Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Gimtas kraštas
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Kryžkelės
Lietuva
Parodos
Pasaulis
Skliautai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Ir šaltas stiklas šildo sielą

Benjaminas ŽULYS

Stiklių gatvėje įsikūrusios galerijos-dirbtuvių „Vitražo manufaktūra“ įkūrėja ir šeimininkė dailininkė vitražistė Julija Vaičienė

„Stiklo kambario“ fragmentas

Stiklo menininkė Agnė Danelevičiūtė

Ar teko kam regėti natūralaus dydžio stalą, sostą, šviestuvą, įvairius stalo indus, po dalelę surinktus iš perregimo stiklo? Be abejo, nedažnas matė tokį, galima sakyti, žemišką stebuklą. Jis kol kas gyvuoja, lyg pasakoje plevena Vilniuje, Stiklių gatvėje, įsikūrusioje galerijoje-dirbtuvėse „Vitražo manufaktūra“, kurios įkūrėja ir šeimininkė yra dailininkė vitražistė Julija Vaičienė. Ji su atida ir meile kalba apie šį „stiklo kambarį“, parodą, į kurią mes atvykome. Pirmą kartą šis „kambarys“ buvo pristatytas prieš metus Klaipėdos menininkų namuose. Iš pradžių prie šio projekto dirbo keturi stiklo menininkai – Agnė Danelevičiūtė, Justina Samalionytė, Asta Vilminskaitė ir Audrius Vaišnys. Dabar šį unikalų darbą toliau tęsia dviese – A.Danelevičiūtė ir A.Vaišnys. Plečiantis daiktų – eksponatų kiekiui bei išraiškai, jis keliauja po Lietuvos miestus, kol galiausiai visam laikui apsistos Kauno senamiestyje. Kaip sakė J.Vaičienė, visi darbą sudarantys objektai yra lyg dėlionės iš plokščių permatomų stiklo gabalėlių, sudėliotų į tam tikras formas – realybę atitinkančias stiklo skulptūras. Visi tie ir kiti daiktai bespalviai. Bet ką čia pasakoti – reikia pamatyti, dabar – Vilniuje, vėliau – Kaune.

„Stiklo kambarys“ galerijoje – pagrindinė šios dienos paroda. Gretimoje salėje – įvairūs vitražo darbai, puošiantys galerijos sienas, yra išraiškingi ir įspūdingi. Tad galima drąsiai sakyti, kad „Vitražo manufaktūra“ jau gyvuoja, apie ją jau nemažai kas žino, stebisi išvystu grožiu. Sužinoję apie galeriją, čia ateina užsienio diplomatai su šeimomis, mūsų aukšti pareigūnai, paprasti praeiviai, apžiūrinėja, perka ir savo draugams pataria apsilankyti. Jeigu iki šiol Stiklių gatvė buvo labiau žinoma restoranu su savo prašmatniomis vaišėmis, tai atrodo, kad savo vertę įgyja ir „manufaktūra“. Jos vitražo darbai, sukurti lietuvių menininkų, pasiekė Ameriką, Prancūziją, Angliją, Vokietiją, Lenkiją ir kitas šalis. „Tai lietuviško vitražo sklaida“, – sako šeimininkė.

J.Vaičienė pasakoja, kad Vilnius prieš ne vieną šimtmetį garsėjo savo meistrais, amatininkais. Tai juvelyrai, kalviai, keramikai, stikliai, medžio drožėjai ir kiti. Netenka abejoti, kad ir šioje gatvėje veikė stiklių cechai – nuo to ir gatvės pavadinimas. Be to, žinoma, čia veikė ir kitos manufaktūros. Tad J.Vaičienė tęsia senąsias Vilniaus tradicijas.

Bet lengva pasakyti – tęsia, kai jau daug kas padaryta, išrūpinta, suorganizuota. Prieš kurį laiką ši moteris nutarė sukurti vitražistus, stiklo menininkus pritraukiančią erdvę, kurioje susitiktų ir šios meno šakos mylėtojai, kur galėtų pasidalyti džiaugsmais ir rūpesčiais. Taip atsirado entuziastų, panorusių išeiti į platesnį akiratį, kitus paraginti. Antai praeitų metų kalėdinėje parodoje savo vitražo darbus galerijoje eksponavo net penkiolika autorių – Rūta Lipaitė, Linas Labanauskas, Laura Karčiauskaitė–Potet, stiklo menininkai Sigita Grabliauskaitė, Artūras Rimkevičius, Edita Utarienė ir kiti. Taip pat pernai vykusioje lietuviško vitražo parodoje dalyvavo net 26 dailininkai. Šiemet buvo surengta personalinė Vytauto Janulionio paroda „Šviesa šiapus ir anapus stiklo“. O iš viso „manufaktūroje“ jau buvo surengtos devynios parodos. Ir visa tai – maždaug per porą metų, kai į šį pastatą atėjo J.Vaičienė. Atėjo atsiliepusi į Vilniaus miesto Savivaldybės inicijuotą dailiųjų amatų programą. „Tiesiog idėjos ir interesai sutapo“, – šypsodamasi sako Julija. Jei daug kas Vilniaus valdžią peikia, tai ji Savivaldybę galinti paminėti geru žodžiu, nes jos vadovai supranta meno svarbą, žmonių norus bei ketinimus, iš tiesų žvelgia toli į priekį.

Bet tai buvo tik formalumų pradžia. Nežinia, kiek tonų šiukšlių, žemių teko rankomis iškuopti iš nežinia kada tvarkytų rūsių (manoma, kad XVI amžiuje čia buvo parako sandėliai), kurie dabar, jau išvalyti, užima 120 kvadratinių metrų. „Čia iš tiesų reikėjo daug paplušėti“, – kalba dailininkė.

Bet tai ne viskas. Nutarta rūsiuose įrengti vitražo muziejinę ekspoziciją, vitražo dirbtuves. Tam reikia įdėti daug triūso, pinigų. Ir vėl čia ketina padėti Vilniaus miesto savivaldybė, pažadėjusi tuos rūsius suremontuoti savo lėšomis. Tad, kaip sako menininkė, galerija ir toliau augs, plėsis jos ekspozicija. Tai pliuso ženklas ne vien „Vitražo manufaktūrai“, bet ir visam mūsų šalies vitražo gyvybingumui, jo sklaidai. Vitražo meistrai su savo darbais dalyvauja „Vilniaus dienų“, Kaziuko, kitose mugėse, parodose.

Be to, galerijos darbuotojai užsiima ir edukacija – čia tarsi mažąją praktiką atlieka moksleiviai, išklausę trumpą stiklo ir vitražo istorijos kursą, imasi kūrybos – jie sumanytam kūriniui pateikia idėją, pasiūlo spalvas, sukuria piešinį, ir galerijos menininkai tą idėją įgyvendina (čia yra krosnelė), o pagamintą vitražo darbelį padovanoja moksleiviui. Ar galerijai tai nuostolinga? „Nė kiek, – paprieštarauja J.Vaičienė. – Nes ne viskas matuojama pinigais. Mums svarbiausia, kad į meną ateitų jaunimas, kad jis pamėgtų vitražą. Žinoma, ne kiekvienas čia apsilankęs taps vitražistu, menininku, bet gal ne vienas iš mūsų galerijos išsineš šiltą jausmą apie vitražą, apskritai apie meną. Žmogus taps dar geresnis, gražesnis…“

Tą dieną galerijoje lankėsi Vilniaus šiuolaikinio meno mokyklos centro šeštos klasės mokiniai. Jų mokykla labiau specializuojasi meno srities sferose. Mokiniai šoka, dainuoja, lanko dramos studijos užsiėmimus, netgi pastatė operą „Eglė“, kuriai muziką sukūrė kompozitorius Martinaitis. Dabar mokiniai – čia. Jie piešia, klausinėja, stebi, kaip dirba vitražo meistrai. Moksleivės Jolita, Severija, Julija sako, kad joms čia patinka, įdomu.

Galeriją lanko nemažai ekskursijų. Nemokamai. Tikriausiai neapsimoka taip? J.Vaičienės atsakymas, manau, aiškus… Įdomu, kad galerijos darbuotojos ekskursantams pasakoja ne vien lietuvių, bet ir rusų, lenkų, anglų kalbomis. Juk Vilnius – daugianacionalinis miestas, be to, čia apsilanko daug užsienio turistų.

J.Vaičienė džiaugiasi, kad auga kūrybinga, stipri pamaina, lietuviško vitražo tradicijų tęsėja. Vieni tokių – minėtieji A.Danelevičiūtė ir A.Vaišnys. Agnė baigė Kauno aukštesniąją meno mokyklą, Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakultetą, įgijo stiklo specialybės magistro diplomą, dėsto KTU dizaino fakultete. Su savo stiklo darbais dalyvavo menų forumuose, stiklo darbų, meno parodose. Audrius – Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakulteto stiklo specialybės ketvirtakursis. Irgi dalyvavo įvairiose parodose, drauge su Agne rengia bendrus projektus. J.Vaičienė sako, kad tai ryškios, stiprios asmenybės, drąsiai ir ryžtingai ieškančios savojo kelio, suvokiančios meno svarbą, juo džiaugiasi ir džiugina kitus.

Pati Julija Vaičienė yra sukūrusi stambių vitražų visuomeninės paskirties pastatuose (Vilniaus moksleivių rūmuose, Statybininkų mokykloje, vaikų darželiuose ir t.t.), su džiaugsmu kuria mažojo formato vitražus, puošiančius privačius interjerus, keliaujančius po svečias šalis. „Niekad neturiu tiek laiko kūrybai, kiek to norėtųsi, tačiau, vos radusi valandėlę, imu akvarelę, aliejų, tiesiog angliuką ir atsiduodu mene apvaldančių užburiančių spalvų, formų ir linijų stebuklui“.

Tačiau yra labai daug pareigų, organizacinių klausimų, kurių niekas kitas neatliks. Čia ir muziejaus dirbtuvės klausimai, ir nauji registruojamos asociacijos uždaviniai...

Norėtų menu užsiimti daugiau, bet – tie nesibaigiantys administraciniai darbai, vis nėra kada. Be to, baigiasi Kauno Paminklinės Prisikėlimo bažnyčios vitražo darbų konkurso terminas. Norėtųsi su kolegomis ir šiame konkurse dalyavuti. Rūpi galimybė susiburti į savarankišką asociaciją visiems šios etnografinių verslų ir amatų programos dalyviams, tada būtų lengviau tvarkyti kai kuriuos formalius reikalus, ieškoti lėšų ir kt.

„Laukia daug sudėtingų ir įdomių darbų“, – džiaugiasi menininkė.

Vilnius

© 2005 "XXI amžius"