| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Smurto protrūkis Prancūzijoje. Petras KATINAS
Jau dvi savaites Prancūzijos sostinės Paryžiaus priemiesčiuose liepsnoja parduotuvės, policijos būstinės, gyvenamieji namai, o ypač automobiliai. Vien naktį iš praėjusio šeštadienio į sekmadienį sudeginta per tūkstantį tris šimtus automobilių, o kitą naktį net pusantro tūkstančio. Automobiliai jau deginami ne tik Prancūzijos sostinės priemiesčiuose, bet ir Paryžiaus centre. Tai kelia paniką turistams, kurių Paryžiuje niekada netrūksta. Todėl kai kurios šalys jau rekomenduoja savo piliečiams susilaikyti nuo kelionių į Prancūziją. Apskritai gaujų siautėjimas darosi vis grėsmingesnis. Jeigu pirmosiomis neramumų dienomis apsiribota tik automobilių, prekybos centrų bei parduotuvių deginimu, tai savaitgalį per dvi naktis sudegintos kelios mokyklos, vaikų darželis. Smurtautojai užpuldinėja netgi gaisrininkus, atvykstančius gesinti gaisrų. Imigrantų, daugiausia Vakarų ir Šiaurės Afrikos musulmoniškų šalių, jaunuolių gaujos siautėja ne tik Paryžiuje, Senos ir Sen Deni departamente bei kitose Paryžiaus vietose, bet persimetė į Nantą, Marselį, Tulūzą, Nicą ir kitus Prancūzijos miestus. Tokio siautėjimo ir vandalizmo Prancūzija neregėjo nuo 1968 metų, kai siautėjo kairiųjų ir anarchistų sukurstyti studentai ir prie jų prisijungęs pažangus jaunimas. Prasidėjus šiems neramumams, daugelis teigė, jog smurto banga kilo spontaniškai, dėl labai prastų gyvenimo sąlygų, didelio nedarbo tarp imigrantų. Dabar po nesiliaujančių išpuolių jau kalbama, kad jokios stichijos čia nėra, o gaujos veikia organizuotai ir jų veiksmai koordinuojami iš neišaiškinto vieno centro. Manoma, jog tas koordinacinis centras gali būti susijęs su radikaliaisiais islamistais. Kai kurie politikos apžvalgininkai atkreipia dėmesį, kad tuo metu, kai Paryžiuje prasidėjo imigrantų jaunimo riaušės ir smurtas, tolimojoje Australijoje jos premjeras Džonas Hovardas pranešė, jog šaliai gresia ypatingas teroro pavojus. Australijos premjeras nedetalizavo tokio pavojaus galimybės, bet Australijos saugumo pareigūnai pažymėjo, kad šalyje yra apie 800 musulmonų, kurie pasirengę vykdyti smurto aktus. Panašūs pranešimai apie planuojamus teroro bei smurto išpuolius atėjo ir iš Danijos. Todėl visai galimas dalykas, kad tai kažkoks naujas islamistinių organizacijų veiklos metodas. Aišku, imigrantai, užplūdę liberaliąją Prancūziją, anksčiau ar vėliau turėjo sukelti problemų. Tuo labiau kad jie pernelyg ir nesistengė integruotis į visuomenę, priimti prancūzų kultūrą. Be to, tradicinis prancūzų pakantumas ir liberalizmas irgi sudarė sąlygas imigrantų smurto protrūkiams. Prancūzijos policija irgi gana dažnai nuolaidžiauja imigrantų nusikaltėliams bijodama būti apšaukta reakcinga ir nemėgstančia spalvotųjų. Yra užfiksuota daugybė atvejų, kai už tokius pat nusikaltimus tikri prancūzai iškart sodinami už grotų, o imigrantai iš Šiaurės Afrikos atsiperka tik lengvu išgąsčiu ir todėl dar labiau plečia savo nusikalstamą veiklą. Be to, tie specialiai pastatyti imigrantams daugiaaukščiai namai Paryžiaus priemiesčiuose labai greitai buvo nusiaubti ir išdraskyti. Jie tapo narkotikų platinimo lizdais. Todėl Paryžiuje neatmetama galimybė, jog smurto akcijas galėjo organizuoti ir narkomafijos bosai. Jau dabar, pirminiais skaičiavimais, dėl imigrantų gaujų siautėjimo patirta keli šimtai milijonų dolerių nuostolių. Kitais pranešimais, tie nuostoliai kelis ar keliolika kartų didesni. Tuo labiau jog niekas nesiima prognozuoti, kada tie neramumai baigsis. Be to, sprendžiant iš kai kurių žymių Prancūzijos politikų pareiškimų, jie naudojasi proga kaltę dėl kilusių riaušių suversti savo politiniams priešininkams. Visų pirma dabartiniam vidaus reikalų ministrui Nikolia Sarkoziui, kuriam bent iki šiol buvo prognozuojama užtikrinta pergalė būsimuosiuose Prancūzijos prezidento rinkimuose. Tie N.Sarkozio kritikai pasičiupo jo žodžius, pasakytus įsisiūbavus gaujų siautėjimui. Jis pavadino plėšikus ir padegėjus visuomenės atmatomis ir šunsnukiais. Bet, įvairių apklausų duomenimis, nuo to N.Sarkozio populiarumas nė kiek nesumažėjo, dargi išaugo. Prancūzijos ministras pirmininkas Dominikas de Vilpenas jau buvo sukvietęs net du nepaprastuosius vyriausybės posėdžius iškilusioms problemoms spręsti. Tačiau, atrodo, pati vyriausybė ir prezidentas Žakas Širakas yra pasimetę ir nebežino ko imtis. Vykdyta pernelyg liberali imigrantų priėmimo politika, taip pat įvairių lengvatų ateiviams iš visiškai skirtingos etninės ir kultūrinės aplinkos davė savo neigiamų pasekmių. Gerai, jeigu ši smurto banga baigtųsi tik Paryžiaus ir kitų Prancūzijos miestų siaubimu. Kas bus, jeigu panašūs musulmonų ir juodaodžių ateivių smurto protrūkiai pasikartos Berlyne, Londone ar kitose Europos sostinėse, baisu pagalvoti. Todėl Prancūzijoje vis labiau didėja reikalavimai šalies prezidentui Ž.Širakui pasitelkti kariuomenę gaujoms sutramdyti.
© 2005 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |