pakeitė nauja direktore net iš Maskvos – Veronika Motylevskaja, nežinančia nei lietuvių literatūros, nei teatro istorijos, nemokančia net lietuvių kalbos!.. Aktorius ir režisierius Petras Likša ir kiti šiandien negali pamiršti tos klaikios egzekucijos, kada seniausio Lietuvos teatro kūrėjai, pagrindiniai teatro ramsčiai artistai P.Kubertavičius, O.Kurmytė, S.Petraitis, P.Likša ir kiti stovėjo prie direktoriaus kabineto durų ir laukė, kada ten sėdintys pasakys tau, kad esi išmetamas, nes reikia vietos patikimesniems...

Jaunojo žiūrovo teatre, į kurį buvo perkeltas S.Petraitis, padėtis buvo kiek kitokia. Čia tik režisierių I.Lioziną atsiuntė iš Rusijos, taip pat nemokantį lietuvių kalbos, bet už tai iš karto kalbos barjerą jis bandė pateisinti režisūrinėmis priemonėmis. Atvykusi iš Vilniaus spektaklių priėmimo komisija konstatavo, kad spektaklyje „Pabėgimas“ nėra išorinio patoso, tuščio herojiškumo, kad tai – teatro persilaužimo spektaklis kolektyvo biografijoje.

Panašios nuotaikos, panaši dvasia tvyrojo ir kitų teatrų spektakliuose. Iš Rusijos emisarai taip pat buvo siunčiami į Telšius (Žemaičių teatrą), Šiaulius, Klaipėdą, Vilnių. Buvo primygtinai diegiama naujo gyvenimo atributika, naujų vertybių įprasminimas, „atgyvenusių“ simbolių kaita scenovaizdžiuose, artistų mąstyme ir nacionalinės dramaturgijos publicistiniuose opusuose...

Nepaisydami to meto valdžios ekvilibristikos, S.Petraitis Jaunojo žiūrovo teatre drauge su būriu perkeltųjų, nors jautėsi ir labai įžeisti, ir paniekinti, tačiau greit ėmėsi nuoširdžiai darbuotis Lietuvos augančiai kartai. Per penkerius metus S.Petraitis čia sukūrė 15 vaidmenų. Išskirtinę vietą šio teatro kūryboj užima jo sukurtas Don Kichoto vaidmuo M.Bulgakovo-M.Servanteso to paties pavadinimo dramoje (režisierius V.Jasinskas). Pasak P.Likšos, to meto žiūrovai ir kolegos artistai tiesiog žavėjosi S.Petraičio polėkiu, fantazija, siekiant parodyti žmogaus dvasios kultūrą, jo kilnumą, garbės vertę. O koks puikus buvo aktoriaus grimas! Kostiumas, scenos judesys... Juk neatsitiktinai S.Petraitis buvo vienas žymiausių tuo metu įvairių dramos studijų ir mokyklų fechtavimo ir grimo dėstytojų.

„S.Petraitis ir S.Pilka buvo laikomi skonio ir elgesio žvaigždėmis, teatro ryškiausiais estetais. Kostiumai, megztiniai, kaklaraiščiai, kojinės – viskas suderinta, skoninga, paprasta. Gal todėl ir Don Kichoto vaidmens vertintojams nebeliko daugiau ką pasakyti, išskyrus tai, kad „vaidmuo buvo atliekamas profesionaliai, techniškai, įgavo žmogišką dimensiją“...“ (Lietuvių tarybinis dramos teatras, V. 1987, p.161).

Tenka paminėti dar du įspūdingus S.Petraičio vaidmenis Jaunojo žiūrovo teatre – tai Žaną Valžaną (V.Hugo „Vargdieniai“) ir Galilejo Galilejų (J.Personovo ir G.Dobržinskio „Didysis eretikas“). Abu šiuos spektaklius režisavo pats S.Petraitis. Šie spektakliai buvo rengiami daugiau pedagoginiais motyvais, norint supažindinti moksleivius su V.Hugo kūryba ir didžiaisiais pasaulio išradėjais.

Didžiausia sėkmė šiame teatre S.Petraitį lydėjo rengiant drauge su režisieriumi P.Likša spektaklius vaikams. Jie abu, atėję iš Valstybės teatro, stengėsi čia drauge dalytis savo kūrybiniais sumanymais ir patarimais. P.Likša tvirtina, kad statant J.Švarco „Sniego karalienę“, Č.Dikenso „Mažoji Dorit“, kur S.Petraitis vaidino Patarėją ir Doritą, šalia vaidmens kūrimo, aktorius padėjo parengti programą, organizavo paskaitas apie Č.Dikenso kūrybą, į masines scenas padėjo įvesti tuomečio Politechnikos instituto dramos studiją, kuriai vadovavo P.Likša, o S.Petraitis dėstė fechtavimą ir grimą.

S.Petraitis mokėjo organizuoti susitikimus su jaunaisiais žiūrovais, talentingai pristatydamas spektaklių kūrėjus, vaizdžiai aiškindamas teatro tikslus ir uždavinius.

Vienas galbūt pačių ryškiausių vaidmenų – Raganius S.Čiurlionienės „Pasakų šalis“ (rež. P.Likša). S.Petraičio Raganius atskrisdavo į sceną iš už debesų, šviesos spindulių apšviestas. Jis buvo labai plastiškas, judesiai dinamiški, pasak režisieriaus P.Likšos, globališki: aktorius tiesiog maudėsi fantazijoje. Su tuo spektakliu jis dalyvavo Pabaltijo teatrų festivalyje, kuriame spektaklio kūrėjai tapo laureatais.

Tai buvo spektaklis, kuris atitiko lietuvių nacionalinio vaikų teatro tikslus ir uždavinius, skatino jaunuosius žiūrovus siekti kilnumo, dvasios kultūros, tiesos ir gėrio.

Neatsitiktinai aktorių S.Petraitį kvietė vaidinti vaikų spektakliuose ir tuomet, kai jis 1957 metais persikėlė dirbti į Akademinį dramos teatrą. Čia jis taip pat išradingai ir pagarbiai vaidino V.Čibiro, R.Juknevičiaus, A.Ragauskaitės ir kitų režisierių spektakliuose (R.Markūno „Jungos ir piratai“, J.Švarco „Sniego karalienė“, V.Korostyliovo „Karalius Pif-Pafas arba ne tas svarbiausia“ – Juodasis, Patarėjas, Tralialia) ir kt.

Akademiniame dramos teatre per devynerius paskutiniuosius savo darbo metus teatre jis sukūrė trisdešimt vaidmenų. Čia ne visuomet aktorių lydėjo sėkmė, nors repertuaras, palyginti su kitais teatrais, buvo įspūdingas: B.Sruoga, F.Šileris, V.Šekspyras, M.Lermontovas, L.Tolstojus, J.Gėtė, V.Krėvė-Mickevičius, F.Diurenmatas... Šių autorių spektakliuose S.Petraitis buvo užimtas, tačiau, trūkstant tikslesnio režisūrinio sprendimo, aktoriaus kai kurie vaidmenys stokojo ryškumo ir to išradingumo, kokiu pasižymėjo jo kūryba Jaunojo žiūrovo teatre.

Be savo veiklos dramos teatre, S.Petraitis daug energijos ir laiko skyrė kūrybiniam darbui Lietuvos televizijoje, radijuje, taip pat kinematografijoje, kur yra sukūręs įvairių vaidmenų, įrašęs ne vieną radijo laidą. Viso to, ko negalėjo išreikšti scenoje, jis stengėsi išsakyti savo mintis ir jausmus dailėje, organizuodamas parodas įvairiuose salonuose, teatruose. Bet tai – kita jo kūrybos dalis, kaip ir jo pedagoginės veiklos platus darbo baras įvairiose dramos studijose, mokyklose, konservatorijoje (Muzikos ir teatro akademija). Norėčiau išskirti 1945–1948 mokslo metus, kada S.Petraitis Kauno dramos teatro vaidybos studijoje vadovavo ir išleido į gyvenimą net 21 scenos menininką: V.Dumšaitį, R.Grincevičių, A.Jodkaitę, H.Kurauską, V.Mikalauską, R.Senkutę, A.Tarasevičių, R.Tumpą, H.Vancevičių, A.Voščiką, A.Urbonaitę, L.Zelčių, M.Žirgulį ir kt. Šių scenos menininkų požiūrį po daugelio metų H.Kurauskas – S.Petraičio uoliausias mokinys – apibendrins: „...mes išsaugojome didelę pagarbą jam, mokytojui, kad jis nebuvo iš tų pedagogų, kurių žodžiai atrodo reikšmingi tik tam tikrą augimo etapą, kuriuos priimi tik kaip objektyvios tiesos, žinių išraišką. Dirbdamas su mūsų grupe, jis formavo ne tik sceninės technikos įgūdžius, jis daug kalbėjo apie dvasines žmogaus vertybes, reiklumą sau, darbštumą, intelektą, stengėsi visų pirma ugdyti žmogų. Jo raginimą visą gyvenimą, visą kūrybinį kelią išlaikyti jaunatvišką degimą ne vienas prisimename tada, kai būna sunku, kai, rodos, nesiseka darbe“ („Tiesa“,1965 10 26).

Minint šio artisto, pedagogo, dailininko 100 metų sukaktį, norėčiau padaryti tokią išvadą: visus tuos metus nuo 1929 metų iki 1966-ųjų – S.Petraičio darbo metai Lietuvos teatruose – yra sklidini nepaprastai įtempto, prieštaringo ir nepakartojamo darbo metai. Ir ten, kur vyko nuolatinis kūrybinis procesas, drauge su Kauno dramos, Jaunojo žiūrovo ir Akademinio dramos teatro kolektyvais, aktorius S.Petraitis įrašė daug originalių darbų, išliekančių mūsų teatro istorijoje. Ypač tie spektakliai, kuriuose vyravo artisto ir režisieriaus bendras siekis – meninėmis priemonėmis atskleidžiantis žmogų, kur teatras buvo iškilęs iki Katedros simbolio, o aktorius jame – Kūrėjas, koks buvo S.Petraitis – skonio ir elgesio žvaigždė, teatro ryškiausias estetas.

© 2005 "XXI amžius"