Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Pasaulis
Rinka
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Kelionė gėrio ir grožio link

Kun. Robertas GRIGAS

Ir neįgalieji gali keliauti į kalnus

Lac du Gaube ežeras Prancūzijos Pirėnuose

„Lietruvos Caritas“ bendradarbės- alpinistės ir ištikimasis vedlys Paulius Wennekes Pirėnuose, Gavarnie vietovėje

Pirėnai prie Gavarnie. Šios viršūnės siekia iki 3 km aukščio

Kelionei į kalnus galima išsinuomoti asiliuką arba arklį

Avys Pirėnų kalnų slėniuose klaidžioja be piemenų globos

Apie kalnų didybę ir grožį giedama netgi Šventojo Rašto psalmėse

Napoleono tiltas Pirėnuose

(Tęsinys. Pradžia Nr. 83, 85, 87, 89, 91, 93, 97)

Pagaliau, saulei vis labiau apšviečiant viršūnių ir tarpeklių kontrastus, mūsų autobusas stabteli ties viena siauryme, per kurią grakščiai permestas įstabus arkinis kūrinys – Napoleono tiltas. Važiuojame tolyn, kelias pradeda vingiuoti dar staigesniais serpantinais aukštyn ir ką tik pravažiuotą miestelį, kaip kregždžių lizdų kolonija „prisiklijavusį“ ant uolingo skardžio, netrukus jau pamatai iš viršaus, o pažvelgęs aukštyn virš savęs regi dar vieną ir dar vieną kelio kilpą, kuriomis skirta kopti į kvapą gniaužiantį aukštį mūsų autobusui...

Neretai plentas smunka tarp didžiulių ties skardžiais kyšančių uolų, lyg išpuvusių drakono dantų; dažnai virš kelio pakimba netaisyklingai stichijų „aptašyti“ vientisi akmens blokai, dydžio, neperdedant, sulig namu – ir kiek nejauku darosi, kol prasilenkiame su jų kaimynyste (palyginkite V. Vysockio eiles alpinistams – „...Nei gedulo juostų, nei rožių nebus, / Ir į monumentą nepanašus / Akmuo, dovanojęs amžių ramybę tau...“ – R. G.). Juokaujame, kad, tokiam rieduliukui mūsų autobusą netyčia prislėgus, mauzoliejaus statyti jau nebereikėtų. Paulius pasakoja, kad šiais keliais eidavo piligrimų maršrutas į Ispanijos šventovę Santjago de Compostella. Netoliese buvo paskutinioji Prancūzijos kalnuose maldininkų koplyčia poilsio postoviui. Ant aukštos uolos baltumu sušvinta Marijos Snieginės statula. Privažiuojame Gavarnie miestelį. Kol vyresnieji mūsų bendrakeleiviai olandai mankština kojas ir pasklinda po parduotuves, aštuonių lietuvių grupė su Pauliumi bėgte išbėgame į kalnus. Saulė išlenda pro aukščiausias jų viršūnes, kurios šioje Pirėnų dalyje siekia iki trijų kilometrų. Ant šlaitų ir keterų kai kur spindi amžinasis sniegas, šalia akmenuoto keliuko, kuriuo skubame, po gražiais arkiniais akmens tilteliais putodamas šniokščia kalnų upelis, pievose pasklidusios nematytos trumpakotės gėlės šviesiai violetinėmis žiedų taurelėmis. Tiek grožio, nematyto, nepatirto, bet nujausto, išsiilgto ir svajoto, plūsta į akis ir širdį iš visur, kad ir kur atsisuksi, kad aš beviltiškai mėginu bent mažą dalį jo nufotografuoti, ir, žinoma, vis atsilieku nuo būrio, o maniškiai ir Paulius, norėdami daugiau pamatyti, vis ragina; tai nuolat šniokštuodamas vejuosi, ir visas tas neapsakomas grožio patirties išgyvenimas atmieštas būtinybe skubėti. O kalnų takeliais greitai nepabėgsi, tuoj uždūsti, pavargsti ir išsisemi. Bent tiek paguodos, kad nesi visai vienas atsiliekantis: nesuspėja su mūsų „lekiančia“ komanda ir Kristina M., kuri bando tą visą gražumą suimti filmavimo kamera.

Kelias virsta siauru takeliu, vedančiu audringai šurmuliuojančios upės gilaus slėnio pakraščiu. Slėnį juosiančios kalnų grandinės užsiveria – priešais mus žalia, netvarkingai didžiulių uolų pribarstyta daubos erdvė atsiremia į gelsvai pilkas tarsi kokio kanjono sienas. Nuo paties jų viršaus visiškai statmenai į slėnį krenta keletas siaurų vandens srovių. Vienas šių krioklių – 422 metrų aukščio...

Žiū, po ryškią pievų žalumą, tarp netvarkingai ir sykiu meniškai suvartytų akmeninių riedulių, klajoja avelių kaimenės – be piemens, su puodo dydžio variniais skambalais, kurie diržais parišti po gyvulėlių kaklais. Avys tai artinasi prie mūsų, tai vėl mekendamos bėga, sunku gaudyti fotoobjektyvu šią Pirėnų egzotiką.

Grįždami į Gavarnie, sutinkame keletą neįgaliųjų vežimėliuose, drauge su savo artimaisiais ar globėjais palengva kylančių ten, kur ką tik Dievo kūryba grožėjomės mes. Šaunu, kad žmonės nesileidžia negalios izoliuojami – ir kad atsiranda padedančių jiems pamaitinti ne vien tik kūno alkį...

Gavarnie aikštėje, tiesiog miestelio vidury, – aptvaras su melancholiškų asiliukų ir žirgų armija. Jie nuomojami norintiems patogiau keliauti į kalnus – sutikome jais jojančių suaugusiųjų ir vaikų. Prie bariuko po stogine šnekus ir linksmas prancūzas pardavėjas siūlo visiems degustuoti vietinį sūrį ir vyną. Pjausto sūrį čia pat dideliu peiliu dailiais griežinėliais – ragaujame ir, pasirodo, nepaprastai skanus (ar iš tikrųjų toks, ar pabėgiojus po kalnus mums taip atrodo).

...Autobusas suka atgal, nuo ryte pravažiuoto kryžkelės miesto Pierefitte kitu keliu judame Pont d’Espagne (Ispanijos tilto) vietovės link. Už mus sužavėjusių keterų – jau Ispanija. Visą kelionę mus lydi dar vienas neatsiejamas dalykas – nė minutei netylantis olandiškas prieky stovinčios gidės, sesers Christos, kalbėjimas. Wennekes sako, kad jos vienuolynas paskyrė seserį dirbti su gatvės vaikais – gal iš čia tas išlavintas pedagogiškas balso garsumas. Kita vertus, autobusui sukiojantis siaurose perėjose ties baugiomis prarajomis, netylantis s. Christos balsas, kaip kokia bangų mūša, netgi ramina (plg. stiuardesės žvaliu balsu sakomas instrukcijas lėktuvui kylant ar leidžiantis). Sesuo pasakoja apie viską, ką matome, – istoriją, geografiją, vietinės gamtos įdomybes; ties ypatingai nesaugia plento siauruma prie tarpeklio ji paguodžia, kad per visą Lurdo piligrimų istoriją pakeliui į Gavarnie prarajon nugarmėjo tik vienas autobusas – su žurnalistais, vykusiais demaskuoti Lurdo nesąmonių. Iš autobuso keleivių gyvas telikęs vienas, kuris laikėsi kitokios, nei kolegų dauguma, nuomonės... Kai mes klausiamai sužiūrame į Paulių – ar tikrai toks įvykis buvęs – mūsų palydovas sako, kad s. Christa nėra mėgėja prasimanyti nebūtų stebuklų...

Iš aukštai gėrimės atvirais upėtakių auginimo tvenkiniais, įrengtais šalia kelio išbetonuotose kvadratinėse vandens talpose. Plentas vėl staigiais serpantinais kyla aukštyn pro galingai besiveržiančius krioklius, ir...itin siauroje vietoje, kur žiūrėti žemyn nesinori, autobusui sunkiai darant posūkį, kelią užtveria persigandusių karvių banda! O iš priekio – kita mašina... Karvės be piemens, sako, kalnuose jos pabėga ir klajoja štai šitaip; drebantys, mykiantys gyvuliai bijo artintis prie pakriaušio ir neleidžia mašinoms judėti pirmyn. Pagaliau šiaip ne taip, spausdami bandą prie kelkraščio, pravažiuojame. Palikę autobusą, kalnų keltu skriejame ant dar aukštesnės keteros. Štai čia, sėdėdamas ant lėtai aukštyn lynais kylančio suolo, kai po tavimi – vėjų išlankstyti pušų ir eglių gaurai, o iš visų pusių – balti, pilki, žalsvi, visokiom briaunų skiauterėm dangaus siekiantys kalnai – iš tiesų gali pasijusti paukščiu. Ir pasvajoti, ar Kūrėjo plane žmogui buvo skirta – ar kada nors bus skirta – patirti savaimingo skridimo palaimą.

...Viskas, vėl žemė po kojomis! Mes – miškingoje aukštumoje, kairėje dantyta kalnų eilė atitveria platų slėnį, skubėte skubame pirmyn akmenuotu keliuku, tiek sušilę, kad mažai paisome ir saulėtą dieną juntamos kalnams būdingos vėsos. Ir ten, kur toli priekyje dvi kalnų grandinės tarsi suskliaustos rieškučios uždaro tarpukalnės duburį, jo delnuose spindi...grožio stebuklas: nenusakomo mėlynumo kalnų ežeras. Lac du Gaube. Ryškiai mėlynas dangus viršuje. Spindintis – tarsi baltas veidrodis – ežero paviršius. Ir po juo – tartum koks atsiveriantis kitas, apverstas pasaulis – vėl tasai tirštas, ryškus mėlynumas (dangaus atšvaitas? ežero gelmių slėpinys?) .

Nuo „kalnų kroso“ įkaitę, kai kas iš mūsiškių rizikuotume atsargiai maudytis, nors ežero vanduo ledinis. Bet reikia grįžti, nenorime versti olandų mūsų laukti, tad tik pabraidome (vien tuo patraukėme nustebusius čia atostogaujančių prancūzų žvilgsnius), atsigeriame švaraus, šalto, skaidraus kaip ašara ežero vandens ir leidžiamės prie lyno keltų. Pauliui ir man šnekantis vokiškai ir lekuojant pro šalį, ramiai taku vaikštinėjanti pagyvenusių prancūzų pora konstatuoja: „Tipiški vokiečiai – tik laksto ir garsiai kalba..“

Paulius giria mus – esą per visą jo piligrimų lydėjimo stažą tiktai mūsų grupė per tokį trumpą laiką įstengusi atbėgti iki Lac du Gaube. Tiesa, mes gerokai jaunesni už bendrakeleivius olandus. Tačiau neabejotinai ir mūsų noras išvysti, patirti kuo daugiau namuose nesamo, nežinomo grožio buvo išties karštas. Džiaugiuosi, kad jo turime – juk ar tai nėra slapto aukštesnės tikrovės ilgesio, dar mumyse nenumirusio smalsaus ir tyro Vaiko ženklas?

...Lurdą pasiekiame vėlyvą popietę. Kažkada Algirdas Patackas, grįžęs iš besiginančios Čečėnijos kalnų, suformulavo įdomią mintį: Lietuvoje randame beveik visas gamtines kategorijas – mišką, jūrą, tundros reliktų (kai kuriuose pelkynuose), šiek tiek stepių ir dykumos (Kuršių nerijoje). Neturime tiktai kalnų – ir todėl, sako, lietuviai paslapčiom jų ilgisi, o kai tik gali, stengiasi nukeliauti į kalnus.

Nusiplauti šaltinio vandeniu

Rugpjūčio 30-oji. Šia diena baigiasi mūsų viešėjimas Lurde. Pusę dešimtos su olandais maldininkais renkamės šv. Mišioms į karūnuotąją Rožinio bažnyčią. Šventovės sienos išpuoštos paprastais, bet iliustratyviais, biblinę autentiką atspindinčiais ir pritaikytomis Šventojo Rašto citatomis palydėtais visų 15-os šv. rožinio slėpinių paveikslais. Jie nutapyti XIX a. pabaigos – XX a. pradžios katalikams būdingu stiliumi, kai, – teatleidžia man modernusis menas, – žmonės buvo vaizduojami panašūs į žmones, gyvūnai – į gyvūnus, o šventųjų asmenų veidus dailininkai apdovanodavo tuo vidinės šviesos, kilnumo ir ramybės spindesiu, kokį iš tikrųjų skleidžia ir gyvenime sutinkamų gerų žmonių veidai.

Viduriniosios kartos atstovams, kurių akys vaikystėje tikėjimo tiesų mokėsi ir per šį paprastą katalikiškąjį meną, matyti tokią bažnyčios sienų tapybą – tai kaip grįžti į jaukius, neįmantrius, šiluma dvelkiančius mamos ar močiutės namus. Bažnyčia juk irgi – mūsų Motina...

Greta paveikslų ant sienų, kolonų, šoninėse navose – akmens plokštėse, išgraviruotos padėkos, padėkos, padėkos Marijai už išklausytas maldas. Trumpi tekstai dažniausiai prancūziški, bet, datoms artėjant į mūsų laikus, jau ir kitomis kalbomis. Giedrią nuotaiką pasimeldus išsinešame į saulėtą aikštę priešais šventoves. Paul Wennekesas sako, kad jeigu norime įgyvendinti daugsyk aptartą svajonę ir patekti į Lurdo ligonių maudykles – tai dabar tas laikas, daugiau progų šioje kelionėje nepasitaikys. Patraukiame prie grotos. Į dešinę nuo jos po ilgomis stoginėmis įrengtos uždaros patalpos, atskirai vyrams ir moterims, kur išgydymo trokštantieji panardinami į Marijos nurodymu šv. Bernadetos atverto šaltinio vandenį. Nelauktai kai kurie mūsų bendrakeleiviai olandai prisipažįsta, kad daugelis jų, nors metų metais lanko Lurdą, bet į maudykles patys neina ir piligrimams šios apeigos per daug neakcentuoja. Esą jie, šiauriečiai, tokio jau būdo – santūrūs, vengiantys emocijų, taip pat ir religinių, „perdozavimo“... Kažkas iš lietuvių taip pat suabejoja – ar dera eiti į maudykles, jei fiziškai nesijauti rimtas ligonis? Mėginu raminti, kad nežiūrėtume taip formaliai – juk visi turime įvairių kūno ar dvasios negalių, apsunkinimų, tad galime melsti Dangų iš jų išvaduoti. Neabejoju, kad Dievo meilė supras ir priims, jei, pasinerdami į Lurdo šaltinį ir pasitikėdami Dievo gerumu, prašysime sveikatos nebūtinai sau, o, pavyzdžiui, kitiems ligoniams, tegul ir toli esantiems. Kita vertus, Bažnyčios tikėjimo požiūriu ši Lurdo apeiga turbūt laikytina sakramentalija, kaip ir pasišlakstymas švęstu vandeniu, kai išreiškiame pasitikėjimą Dievo Apvaizda ir šaukiamės Jo apsaugos. Taigi iš esmės išganymui, dvasiniam gyvenimui nėra privaloma, kiekvienas gali laisvai pasirinkti, pasinaudoti šia proga ar ne. Vis dėlto, manau sau, būti Lurde ir nenueiti į maudykles, tai kaip aplankyti Romą ir nepamatyti Popiežiaus...

Žmonių prie maudyklių ryte dar nedaug. Vyrai ir moterys čia išsiskiriame, einame į atskirus maudyklių korpusus. Mes, trys lietuviai, prisijungiame prie įvairiatautės vyrų grupės, laukiančios eilėje ant suolų po atvira stogine. Eilė slenka gana greitai. Netyla per mikrofoną įvairiomis kalbomis kalbamas rožinis, kurį visi laukiantieji meldžiamės tikrai susikaupę. Mistinė, religinė rimtis, atrodo, tvyro ore, apgaubia visą aplinką. Niekas tarpusavyje nesikalba, tačiau junti draugišką artimumą, susitaikymą su visais, laukiančiais eilėje. Juk čia, matyt, atėjome tie, kurie neturime iliuzijų dėl kokios nors iš mūsų pačių kylančios didybės ar galios; šiuo veiksmu pripažįstame, kad esame nusidėjėliai ir kad mums reikia Dievo pagalbos... Šį kartą tarp laukiančiųjų regimai nėra sunkių ligonių – sėdinčių vežimėliuose ar negalinčių savarankiškai judėti. Vyrai vis po penkis, po keturis įleidžiami į uždarą patalpą. Tenai – tokia pat eilė prie užuolaidomis pridengtų kabinų. Virš jų – paraginimas gal šešiomis kalbomis: prisiminti savo intenciją, prašymą, su kuriuo čia ateita; pasimelsti („Tėve mūsų“, „Sveika, Marija“ ar kt.); po pasinėrimo kreiptis maldoje šv. Marijos ir šv. Bernadetos užtarimo. Uniformuoti patarnautojai labai mandagiai pasiteirauja, kokia kalba kalbu. Išgirdę, kad vokiškai, taisyklinga vokiečių kalba paaiškina apeigos tvarką. Maloniai nudžiugina patarnautojų religinis nusiteikimas. Mąstydamas, kaip praktiškai vyksta toji specifinė pasinėrimo į Lurdo vandenį apeiga, bijojau, kad nenuviltų subanalinimas, subuitinimas, kaip kartais įvyksta mūsų atlaiduose, kai klausyklas užgula minios atgailautojų, ir kunigai tesuspėja žegnoti – belsti kairėn dešinėn... O čia, nepaisant norinčiųjų patekti į maudykles ligonių (ir gal kitokio apvalymo ir išgydymo ieškančių maldininkų) gausos, – jokio skubėjimo, didžiausias patarnautojų dėmesys kiekvienam įėjusiam, ramus, išsamus, padrąsinantis visos tvarkos paaiškinimas. Dabar laukiame nusirengę iki glaudžių mažoje patalpoje prieš dar vieną užuolaidą, už kurios jau – maudyklės. Išeina apkūnokas italas, jam sunku apsirengti, - tuoj pat trys patarnautojai padeda apsivilkti drabužius. Žmogus neprisilenkia apsiauti batus – vienas iš patarnautojų paima ant sienos kabantį batų šaukštą, atsiklaupia, apauna senuką... Ir su visais taip.

Štai ir mane pakviečia į baseino patalpą. Nedidelis keturkampis kambarys, viduryje, grindyse – gal 5 m ilgio, 2 m pločio, pilko akmens plokštėmis išklotas, vandens pripildytas baseinas, gal 1,5 m gylio. Į jį iš priekio nusileidžiama keliais laipteliais. Čia, patalpos kampe, visiškai nusirengi, darbuotojas laiko tave apgaubęs plačiu drobiniu rankšluosčiu ar skraiste, sudrėkinta baseino vandeniu, – taip pajunti to vandens temperatūrą ir gal parengi savo kūną ją priimti. Tai atliekama labai subtiliai ir pagarbiai, jokio vaikštinėjimo nuogam net čia, tarp vyrų, nėra. Apskritai iš patarnautojų laikysenos, žodžių, elgesio jauti, kad jie tai atlieka ne kaip „maudymą“, o kaip maldą, religinį veiksmą, ir tai atitinkamai parengia patį maldininką. Gera būtų, pamaniau, kad kunigai visuomet su tokiu sacrum, šventybės, pojūčiu šv. Mišias aukotų, su kokiu šie Lurdo maudyklių darbuotojai atvykusiems patarnauja... Jokio subanalinimo, jokio vulgarumo. Trys patarnaujantys vyrai tave, pridengtą marška, palydi prie baseino laiptelių. Ant sienos prieš akis – maža Lurdo Marijos statulėlė. Vienas patarnaujantysis klausia, kokia kalba norėsiu melstis – jie melsis drauge. Pasakau, kad melsiuos „Sveika, Marija“ savo gimtąja, lietuvių, kalba, o jie galį melstis lotyniškai. Žengiu į vandenį. O, jis iš tiesų šaltas, kaip kalnų šaltinyje, ir tai dar labiau sustiprina asociacijas su Krikštu – būti su Kristumi palaidotiems mirtyje (mirties įvaizdis – pasinėrimas šaltame kaip ledas vandenyje), kad būtume su Juo prikelti atnaujintam Gyvenimui... Kalbu „Sveika, Marija“ su plūstelėjusiu į sielą vaikystės paprastumu, atsidavimu, sudėdamas į šį prašymą save, mylimuosius, mūsų tautą ir visas tautas, ligonius, visus ir visa... Dabar, mandagiai sako patarnaujantysis, atsiloškite, lyg sėstumėtės vandenyje. Dabar atitraukiama skraistė, trims vyrams prilaikant, pasineri (nepanardina tik galvos) – ir tuoj tau padeda pakilti iš vandens. O, kaip norėtųsi taip palikti šiame vandenyje visa, ką jauti savyje ydinga, ir Dievo malone pradėti nuskaidrintą gyvenimą! Padėk mums, Tėve, Švč. Mergelei ir tavo šv. Bernadetai užtariant! Palikti, numarinti tyrame vandens šaltyje visą kūno ir sielos netvarką, negalę, savimeilę – ir išnirti nauju, geresniu žmogumi. Tačiau dažniausiai tai tebus viena, tegul ir stipri paskata ilgame apsivalymo kelyje. Kad žmogaus šventėjimo siekis duotų vaisių, tenka nuolat, atkakliai bendradarbiauti su Dievo malone, mazgotis Dievo atleidimo vandeniu ir Kristaus krauju...

Matau, kaip, man išėjus, įeina į baseino kambarį pasinerti uniformą nusivilkęs ir vienas iš patarnavusiųjų vyrų. Taip jie išreiškia dvasinę vienybę su piligrimais ir pagarbą apeigai, kuriai patarnauja, išreiškia savo pačių vidinio apsivalymo troškimą.

... Išeiname į skaisčią, kaitrią Lurdo saulę iš tiesų dvasia nušvitę, savotiškai sukrėsti, pakylėti, - broliškai apsikabiname be žodžių. Kolegės džiaugsmingai pasakoja, kad moterų pusėje seserys vienuolės patarnavo maldininkėms taip pat labai maloniai ir dėmesingai. Viena mūsiškė ilgai ilgai klūpo prie grotos – vėliau pasakojasi, jog pasinerdama gavo tokį stiprų įkvėpimą maldai, kad tiesiog nepajėgė jam atsispirti...

Mūsų traukinys išvyks iš Lurdo po pietų, tad dar yra laisvo laiko. Pasklindame kas į miestą lauktuvių ieškoti, o keletas pėsčiomis patraukiame su Pauliumi prie Lurdo ežero, telkšančio vos už poros kilometrų. Tyčia paminiu jį, kad mieli skaitytojai, ateityje galbūt aplankysiantys Lurdą, nepraleistų progos pasigėrėti tikru priekalnų ežeru, jeigu neturės galimybės išvažiuoti toliau į kalnus. Lurdo ežeras tyso nuolaidžių apylinkės kalvų papėdėje, jis ne toks skaidrus, kaip matytasis kalnuose; krantas – įžambiai vandenin nueinantis sluoksniuotas tamsus akmuo, panašus į sudegusio medžio nuodėgulius. Tokiu aštrių akmenų sluoksniu padengtas visas dugnas, atrodo, kad ežeras slūgso uoloje išduobtoje akmeninėje taurėje. Nors oro temperatūra apie 25 laipsnius šilumos, vanduo šiltas kaip arbata – besimaudančių nėra, visame plačiame ežero paviršiuje tik keli vaikinai lėtai plūduriuoja, apsikabinę burlentes. Tačiau nėra ir užtvarų su įkyriais skelbimais „Privati valda“, kurie be saiko dauginasi gražiausiose Lietuvos paežerėse, kažkaip vis apeidami gamtosauginius mūsų įstatymus. O čia – maudykis į sveikatą, niekas nesikėsina to ežero prichvatizuoti. Nebūtinai, vadinasi, kapitalizmas ir rinkos ekonomika privalo tapti tokie plėšrūs ir godūs.

Kiek atsivėsinę skubame atgal, ir karšta diena bemat sunaikina visas ežero atgaivos žymes,- dabar maudomės savo prakaite. Susirenkame Hospitalete, čiumpame lagaminus ir, pasitikėdami savo jaunyste, nelaukdami autobuso, drožiame į geležinkelio stotį. 16 val. mes jau traukinyje, įsikuriame savo kupė, dėliojamės kelioninius nešulius ir indus su Lurdo šaltinio vandeniu. Įsigijome jų devocionalijų krautuvėlėse visokiausių, nuo mažų dekoratyvių indelių iki penkių litrų indų, patys pripildėme grotos šaltinio vandeniu iš čiaupų šalia šventovių. Parvešime ligoniams ir bičiuliams, laukiantiems Lietuvoje. Mūsų traukinys, matyt, ilgai stovėjo po karšta Prancūzijos saule, jaučiamės jame kaip prikūrentoje saunoje, tiesiog dūstame. Pagaliau pajudame pirmyn – tai yra atgal, namų link. Mūsų kelias ves į šiaurę, paskui į rytus, per Prancūziją, Belgiją, Olandiją, Vokietiją, Lenkiją, vėl sutiksime daug gražių žmonių, besidominčių Lietuva, pasirengusių dalytis gėriu. Kol rugsėjo 4-ąją, saulėtą sekmadienio rytą, Lazdijų pasienio poste mus pasitiks pažįstamos vėliavos spalvos ir pažįstamas, savas pušynų kvapas... Kai vykome į Lurdą, rodėsi, kaip ilgai – ištisas penkias dienas būsime piligrimystės vietoje! O dabar, kai jos praėjo, kažkaip gaila, beveik norisi pratęsti jau įprastu besidarantį buvimą šv. Bernadetos mieste – su grotos paslaptimi, su kasdienėmis procesijomis, su „Ave, ave, ave Marija“ melodiją kas ketvirtį valandos grojančiu Aukštutinės bažnyčios bokšto laikrodžiu... Traukiniui paliekant Lurdą, olandų kunigai per mikrofoną meldžiasi Šventojo Rašto psalmių žodžiais. Paskutinis žvilgsnis į kalnų delnuose ištryškusį šviesų bokštą šventovės, per šias dienas mums sava, gera drauge tapusios, į nuostabiai paprastą ir drauge slėpiningą gamtovaizdį – Dievo Motinos ir mažutėlių malonės vietą. Susiimam už rankų savo kupė ir dėkingai meldžiamės. Beveik graudu...

Anksčiau nesupratau, kodėl prieškario Lietuvoje ėjęs katalikų žurnalas, žmonių mėgtas dėl įdomaus turinio ir iliustracijų, buvo pavadintas „Lurdu“. Dabar suprantu: lietuviai, anuomet atkeliavę čionai ir išvydę šio tarpukalnės stebuklo grožį, negalėjo jo pamiršti. Negalėjo juo nesidalyti.

Kaunas – Lurdas – Kaunas

2005 m. rugpjūčio 18-rugsėjo 4 d.

Autoriaus nuotraukos

© 2005 "XXI amžius"