| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Poezijos princui atminti Alfas PAKĖNAS
Mano širdis išmėtyta: / Ukmergė ir Žemaitkiemis, / Vokietija ir Rusija, / ir Didžioji Britanija taip viename eilėraštyje ramiai pulsuojančiu verlibru prisipažino išeivijos poetas Vladas Šlaitas. Tyliame, rudenėjančiame Žemaitkiemyje šalia Ukmergės, kur būsimasis poetas ir pasaulio klajūnas, anot Indrės Žekevičiūtės, neišgirstas mūsų poezijos princas praleido vaikystės metus, išėjo sodrios aukštaičių kaimo gamtos mokyklą, buvo paminėtas 85-asis jo gimtadienis. Namelyje, kurio langučius kadaise laukdama sūnaus laiškų ir jo paties, sugrįžtančio iš užsienių, pražiūrėjo motina Antanina Šlaitienė, atidarytas memorialinis muziejus, o atšlaime, palangėje, pastatytas ąžuolinis koplytstulpis. Talentingas skulptorius ir medžio drožėjas iš Veprių Viktoras Žentelis ant jo iškalė nostalgija dvelkiančio eilėraščio Lietuvos dobilėlis paskutinę eilutę: Kaip aš baisiai mylėjau svetur savo tolimą Lietuvą. Vladas Šlaitas gimė 1920 m. rugsėjo 27 d. tolimajame Čeliabinske, Rusijoje, kur jo tėvas Stasys Šlaitas kartu su broliu Kaziu buvo pasitraukę per Pirmąjį pasaulinį karą. Beje, K.Šlaitas (1894-1924) tai sovietmečiu dirbtinokai mėgintas garsinti kaip liepsningas revoliucinis poetas Artūras Regraitis. Ten, Čeliabinske, S.Šlaitas sutiko gyvenimo draugę rusę Antaniną, kilusią iš pasiturinčios inteligentų šeimos. Gimus sūnui, vieninteliam jų vaikui, parvažiavo į Lietuvą, apsigyveno savo tėviškėje Žemaitkiemyje. Čia praėjo nelengva, skurdi poeto vaikystė, ir nuo to laiko gražus Žemaitkiemio kraštas V.Šlaitui tapo prarastuoju rojumi visam jo klajūniškam gyvenimui. Poetas V.Šlaitas mirė prieš dešimt metų, gegužės 28-ąją jo gimtajame Žemaitkiemyje buvo pats sodų žydėjimas. Palaidotas Londono Šv. Patriko kapinėse, lietuvių skyriuje. Anot vienintelės Lietuvoje jo biografės ir giminaitės literatūrologės I.Žekevičiūtės, pagaliau jis atkeliavo į savo šventadienį ir atsidavė Dievo malonei, kurios vylėsi visą gyvenimą. Spalio pradžioje vienatinė ir tikroji poeto tėviškė Žemaitkiemis sulaukė daugybės svečių iš Ukmergės, Vilniaus, Kauno, Šiaulių, net tolimosios Čikagos, kur 1969 metais V.Šlaitas svečiavosi, o tenykščiame Lietuvių jaunimo centre su dideliu pasisekimu praėjo jo kūrybos vakaras. Iš Čikagos atvykę Regina Martinkaitė-Narbutienė ir jos vyras Leonas džiaugėsi, kad taip puoselėjamas poeto V.Šlaito atminimas, kad įkurtas nors ir kuklus muziejus. Gaudyte gaudė ir įsirašinėjo kiekvieną šventės dalyvių ir kalbėtojų žodį ir Amerikoje lietuviai norės pasiklausyti šventės aido. Poeto atminties šventėje, kuri vyko Šlaito sodybos sodelyje krintant gaisruojančių klevų lapams, dalyvavo Maironio lietuvių literatūros muziejaus, saugančio nemažą poeto archyvą, vadovė Aldona Ruseckaitė, V.Šlaito kūrybos tyrinėtoja VDU docentė I.Žekevičiūtė, poeto bendramokslis ir jaunystės draugas ukmergiškis Henrikas Gintautas, mamą Antaniną gerai pažinojusi mokytoja Valerija Aleknavičienė, skulptūros autorius Viktoras Žentelis, renginio rėmėjas verslininkas iš Šiaulių Leonas Šniras. Ukmergės krašto poetės Leonora Jankeliūnienė, Zuzana Stunžėnienė bei Zita Bataitienė skaitė V.Šlaitui skirtus eilėraščius Iškilmingiausia šventės akimirka V.Šlaito literatūrinės premijos laureato paskelbimas ir apdovanojimas. Septintąja laureate tapo Ukmergės viešosios bibliotekos darbuotoja Stanislava Talutytė, sudariusi V.Šlaito bibliografijos rodyklę ir išleidusi atskira, gražiai apipavidalinta knygele. Viršelio autorė taip pat ukmergiškė Melanija Širvienė. Tai iš tikrųjų reikalingas ir daugelio lauktas leidinys. Vėliau poeto jubiliejaus šventė tęsėsi Ukmergėje, kur miesto viešajai bibliotekai suteiktas V.Šlaito vardas. Gyvendamas Londone V.Šlaitas išleido dešimt poezijos rinkinių, pelnė ne vieną Amerikos lietuvių literatūrinę premiją, savo kolegų poetų pripažinimą. Jo knygas recenzuodavo labai reikliai į kūrybą žiūrintis Alfonsas Nyka-Niliūnas, labai jas mėgdavo literatūrologė Viktorija Skrupskelytė, Draugo šeštadieninius kultūros priedus rengęs poetas Kazys Bradūnas. 1997 metais Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido solidžią V.Šlaito kūrybos rinktinę Saulė ant šaligatvio, kurią su meile parengė VDU Lietuvių literatūros katedros vedėja docentė I.Žekevičiūtė. Beje, ji buvo paskutinė iš Lietuvos aplankiusi V.Šlaitą netoli Londono esančiuose Braitono senelių globos namuose keletą mėnesių prieš jo mirtį, girdėjo paskutinius jo lietuviškai pasakytus žodžius: Viešpatie Dieve, kaip man sunku Ričardo ŠAKNIO nuotraukos
© 2005 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |